Sveikos senatvės vizija - su pozityvumo ženklu(1)

Visuomenė akivaizdžiai senėja. Tuos, kurie apie senų žmonių gyvenimą nesusimąsto ar stengiasi negalvoti, galėtų nustebinti labai įdomus faktas: dauguma 65 metus perkopusių ir netgi 80 metų sulaukusių senolių yra labai veiklūs, komunikabilūs ir išskirtinai optimistai, pozityviu mąstymu lenkiantys ir jaunimą, ir vidutinio amžiaus žmones.

Reklama

Senėjimas tampa vis sveikesnis

Pasak Klaipėdos universiteto (KU) Sveikatos mokslų fakulteto plėtros koordinatorės doc. dr. Nataljos Istominos, sveiko senėjimo, arba sveiko amžėjimo, terminas bei su šia sritimi susijusios programos Pasaulio sveikatos organizacijos iniciatyva atsirado maždaug prieš 20 metų.

Šią iniciatyvą paskatino tai, kad mokslininkai pastebėjo, jog senų žmonių populiacija ima smarkiai plėstis. Anksčiau ji siekė 13-15 proc., tai per apžvelgiamą ateitį išaugs keliagubai.

Manoma, jog po kelių dešimčių metų vyresni nei 65 metų gyventojai sudarys apie 50 proc. visos populiacijos.

„Tai reiškia, kad medicinos pasiekimai ir rūpinimasis savo sveikata duoda rezultatus“, - sako N. Istomina, pastebinti, jog mokslininkai taip pat tyrinėja, kas turi daugiausiai įtakos šiam procesui.

Jos teigimu, sveiko senėjimo sritis nagrinėja ne kaip sukurti kuo geresnes gyvenimo sąlygas, bet kaip atrasti efektyviausius būdus, kad bet kokios amžiaus grupės žmogus kuo ilgiau išliktų jaunatviškas, darbštus, mobilus, kad būtų užtikrinta jo gyvenimo kokybė.

Todėl ir sveikata apibrėžiama kaip fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligų ir negerovių nebuvimas.

„Žmogus gali būti laimingas tik tada, kai jis yra fiziškai sveikas, kai jam nieko neskauda, kai jis yra socialiai aktyvus, turi šeimą, draugų ir kolektyvų, kuriuose dalyvauja, kuriuose yra gerbiamas ir mylimas“, - pasakoja N. Istomina.

Italų senjorai sodina ir žaidžia

Sveiko senėjimo srityje patirties turintys miestai visą dėmesį sutelkia į įvairių paslaugų didinimo galimybes. Klaipėdoje viešėjęs Šiaurės Italijos Udinės miesto meras Furio Honsell pasakojo, jog Udinėturi fizinio aktyvumo grupes, įkurias penktadieniais susirenka apie 30-40 senjorų. Jie kartu vaikšto, bėgioja, o po to eina gerti arbatos. Panaši veikla vyksta ir Klaipėdoje.

Udinės miesto centre yra keli daržai, kur pagyvenę žmonės už simbolinį mokestį gali auginti pomidorus, agurkus. Sklypuose yra namukas, kur galima laikyti įrankius, yra agronomas, kuris pataria, kaip ką auginti, siūlo įvairias veiklas.

Taip pat Udinė turi trijų aukštų žaidimų namą, kuriame miesto gyventojams teikiamos visiškai nemokamos paslaugos. Ten laisvalaikį gali leisti ne tik pagyvenę žmonės, bet ir šeimos su vaikais.

Antrame namo aukšte yra didžiulė žaidimų išviso pasaulio pasiūla. Trečiame aukšte - per 5 tūkst. stalo žaidimų. Ten senjorai ateina labai dažnai. Jie skatinami žaisti loginius žaidimus, kurie lavina smegenis ir mažina riziką susirgti senatvine demencija arba Alzheimerio liga.

