Susikivirčijus jis mane žemina ir įžeidinėja siaubingais žodžiais

Klausimas: Su vyru gyvename 15 metų, auginame du vaikučius. Pastaruoju metu pradėjome nuolat pyktis, dėl menkiausių buitinių, kasdieniškų dalykų, bet didžiausia bėda yra ta, jog susikivirčijus jis mane žemina ir įžeidinėja siaubingais žodžiais, kurių aš tikrai nesu nusipelniusi, trankosi durimis, spardo kas po kojom ir t.t.

Prašiau begalę kartu, kad jis nustotų taip elgtis, bet jis nenustoja. Kai tik iškyla menkiausiais kivirčas ir vėl toks pat jo elgesys, nors nurimus aistroms pats atsiprašinėja ir sako, jog tai tikrai „paskutinis kartas“. Aš jam vis atleidžiu… Bet man atrodo, kad tai jau virsta beprasmybe, nes tų „paskutinių kartų“ jau buvo dešimtys. Pradedu rimtai galvoti apie skyrybas, nes jaučiuosi auka, aš atleidžiu, o jis tik tuo naudojasi. Ką daryti? Aistė (vardas pakeistas).

Reklama

Komentuoja medicinos psichologė Rosita Katauskienė

Pirmiausia noriu padėkoti už laišką ir pasitikėjimą mumis. Jame jaučiu Jūsų nusivylimo, bejėgiškumo, beprasmybės, baimės jausmą, pasimetimą, kaip elgtis toliau, o tuo pačiu norą nebebūti tokioje situacijoje.

Pradėsiu nuo laiško pabaigos, kur klausiate „ką daryti“. Tiesą sakant, man liko iki galo neaišku, kurioje vietoje Jūs esate labiausiai pasimetusi, sprendime skirtis ar ne, ar sprendime, ką daryti liekant santuokoje. Skaitydama Jūsų laišką, kur rašote, kad jaučiatės auka ir jau rimtai pradedate galvoti apie skyrybas, jaučiu abejonę, kiek iš tiesų yra to noro skirtis. Atsakydama į laišką, pasistengsiu reaguoti į tai, kas jame parašyta ir pasidalinti man kylančiomis mintimis.

Laiške kalbate apie tai, kad pastaruoju metu nuolat pykstatės su vyru dėl buitinių, kasdieniškų dalykų, tačiau, suprantu, kad ne nuolatiniai konfliktai Jums labiausiai neduoda ramybės, o tai, kaip juos sprendžia antra pusė (įžeidinėjimai, durų trankymas, daiktų spardymas). Kyla klausimas, kas slepiasi po tais buitiniais konfliktais. Kokių vienas kito ar savo asmeninių poreikių nebetenkinate, jog abu savo santuokoje šiuo metu jaučiatės įsitempę ir nelaimingi, kažkuo nepatenkinti. Tačiau klausimas kuo? Poroje labai svarbu abiem pusėms išmokti konfliktuoti konstruktyviai, būti empatiškiems ir pasistengti suprasti kitą, pažvelgti į visas situacijas kito žmogaus akimis. Kartasi tenka atsisakyti savo poreikių tam, kad būtų pasiekti bendri šeimos tikslai. Tai suteikia bendrumo, pagarbos, supratingumo vienas kitam jausmą.

Kalbant apie Jūsų vyro elgesį, panašu, kad jis šiuo metu išgyvena sunkų laikotarpį, negeba kontroliuoti savo emocijų ir savo elgesio (žinoma, jei to nebuvo iki šiol), todėl reikėtų susėsti nuoširdžiam ir atviram pokalbiui apie tai, kas vyksta su juo, su Jumis ir su Jūsų šeima. Jūsų konfliktai ir toks vyro elgesys turi įtakos ne tik Jūsų savijautai, bet kartu Jūs esate pavyzdys savo dviem vaikams. Svarbu suprasti, kodėl jis taip elgiasi ir ar yra pasiruošęs imtis konkrečių veiksmų, pvz., mokytis adekvačių pykčio valdymo būdų, kreiptis pagalbos į specialistus ir pan., ar viskas liks tik kalbų lygyje, kad daugiau tai nepasikartos, kas tikėtina, jog tikrai pasikartos.

Taip pat panašu, kad pokyčio labiau reikia Jums nei vyrui, nes kaip sakote, begalę kartų prašėte nustoti taip elgtis, tačiau jis nenustoja. Prievarta ir prašymais jo nepakeisite, jei jis pats nesuvoks, kad yra atsakingas už tai, kaip reaguoja konfliktinėse situacijose ir dirbti su savimi turi jis. Dideliu savo noru vyro nepakeisite, o mėginimais prašyti ir nesulaukus pokyčių tik dar labiau nusivilsite juo, savimi, judviejų santuoka. Nors žinoma, būtų įdomu sužinoti, kaip Jūs pati elgiatės konfliktinėse situacijose? Atsakykite sau į klausimus, kodėl Jums reikalingas toks vyras? Kas palaiko likti šioje santuokoje, toleruoti savęs žeminimą, paminti savo savivertę ir būti ta auka? Dėl ko būtų svarbu Jums išsaugoti tokius santykius? Ar norite tokioje santuokoje likti ir dar ateinančius 15 metų? Jei ne, ką galite dėl to padaryti? Kalbant ne tik apie skyrybas, bet ir liekant santuokoje.

Svarbu tai, kad leisdama vyrui Jus žeminti po truputi krenta ir Jūsų pačios savivertė, kas gali lemti, kad vis toleruojate ir atleidžiate tokį elgesį. Labai svarbu išlaikyti meilę sau, suvokti už ką save vertinate. Sakėte, kad nesate nusipelniusi tokių žodžių, todėl linkiu ugdykite pagarbą sau ir nepasiduoti įvairioms baimėms. Taip pat ir vyrui svarbu pasakyti, kokį jo elgesį toleruojate, o kokio ne ir tai aiškiai parodyti savo atsitraukimu. Jei manote, kad netoleruojate jo durų trankymo, įžeidžiančių žodžių, tačiau liekate toliau konflikte, ginčijatės, moralizuojate ir pan., tai siunčiate vyrui visai priešingą žinutę. Tikėtina, kad vyro elgesys nesikeis, kol jis nepajaus jokių savo elgesio pasekmių. Jūs vis jam atleidžiate, liekate kentėti, o jis toliau valdo situaciją.

Tikiuosi, kad atsakiusi į visus mano klausimus, rasite atsakymą į savąjį „ką daryti?“.