Tapimas suaugusiu
Formaliai perėjimą iš paauglystės į saugusiųjų pasaulį reglamentuoja teisinė sistema. Skirtingose pasaulio šalyse šis amžius svyruoja nuo penkiolikos iki dvidešimt vienerių metų. Daroma prielaida, kad kiekvienas pilnametystės sulaukęs žmogus yra pajėgus būti naudingas visuomenei ir naudotis visomis suaugusiems suteikiamomis teisėmis.
Pilnametystės amžius paprastai siejamas su įsitikinimu, kad žmogus tampa psichologiškai ir ekonomiškai pajėgus sukurti ir išlaikyti šeimą.
Žinoma, skirtingi žmonės įgyja šiuos pajėgumus skirtingu laiku, tad vien formaliai sulaukus pilnametystės išties nieko magiško neįvyksta.
Paauglystė yra „savęs ieškojimo“ laikotarpis, kai visuomenė žmogaus jau nebelaiko vaiku, tačiau suaugusiu, subrendusiu dar nepripažįsta.
Toks „savęs ieškojimas“ yra prabangus užsiemimas, kuris gali tęstis tol, kol yra kas jį finansuoja. Tokia finansuojama paauglystė gali užsitęsti ilgai – iki trisdešimties ir dar toliau (geras to pavyzdys - serialas „Draugai“).
Pastebima bendra tendencija, kad kol pinigai žmogaus gyvenime atsiranda tarsi „iš bankomato“, būtinybės suaugti nėra. Daliai žmonių netgi patogu nesuaugti, nes taip galima išvengti vargo, susijusio su būtinybe išlaikyti save. Tačiau reikia prisiminti, kad vengiant atsakomybės už save, ypatingos laisvės tikėtis taip pat būtų bergždžias reikalas.
Vienas iš pagrindinių kriterijų, nubrėžiančių ribas tarp paauglystės ir suaugusio žmogaus gyvenimo yra atsakomybė prieš save ir kitus, kai atsiranda realistiškas laiko, pinigų, sveikatos ir kitų vertybių supratimas.
Keturi galimi psichologinės paauglystės pabaigos kriterijai:
Nebetiki pasakomis. Anksčiau ar vėliau ateina supratimas, kad besąlygiškų gėrybių nėra (laikas baigiasi) ir kad turi grąžinti tai, ką gauni. Labai norisi tikėti, kad gėrybes galima gauti be vargo ar pastangų, kad kažkas nori jas tiesiog duoti, nereikalaudamas grąžinti ar kažko mainais. Jei tėvai neskatina jauno žmogaus savarankiškumo, besąlygiškai išlaikomas žmogus gali dar ilgai fantazuoti apie tai, kaip gėrybes jam kažkas turėtų tiesiog duoti – tėvai, sutuoktinis, turtingi uošviai ar valdžia.
Nebežaidžia lėlėm. Vaikystėje atrodo tie saldainiai skaniausi, kurių popierėlis gražiausias. Toks į estetiką orientuotas vertinimas būdingas ir paauglystei. Laikui bėgant ir kaupiantis santykių patirčiai, žmogus vis aiškiau supranta, kad santykių pagrindas yra ne partnerio išvaizda, o turinys. Būdamas „žvaigžde“ neprestižiniame darbe, žmogus gali gyventi daug geriau nei būdamas vidutinybe tarp prestižinių profesijų atstovų. Kai žaidimas yra pagrindinis sąveikos būdas su pasauliu – gyvenama įdomiai, tačiau ne itin savarankiškai ir produktyviai. Pakankamai pažinęs save ir aplinką, žmogus pasirenka tai, kas išties jam tinka geriausiai, kas leidžia realizuoti savo potencialą, pašaukimą, prigimtį.
Pavalgęs išplauna savo indus. Per paskutiniuosius du 20 a. dešimtmečius dėl įsigalėjusio humanizmo daugelis nustojo skatinti vaikus daryti tai, ko jie nenori. Žmogus, kuris vaikystėje ir paauglystėje įprato, kad paskui jį vaikšto iš paskos ir jo padarytą betvarkę sutvarko, sunkai vėliau supranta, kodėl jis turi tai apskritai daryti pats. Žmonės, kurie pradeda gyventi savarankiškai, laikui bėgant suvokia, kad jų aplinka retai kada būna tik jų aplinka – dažniausiai yra ir kiti žmonės, kuriems svetimos šiukšlės ir betvarkė įkvėpimo nesukelia.
Moka kalbėtis su savimi. Mūsų emocijas labiausiai lemia ne aplinkoje vykstantys įvykiai, o tai, ką sakome sau, į juos reaguodami. Jei to neįsisąmoniname, vidinė kalba veikia automatiškai ir emocijos atrodo nekontroliuojamos. Kai suvokiame vidinės kalbos reikšmę ir pradedame su savimi kalbėti sąmoningai, tuomet įgyjame galimybę rinktis savo emocijas. Tai svarbus emocinės kompetencijos elementas. Tai palengvina savitvardą ir atveria platesnes perspektyvas gyvenime.
Tačiau ar tikrai būtina tapti visiškai suaugusiu? Iš tikrųjų – net ir suaugusiam žmogui verta išsaugoti savyje šiek tiek vaikiškumo ir paaugliškumo. Tikėdami stebuklais, mes puoselėjame savo vaizduotę ir viltį. Vaizduotė padeda svajoti, o viltis - to pasiekti.
Išsaugojus savyje vaikiškumo dorybes – iniciatyvą, lankstumą, smalsumą, kūrybiškumą, suaugti visgi verta. Tada įgyjame galimybę gyventi išties savo gyvenimą, jis mums jau nebėra atsitiktinumų virtinė, o sąmoningas pasirinkimas.
Literatūra:
Visvaldas Legkauskas (2013). Vaiko ir paauglio psichologija: šiandienos iššūkiai. Vilnius: Vaga. 146 – 152 p.
Susiję straipsniai
