Sveikatos apsaugos sistema: ar įmanoma reforma?(1)

Įsisiautusi diskusija apie privataus ir biudžetinio sektoriaus santykį Lietuvos medicinos sistemoje  užgožė ir taip sunkiai išskiriamus prioritetus. Pamiršta tapo tai, dėl ko ši sistema apskritai egzistuoja. Tai - žmogus. Sveikatos saugos sistema yra skirta paslaugoms teikti. Ir jei tai pamirštama – ji tampa negyvybinga ir formali, ką galima pastebėti ir pas mus.

Bandant ką nors atnaujinti, reikia įvertinti, kas yra gerai, ko trūksta ir kas turėtų būti padaryta. Lietuvos sveikatos saugos sistema yra ganėtinai gera, lyginant su kitomis pasaulio ir Europos panašiomis sistemomis. Kai kuriose srityse net geresnė už švedų ar latvių ir airių. Tačiau grįžkime prie prioritetų.

1. Sveikatos saugos sistemos tikslas – žmogus. Ne ligoninė, sektorius ar valstybė. Ji turi užtikrinti greitą ir kokybišką, kiek tai įmanoma, paslaugą.

2. Valstybė turi garantuoti sveikatos paslaugos galimybę tiek, kiek leidžia jos žmogiškieji, materialūs ir finansiniai ištekliai.

3. Valstybė privalo kokybiškai kontroliuoti piliečių išlaidas medicinos paslaugoms, ko Lietuvoje beveik nėra.

4. Valstybė privalo įtraukti visus esamus subjektus į sveikatos sistemą, kuri leistų mažinti tiek pačios sistemos išlaidas (kaštus), tiek didinti bendrą efektyvumą. Čia turi būti vienijamos visuomenės (NVO, bendruomenės ir pan.), valstybinių (biudžetinių įstaigų ir organizacijų) ir privataus sektoriaus pastangos.

5. Visų socialinių sistemų (švietimo, socialinės pagalbos, sveikatos) poreikiai auga ir augs. Todėl ryškiausias dabarties ir ateities uždavinys – kiek įmanoma efektyviau naudoti piliečių lėšas šioms sistemoms išlaikyti ir vystyti.

Tai, ką pateikiau, nėra vien Lietuvos valstybės problemos. Vadinamoji nacionalinė sveikatos sistema (NHS) Anglijoje pradėjo pertvarką prieš penkerius metus, siekdama mažinti išlaidas, nes valstybė ateityje neužtikrins išaugusių poreikių patenkinimo. JAV prezidentas keičia visą sistemą, siekdamas įvykdyti antrąjį uždavinį. Pietų Europos šalys mažina valstybines sveikatos sistemos išlaidas, privatizuodamos žymią dalį medicinos. Lietuva taip pat ieško. Manau, jog čia būtina naudotis mažų, regioninių modelių galimybėmis norint rasti bendruomenes tenkinančius sprendimus. Tam reikia skirti pinigų ir pastangų, o ne laukti užsienio pavyzdžių. Iš Baltarusijos ar Airijos.

Dr. Vytautas Valevičius