Susidūrimas su mirtimi keičia ir medikų pasaulėjautą

Vėlinės – puikus laikas susimąstyti apie gyvenimo laikinumą ir trapumą, taip pat pripažinti ir priimti mirtį, kaip neišvengiamą pasaulio, kokį mes jį suvokiame, taip pat mūsų pačių dalį ir pabaigą. Šiuolaikinėje visuomenėje apie mirtį kalbėtis nemėgstama. Vartojimo kultūroje, kurioje dominuoja jaunystės, galios, pinigų kultas, mirtis tarsi nustumta į užribį, ji nereikalinga, negeidžiama. Tačiau tas, kas sugebėjo neprarasti iš žilos senovės paveldėtą, protėvių perduotą ryšį su gamta arba Dievu (kaip kas tiki), žino: mirtis yra reikalinga, o kiekviena pabaiga reiškia naują pradžią.

Reklama

Prie mirties nepripranta net medikai

Šilutės ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjos Audronės Pikžirnienės teigimu, bet koks susidūrimas su mirtimi sukelia stiprius išgyvenimus. Nori ar nenori, šios patirtys keičia, formuoja kiekvieno žmogaus, taip pat ir mediko, pasaulėjautą.

„Yra pastebėta, kad medikai, dirbantys su mirštančiais žmonėmis, linkę į toksikomaniją, depresiją, savižudybes. Tai – dėl nuolatinio streso, įtampos. Darbas reanimacijoje susijęs daugiausia su neigiamomis emocijomis, teigiamos – kur kas retesnės. Medikai nėra linkę kalbėtis apie patiriamą įtampą, prašyti kitų specialistų – irgi medikų – pagalbos. Vidines problemas sprendžia patys, deja, ne visada sėkmingai. Beje, tą patį galimą pasakyti ir apie daugelį kitų profesijų Lietuvoje atstovus, – sako reanimatologė–anesteziologė A. Pikžirnienė.

Visgi gydytoja pabrėžia, kad būtų neteisinga tapyti mirtį vien tik tamsiomis spalvomis. Tai – natūralus ir savaip gražus reiškinys.

„Žmonės dažnai bijo paties mirties fakto, jam yra visiškai nepasiruošę ir mano, kad geriau mirti ligoninėje. Žinau, kad daugeliui tai sunku suvokti, bet žmogaus išėjimas gali būti ir turėtų būti gražus. Senatvės, ilgų lėtinių ligų atveju geriausia, kad jis vyktų įprastoje, jaukioje aplinkoje, palaikant namiškiams. Jų meilė ir globa mirštančiajam labai svarbūs. Iš tikrųjų mirtis, gyvenimo pabaiga anksčiau ar vėliau ateina kiekvienam, tai yra visiškai natūralu, o tas neišvengiamumo ir netgi būtinumo suvokimas taip pat yra svarbus“, – teigė ji.

Gyvenimo ir mirties santykis - iškreiptas

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Onkologijos chemoterapijos skyriaus gydytoja onkologė chemoterapeutė Irena Povilonienė sutinka, kad apie mirtį kalbama ir mąstoma pernelyg mažai, o jos suvokimas miesto, technologijų kupinoje civilizacijoje nėra natūralus.

„Esu tikra, kad žmonėms, jų natūraliam mirties suvokimui labai pakenkė sovietmetis ir jo ideologija. Medicina buvo laikoma visagalė, o tai reiškia, kad ji buvo veidmaininga. Jeigu jau pakliuvai į ligoninę – neturi teisės numirti, daktarai pagydys. Tikroji situacija pacientui ne visada būdavo atskleidžiama. Kadangi nebuvo informuojama apie artėjančią mirtį, žmogus negalėdavo jai pasiruošti taip, kaip reikia. Buvo iškreipiamas, ignoruojamas žmogaus dvasinis gyvenimas, dvasiniai poreikiai. Mirties neigti negalima. Ji svarbi. Jeigu neigiame mirtį, vadinasi, neigiame pačią gyvenimo svarbą“, – sako I. Povilonienė.

Gydytoja teigia pastebinti takoskyrą tarp miesto ir kaimo žmonių: tie, kurie gyvena provincijoje, kaimuose, išlaikė tvirtesnį ryšį su gamta arba, jeigu norite, amžinybe. Todėl iš tolimo

kaimo į Santariškių klinikas atvykęs žmogus mirties galimybę dažnai suvokia kur kas natūraliau, gydytojo pasakytas žinias apie jo sveikatos būklę priima paprasčiau ir lengviau. Su jau kelintos kartos miesto gyventojais susitarti ir susikalbėti sunkiau.

