Tiesa ir mitai apie skiepus

Vienas didžiausių pasaulio atradimų sveikatos srityje – skiepai. Kai jie buvo išrasti ir pradėti naudoti masiškai, sergamumo daugeliu ligų kreivė sparčiai krito žemyn. Lietuvoje skiepai jau daugelį metų yra valstybės finansuojama ir palaikoma programa. Vis dėlto vis daugiau tėvų atsisako skiepyti savo vaikus, manydami, kad jis trukdo susidaryti natūraliam imunitetui, ir bijodami šalutinio poveikio. Dar kiti įsitikinę, kad gyvendamas švariuose namuose vaikas neužsikrės jokiomis ligomis, ir skiepyti jo nereikia. Apie tai, ar jie teisūs ir kam reikalingi skiepai, pasakoja Iveta Skurvydienė, Tauragės ligoninės Konsultacijų poliklinikos gydytoja vaikų pulmonologė.

Pokalbį gydytoja pradėjo paaiškindama, kas tai yra imuninetas:

Žmogaus imunitetas suprantamas kaip visuma organizmo apsauginių barjerų (oda, gleivinės), imuninių ląstelių ir jų produktų, skirta apsaugoti organizmą nuo ligas sukeliančių mikroorganizmų. Ligas sukeliantys virusai, bakterijos, grybeliai ir pirmuonys per pažeistą odą ar gleivines patenka į organizmo audinius ir ląsteles, „priverčia“ organizmą gaminti jiems reikalingus baltymus, būtinus mikroorganizmų dauginimuisi ir gyvavimui. Kai „įsibrovėlį“ mikroorganizmą greitai sustabdo subrendusios imuninės ląstelės, jį nukenksmina ir sunaikina, žmogus nepajunta infekcinės ligos požymių, nes ja nesuserga. Jei mikroorganizmais turi piktų „antigenų“ arba jų patenka į organizmą daugiau nei veiksminga imuninė sistema pajėgia iškart sunaikinti, imuninė sistema „pradeda karą“ prieš mikroorganizmus, žmogus pajunta uždegimo požymius (karščiavimą, skausmą ir kt.)

Aktyvus imunitetas įgyjamas persirgus infekcine liga arba pasiskiepijus antigenais (vakcinomis, toksoidais), pasyvus – gydant imunoglobulinais, antitoksinais. Vakcinos (skiepo) antigenui patekus į organizmą imuninė sistema pirmiausia „susipažįsta“ su antigenu, kad kitą kartą sutikusi „užpuoliką“ sugebėtų jį atpažinti ir sunaikinti. Jei organizmo imuninė sistema dar nesubrendusi, ji nesugeba atpažinti organizmą puolančių virusų ar bakterijų arba dar neturi galimybių jų sunaikinti,  todėl į organizmą patekęs „užpuolikas“ ima netrukdomas daugintis audiniuose, gali užkrėsti kraują  ir netgi sukelti mirtį.

Pasak gydytojos, vakcinų paskirtis yra apsaugoti vaikus ir suaugusius žmones nuo pavojingiausių infekcinių ligų. Vaikai iki 4–5 mėnesių dar turi iš motinos gautų antikūnių (apsauginių baltymų), kurie padeda organizmui įveikti kai kurių infekcinių ligų sukėlėjus. Vaikui augant mamos antikūniai sunaudojami, todėl jo organizmas turi pradėti gaminti savus antikūnius. Labai retais atvejais vaikų organizme apsauginiai antikūniai prieš bakterijas ir virusus nesigamina dėl įgimtų ligų. Tokios būklės vadinamos imunodeficitinėmis. Amžiaus tarpą nuo 5 iki 10 mėn. galima pavadinti sąlyginio imunodeficito laikotarpiu. Todėl vaikus iki 5 mėn. būtina pradėti skiepyti nuo pavojingiausių infekcinių ligų: difterijos, stabligės, poliomielito, kokliušo, meningito, kadangi  šių ligų eiga būna sunki, o komplikacijos labai dažnos ir grėsmingos gyvybei.