Kuria „amžiaus žemėlapį“

Klaipėda šioje srityje taip pat turi nemažąį dirbį. Čia veikia poezijos, muzikos terapijos grupės. Labai populiarus tarp senjorų šiaurietiškas ėjimas, nemokamos jogos, kalanetikos treniruotės miesto sporto klubuose.

Tačiau bene populiariausias yra nuo 2010 metų veikiantis Trečiojo amžiaus universitetas, kuriame socialinius bei sveikatos mokslus nuolat studijuoja apie 200 senjorų.

Yra ir unikalių veiklų. Štai KU mokslininkai drauge su Klaipėdos visuomenės sveikatos biuru pradėjo kurti miesto „amžiaus žemėlapį“, kuris bus naujovė ne tik uostamiestyje, bet ir visoje Lietuvoje.

Šio žemėlapio tikslas - skirtingose miesto vietose pritaikyti veiklas prie jose gyvenančių žmonių amžiaus poreikių. Šis žemėlapis aiškiai atspindės, koks yra vyresnio amžiaus gyventojų pasiskirstymas skirtingose miesto dalyse ir kvartaluose.

Tai bus naudingas įrankis ne tik visuomenės sveikatos specialistams, sporto treneriams, bet ir urbanistams, verslininkams, investuotojams.

Ten, kur daugiau vaikų - ten daugiau žaidimų aikštelių, kitų jiems tinkančių pramogų. Ten, kur daugiau gyvena senjorų - ten bus telkiamos paslaugos jiems, kad nereikėtų toli važinėti.

Žemėlapyje matysis ir bendra miesto gyventojų amžiaus situacija, nes šiuo metu daug žmonių deklaruoja vienas gyvenamąsias vietas, tačiau gyvena visai kitur.

Dvasinė būsena lemia gyvenimo trukmę

Paklaustas apie sveiką senėjimą, senų žmonių gyvenimo kokybės klausimus tyrinėjantis KU doc. Faustas Stepukonis pasidalijo tyrimo, kurį prieš pusantrų metų pats atliko Čikagoje, rezultatais.

Mokslininką, kuris iki 2009 metų bendradarbiaudamas su Švedijos ir Islandijos kolegomis, tyrė Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių sveikatą, labai domino Amerikos, kur labai daug sveikų ilgaamžių, patirtis. Šioje šalyje F. Stepukonis ištyrė 22 fiziškai ir protiškai sveikus ilgaamžius, sulaukusius nuo 90 iki 104 metų amžiaus.

Kokie veiksniai lemia šių žmonių gerąsavijautą, darbingumą sulaukus itin garbaus amžiaus? Kas jiems padeda tapti ilgaamžiais, išsaugoti sveiką mąstymąir puikią fizinę savijautą - vairuoti atomobilius, dirbti kompiuteriais, keliauti po pasaulį, užsiimti mėgstama veikla?

Atsakymas gali nustebinti skeptikus, tačiau jis - ne laužtas išpiršto. Ilgaamžius vienija vienas bendras bruožas. Ne mityba, ne fizinis aktyvumas, ne gausus vitaminų ar vaistų naudojimas, o dvasinė būsena. „Visi tiriamieji yra nepataisomi optimistai ir visuomet nusiteikę pozityviai, kad ir kas bevyktų“, - atskleidžia F. Stepukonis.

Be to, jie viską gyvenime daro saikingai ir stengiasi visame kame išlaikyti pusiausvyrą: nėra abstinentai, tačiau alkoholį vartoja itin mažais kiekias, nerūko, o anksčiau gyvenime rūkiusieji tai užbaigė prieš daugelį dešimtmečių, šiek tiek pajuda, valgo įvairų maistą, bet nepersivalgo, nepersitempia ir nealina savęs. Be to, turi veiklą, kuri jiems teikia malonumą, kuri įkvepia, suteikia teigiamų emocijų.

Tai ir yra toji vidinė darna, apie kurią 1979 m. kalbėjo JAV ir Izraelio medicinos sociologas Aaronas Antonovsky ir kuri lemia bendruosius žmogaus atsparumo išteklius, taip pat fizinę bei psichinę sveikatą.