„Kiekviename kaime ar mažesniame miestelyje yra bažnyčia. Prie jos, dažniausiai ant kalnelio – kapinės. Kaimo žmonės mėgsta čia ateiti pasivaikščioti. Atėjęs – nori ar nenori, jauti amžinybės dvelksmą. Kažkuria dalimi susitapatini su juo, prisijaukini. Miesto žmonės į kapines tiesiog pasivaikščioti neina – atvyksta nebent per laidotuves arba kai reikia tvarkyti artimųjų kapus. Miesto gyvenimas įtraukia į kitokį pasaulį – skubėjimo, lėkimo, technologijų, pramogų. Jie toliau nuo gamtos. O tai reiškia – ir nuo mirties, natūralaus gamtos reiškinio, neatsiejamos gamtos dalies“, – kalbėjo gydytoja.

I. Povilonienė suskubo atkreipti dėmesį ir į kitą mirimo proceso aspektą: mirštančiam žmogui, ypač ilgesniu priešmirtiniu laikotarpiu, būtinas atjautus, supratingas dėmesys. Gydytojai ir slaugytojai dėl savo darbo ypatumų negali ir gydyti, ir skirti pakankamai laiko bendravimui su mirštančiuoju. Taip pat ir mirštančiojo artimieji ne visuomet gali arba moka tai daryti tinkamai. „Būtų gerai, jeigu ligoninėse atsirastų daugiau psichologų, socialinių darbuotojų – tų, kurie profesionaliai bendrautų su mirštančiaisiais ir teiktų jiems psichologinę pagalbą. Šių žmonių labai trūksta“, – pažymėjo ji.

Mirtis nėra liga

Kultiniame filme „Fontanas“ gydytojas Tomas (aktorius Hugh Jackman) karštligiškai kuria vaistus, savotišką panacėją, savo sunkia vėžio forma sergančiai žmonai Izzi (aktorė Rachel Weisz). Kai gydytojas naująjį vaistą pagaliau sukuria, jo žmona numiršta, taip ir nespėjusi suvartoti vaisto. „Mirtis yra liga“, – ištaria jis po žmonos laidotuvių ir ieško vaisto, kuris galiausiai sunaikinsiąs pačią mirtį. Gydytojas negali susitaikyti su mirties neišvengiamybe ir natūralumu.

Etnografas ir religijotyrininkas Norbertas Vėlius, taip pat jo mokinys Gintaras Beresnevičius mirties suvokimui seniau ir dabar, čia ir ten skirdavo didelį, beveik esminį dėmesį. Senovės lietuvių pasaulėjautą, mirties sampratą jie priešpastatydavo dabartinei, civilizacijos pakeistai. Tiek paskaitose studentams, kurias teko lankyti ir šių eilučių autoriui, tiek gausiame literatūriniame palikime abu nuolat pabrėždavo, kad senoji, dar ikikrikščioniškoji mirties samprata buvusi realistiškesnė ir gamtiškesnė:

„Ne tik lietuviai, bet ir kitos tautos savo trumpalaikiškumo nejausdavo. Ciklinis laiko suvokimas padėdavo šito išvengti. Žmogus supranta, kad čia gyvena tik vieną ciklą, ir žino, kad yra neatsiejama jį supančios visatos dalis. O kitas jo ciklas prasideda pomirtiniame gyvenime. Ir kad neišvengiamai viskas vyksta ciklais. Vieni metai praėjo, vėl prasideda kitas ciklas. Ir netgi pasaulio pabaigą suvokdavo netragiškai. Kadangi tuomet prasidės kitas ciklas. Laiko cikliškumas labai padėdavo išlaikyti tą gamtiškąjį pasaulio suvokimą, žmogaus lygsvarą tarp gyvybės ir mirties. Kadangi mirtis buvo suvokiama ne kaip tragiška neišvengiamybė, o natūralus perėjimas iš gyvybės į mirtį, iš mirties vėl į gyvybę. .... Kartu su praradimu senojo to laiko supratimo mes prarandame ir visą tą senąją pasaulėjautą. Ir todėl mes sudaiktėjame, per daug imame įprasminti tuos dalykus, kurie iš tiesų nėra gyvenime prasmingi. O tų tikrųjų vertybių kartais net ir nebepastebime...“

„Mirtis yra geriausia žinia gyvenimui, nes ji, priešingai nei gyvenimas, žada. Mirtis daugiausia pasako apie gyvenimą. Jos ištiktieji rimsta. Gyvenimas rimties nesiūlo“, – ištaria tragiško likimo rašytojas Gintaras Beresnevičius savo odėje mirčiai, romane „Paruzija“.

Mindaugas Savickas