Persirgus gripu ar streptokokine angina aktyvus imunitetas susidaro tik vienam metų sezonui. Taip yra todėl, kad gripo virusas nuolat keičia savo antigenines savybes. Streptokokai turi kelias dešimtis antigenų, kuriais naudojasi tam, kad kuo ilgiau išgyventų žmonių kvėpavimo takuose. Kuriant vakcinas

nuo gripo ir streptokoko atsižvelgiama į šias mikroorganizmų ypatybes.

Kasmet sukuriama nauja gripo vakcina, pagrįsta nauja gripo viruso antigenine struktūra.

Skarlatiną, bakterinę anginą, plaučių uždegimą, inkstų uždegimą, ausų ir sinusų uždegimą sukeliantys streptokokai yra labiausiai paplitusios bakterijos, gyvuojančios ikimokyklinio amžiaus vaikų viršutiniuose kvėpavimo takuose. Šį faktą jau antrą dešimtmetį patvirtina mikrobiologiniai tyrimai, atlikti Vilniaus ir Kauno miestų vaikų kolektyvuose ir ligoninėse. Apsaugoti vaikus nuo streptokokų sukeliamos infekcijos šiuo metu galima pasirinkus vieną iš dviejų vakcinų, skirtų vaikams nuo 2 mėn. ir nuo 2 m., – pasakojo gydytoja.

Visiems žinoma tiesa, kad skiepai nuo infekcinių ligų per paskutinius šešiasdešimt metų išsaugojo sveikatą milijardams Žemės gyventojų, dėl skiepų nebekyla raupų, poliomielito epidemijų. Vis dėlto, pasak I.Skurvydienės, kai kurie mokslininkai baiminasi, kad intensyvus skiepijimas vaikystėje kombinuotomis vakcinomis gali „išlepinti“ imuninę sistemą.

Vakcinos yra farmacijos pramonės produktai, turintys atitikti tarptautinius kokybės, veiksmingumo ir saugumo reikalavimus. Vakcinos gaminamos iš gyvų susilpnintų virusų (bakterijų), iš užmuštų bakterijų arba dirbtinai sukuriamos naudojant mikroorganizmų DNR rekombinavimo technologijas. Mažiau kaip 1 proc. paskiepytų žmonių vakcinos sukelia nepageidaujamų reiškinių, pasireiškiančių įvairaus intensyvumo sveikatos sutrikimais. Panašiai atsitinka ir vartojant vaistus. Farmacijos produkto informaciniame lapelyje yra išvardinti nepageidaujami reiškiniai, kurie jau buvo kilę preparatą vartojusiems žmonėms. Kiekvienas turi teisę pasirinkti nevartoti farmacijos preparato, jei jau buvo patyręs nepageidaujamų reiškinių arba baiminasi jų sulaukti. Tiesa yra tai, jog infekcinių ligų pasekmės dažniausiai būna daug sunkesnės už vakcinos sukeltus nepageidaujamus reiškinius. Būtinai permąstykite savo nusistatymą nesiskiepyti nuo infekcinių ligų, o ypač savo nusistatymą neskiepyti vaikų, – teigė I.Skurvydienė.