Žmonių, kurie savyje turi tą vidinę darną, nepalaužė nei pergyvento karo, nei kitos negandos. Jie nesistengia keisti pasaulio, bet keičia savo požiūrį įpasaulį, nekariaudami su juo. Todėl jie nepatiria streso.

O gal pozityvus mąstymas ir vidinė darna yra tik proto nuostata ir to galima išmokti? Į šį klausimą mokslininkas neturi vienareikšmio atsakymo.

„Aš manau, kad tai įgimti dalykai, tačiau patirti sunkumai žmogų užgrūdina ir jis tampa atsparesnis stresams, į viską žvelgia ramiau. Tai labai individualu. Išmokti to galima, tačiau, deja, nedaugelis nori dirbti su savimi, lengviau apkaltinti kitus. Amerikos ilgaamžiai sako, kad sutikę piktą žmogų, su juo nesiginčija ir į diskusijas nesivelia, o ramiai pasišalina. Tai jiems tikrai padeda būti sveikesniems“, - savo įžvalgomis dalijasi doc. F. Stepukonis.

Klaipėdos senjorai - optimistai

Valstybinio aplinkos sveikatos centro Sveikatos mokymo biuro vyriausiojo gydytojo Zenono Javtoko atlikto tyrimo (2001) duomenimis nustatyta, kad tik 39,9 proc. Lietuvos gyventojų vidinės darnos lygis aukštas, o 60,1 proc. – žemas.

Tačiau doc. F. Stepukonio komandos atlikto tyrimo „Klaipėda 80+“ duomenimis, tarp Klaipėdos aštuoniasdešimtmečių dominuoja optimistai. Jų - apie 70 proc. Šis rodiklis viršija „optimizmo“ lygį, kituose tyrimuose nustatomą jaunesnio amžiaus gyventojams.

Pasak doc. F. Stepukonio, šį faktą galima paaiškinti tuo, kad iki 80 metų dauguma pesimistų paprasčiausiai neišgyvena ir nepakliūna į tyrimą. O optimistai lieka gyvi ir džiaugiasi gyvenimu.

„Optimistų santykinė dalis tarp visų gyventojų ima didėti maždaug nuo 40-45 metų amžiaus. Todėl galima teigti, kad kuo vyresnis amžius, tuo jame daugėja optimizmo ir pozityvaus požiūrio į gyvenimą“, - sako doc. F. Stepukonis.

Ką būtų galima patarti tiems, kurie norėtų sulaukti sveikos ir ilgos senatvės?

Pasak doc. F. Stepukonio, pirmiausia - surasti laiko sau. Galima paprasčiausiai pasivaikščioti po parką. Galima pagaliau ryžtis lankyti šokius ar veikti tai, kas yra malonu, teikia teigiamų emocijų. Galbūt iš karto artimieji nesupras, tačiau ilgainiui suvoks, kad kiekvienam žmogui reikia pabūti su savimi, daryti tai, kas patinka ir suteikia daugiau džiaugsmo bei gyvenimo pilnatvės.

„Tai man visi reikalingi“

„Mes gyvename tikrai labai gerai. Visur dalyvaujame, jaučiamės kaip jauni. Klaipėdoje senjorams dėmesio pakanka, yra daug įvairios veiklos. Pavyzdžiui, Trečiojo amžiaus universitetas, kuriame aš irgi lankausi. Man gerą savijautą padeda išlaikyti renginiai. Ne tik pabūni su žmonėmis, bet ir ko nors išmoksti. Dėl to geresnė ir nuotaika, ir sveikata. Svarbu turėti ką veikti. Kartais kai kurios pažįstamos dejuoja: „Kam aš reikalinga?“.

Aš negalvoju, kam esu reikalinga. Tai man visi reikalingi. Su tokia mintimi ir einu visur“.

Joana Pocevičienė, 86 metai.