Slaugytojai nepatenkinti savo padėtimi gydymo įstaigų struktūrose(5)

Slaugytojai yra ta sistemos grandis, nuo kurios didele dalimi priklauso gera pacientų priežiūra visose gydymo įstaigose, tačiau jie patys jaučiasi nuvertinti ir negirdimi. Penktadienį vykusioje slaugytojų profesinės sąjungos – Lietuvos slaugos specialistų organizacijos (LSSO) – mokslinėje praktinėje konferencijoje „Slaugos administravimas: pokyčiai ir naujos galimybės“ buvo itin pabrėžiamas slaugytojų pavaldumo klausimas.

Reklama

Lietuvos slaugos specialistų organizacija (LSSO) mano, kad daugelio didelių gydymo įstaigų struktūros yra tapusios pernelyg išpūstos. „Pacientui svarbiausios – gydytojų ir slaugytojų paslaugos, tačiau pasirodo, kad kitas personalas, užsiimantis, pavyzdžiui, įstaigos plėtra, infrastruktūra ar panašiai, yra dar svarbesnis. Taip neturėtų būti“, – sakė LSSO prezidentė Danutė Margelienė.

LSSO Vilniaus skyriaus viceprezidentė, VšĮ Šeškinės poliklinikos direktoriaus pavaduotoja slaugai dr. Renata Šturienė konstatavo, kad daugelyje didelių šalies ligoninių slaugos administratoriai nėra tiesiogiai pavaldūs vyriausiesiems gydytojams ar direktoriams, su šiais bendrauja per vieną ar net daugiau tarpininkų, todėl tikrosios slaugytojų problemos gydymo įstaigų vadovams lieka nežinomos arba neatrodo svarbios. Tas pats atsitinka, jeigu slaugos administratoriumi paskiriamas gydytojas, o ne slaugytojo išsilavinimą turintis asmuo.

Nors Lietuvoje vienam gydytojui tenka du slaugytojai (dažniausiai – slaugytojos, t. y. moterys), pastarieji vis dar nepripažįstami lygiaverčiais partneriais ir vis taikomasi sutaupyti jų sąskaita. D. Margelienė sakė, kad šiandien slaugytojas – tai ne ta medicinos seselė, kuri prieš daug metų tik vykdė gydytojo nurodymus. Šiandien slaugytojas privalo turėti aukštąjį – universitetinį arba koleginį – išsilavinimą, išmanyti įvairias naujas slaugos technologijas ir vis dėlto slaugytojų atlyginimai šiuo metu yra tokie maži, o darbo krūviai tokie dideli, kad jauni žmonės, vos pabaigę mokslus ir matydami, kad paprasčiausiai nepragyvens, išvažiuoja dirbti į užsienį. Todėl, kad to nebūtų, siekiama išsikovoti, kad slaugytojų atlyginimai būtų ne mažesni negu vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje.

Nors konferencijoje buvo kalbama apie įvairius teisės aktus, susijusius su slaugytojų veikla, ir įvairias darbines bei finansines problemas, D. Margelienė sakė, kad labai sunku dirbti, kai Sveikatos apsaugos ministerijoje nėra nei slaugos departamento, nei skyriaus, o visi svarbūs klausimai yra „numetami“ darbuotojams, kurių tiesioginis darbas su tuo nėra iš esmės susijęs.

Pati LSSO turi teisininkus ir savo biure Vilniuje visais klausimais konsultuoja savo profesijos atstovus ir net įstaigų vadovus. „Vilties teikia tai, kad sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė supranta, jog tokia padėtis nėra normali“, – sakė D. Margelienė, dalyvavusi prieš keletą dienų vykusiame LSSO vadovų susitikime su ministre.

LSSO atstovės ragino slaugytojus burtis į profesines sąjungas ir priklausyti joms visu šimtu procentu. Tik taip, jų nuomone, galima kovoti dėl profesijos autonomiškumo, tinkamo finansavimo, teisingų darbo krūvių ir kitų dalykų ir tikėtis būti išgirstiems.

Šiuo metu, pasak D. Margelienės, tik apie 55-60 proc. slaugytojų yra profesinės sąjungos nariai. „Mūsų žmonės vis dar pasyvūs, nori, kad jų problemas spręstų kas nors kitas“, – sakė ji.