Anot jos, mokslininkai mano, kad prie vakcinų baimės kurstymo visuomenėje prisidėjo ir farmacijos kompanijos, gaminančios vakcinas. Dažnai, norėdamos sumenkinti konkurentų produktus, jos visuomenei pateikia neigiamos informacijos porciją apie konkurentų produktą tam, kad sukeltų vartotojų nepasitikėjimą konkurento produktu ir taip pasiektų savo tikslų. Jei viešoje erdvėje nėra profesionalaus ir sąžiningo visuomenės informavimo apie skiepus, atsiranda palanki dirva kilti gandams ir mitams, kurie visuomenę sujaudina ir sutrikdo. 1998 m. JAV  medicinos žurnaluose, o vėliau ir populiariojoje spaudoje pasirodė straipsnių, neva nuo tymų paskiepyti vaikai suserga autizmu. Ši informacija greitai pasklido visame pasaulyje ir neigiamai paveikė žmonių apsisprendimą skiepyti vaikus nuo tymų, tada JAV padaugėjo vaikų, susirgusių tymais. 2008 m. JAV mokslininkai atliko autizmu sergančių vaikų tyrimus ir paskelbė tyrimo duomenis, kurie nepatvirtino, kad tymų vakcina vaikams sukelia autizmą. Jungtinės Karalystės mokslininkai tais pačiais metais paskelbė savo tyrimų duomenis, kurie patvirtino, kad organizmas į tymų skiepą reaguoja tik pagamindamas antikūnius prieš tymų virusą ir niekaip kitaip. Tais pačiais metai danų mokslininkai paskelbė savo mokslinio tyrimo rezultatus. Jie ištyrė 841 234 vaikus ir nustatė, kad skiepai nuo tymų-kiaulytės-raudonukės (MMR) virusų vaikus apsaugojo ne tik nuo paminėtų infekcinių ligų, bet ir nuo švokštimo (panašių į bronchų astmą požymių).

Pasaulyje paplitęs dar vienas mitas, kad vakcinose esanti konservuojanti medžiaga tiomersalis (jame yra mažas kiekis gyvsidabrio) labai kenkia vaikų centrinės nervų sistemos raidai. 2009 m.

Italijos mokslininkai paskelbė 10 metų trukusio vaikų sveikatos stebėjimo duomenis. Jų duomenimis, ištyrus 1403 vaikus paaiškėjo, kad praėjus 10 m. po skiepo nuo kokliušo nežymūs neuropsichologinės raidos sutrikimai buvo diagnozuoti dviems vaikams, – pasakojo gydytoja. 

Farmacijos kompanijos, pasak jos, nuolat tobulina savo produktus. Pasaulyje jau naudojamos vakcinos be gyvsidabrio, todėl vartotojai gali pasirinkti jiems tinkamus produktus. Dėl sunkių infekcinių ligų ar jų komplikacijų prarasta jaunų žmonių sveikata ir gyvybė bet kuriai šaliai kainuoja daugiau nei lėšos, išleistos visuomenės švietimui  bei vakcinų kompensavimui.

Šiuo metu daugelyje pasaulio šalių inicijuojami ir kuriami tinklalapiai, skirti plačiajai visuomenei ir gydytojams specialistams, kuriuose reguliariai skelbiama naujausia mokslinė informacija apie skiepus. Sąžiningą informavimą visuomenė visada priima gerai. Informacija apie skiepus, kuri šiuo metu yra skelbiama internete lietuvių kalba, beveik visa yra  komercinio pobūdžio. Lietuvos žmonėms nesuteikiama galimybė gimtąja kalba paskaityti apie skiepų naujoves, atliktus mokslinius tyrimus, viešoje erdvėje trūksta gydytojų specialistų nuomonių ir sveikatos politikų pozicijos, ypač vaikų skiepų klausimais.

Tikriausiai dėl to Lietuvoje išlieka palanki terpė gyvuoti mitams apie skiepų žalą vaikams, daugėja šeimų, atsisakančių skiepyti savo kūdikius nuo pavojingiausių infekcinių ligų. Šiuolaikinis gyvenimas nelemia didelę riziką neskiepytiems vaikams susirgti infekcinėmis ligomis, nes tūkstančiai lietuvių su vaikais keliauja į įvairiausias pasaulio šalis. Tuos dienraščio skaitytojus, kurie domisi ne vien gandais, bet ir medicinos bei farmacijos mokslo pasiekimais,  kviečiu kreiptis informacijos dėl skiepų į gydytojus imunologus, infekcinių ligų gydytojus ir visuomenės sveikatos specialistus, – įsitikinusi I.Skurvydienė. 

Birutė Slavinskienė

kurjeris.lt