Slaugytoja emigrantė: „Vokietijos operacinėje jaučiuosi kaip pradinukas gražioje pasakoje“(2)
„Džiaugiuosi, kad likimas dovanojo man galimybę dirbti Vokietijoje“, - sako nuo 2006 metų šioje šalyje gyvenanti ir neseniai slaugytoja Asklepios vaikų klinikos Sankt Augustino mieste (28 km nuo Kelno) operacinėje dirbti pradėjusi lietuvaitė Alma Schulze. Moteris nevengia ir pripažinti, kad įsitvirtinti šios šalies medicinos sistemoje nebuvo lengva ir iššūkiai kol kas yra gyvenimo kasdienybė. Pakalbėjome su ja.
Kokia jūsų, kaip slaugytojos, darbo patirtis Lietuvoje?
Pasirinkusi slaugytojos profesiją baigiau Klaipėdos J. Kupčinsko medicinos mokyklą ir trejus metus dirbau Neišnešiotų naujagimių skyriuje Klaipėdos miesto ligoninėje (dabar – Universitetinė. – Aut. past.). Grįžusi iš dekretinių atostogų sužinojau, kad dėl etatų mažinimo gausiu rinktis darbą kitame skyriuje. Tuomet gimė idėja įgyvendinti savo svajonę. Taip atsidūriau šios ligoninės operacinėje. Teko dirbti įvairiose srityse: ginekologinėje, akušerinėje, onkologinėje, chirurginėje, gerklės, nosies, ausų operacinėse. Išdirbau aštuonerius metus.
Kaip atsidūrėte Vokietijoje? Kokia buvo profesinio įsitvirtinimo toje šalyje pradžia?
2006 metais, ištekėjus už vokiečio, likimas nubloškė į Vokietiją, Kelno miestą. Čia pradėjau savo, kaip slaugytojos, pripažinimo žygį. Kadangi kalbos žinios buvo silpnos, visus kelius mynėme kartu su savo vyru. Kai visus turimus dokumentus išverčiau į vokiečių kalbą, sužinojau, kad tik atnešus B2 kalbos lygio sertifikatą bus toliau svarstoma. Taip pasibaigė mano pirmas žygio etapas, nuleidau savo sparnelius, nes mano kalbos žinios buvo dar labai ribotos.
2010 metais atsirado galimybė dalyvauti vokiečių kalbos B2 lygio programoje. Po 6 mėnesių sėkmingai išlaikiau egzaminą. Po to prasidėjo 9 mėnesius trukę paruošiamieji kursai sveikatos ir ligonių slaugytojos egzaminui. Kursų pabaigoje atlikau trijų mėnesių praktiką Marien-Hospital ligoninėje, Intensyviosios geriatrijos skyriuje.
Kokios patirties įgijote šiame skyriuje? Ar buvo sunku?
Darbas čia prasideda 6 val. ryto. Išklausius informaciją apie kiekvieną ligonį yra paskirstomos palatos ir atsiraitę rankoves kimbame į darbą. Darbo tikrai užtenka: matuojamas spaudimas, pulsas, temperatūra, dalinami vaistai, atliekama viso kūno higiena, keičiama patalynė, ligoniai aprengiami ir paruošiami pusryčiams, taip pat dalinami pusryčiai ir esant būtinybei - maitinami. Skyriuje buvo 80 proc. ligonių, kurie tik gulėjo – nevaikščiojo. Patikėkite, darbo užtenka ir iki pusryčių jautiesi kaip nuvarytas arklys po ilgo maratono. Sanitarių nėra, yra tik valytojos, kurios neturi jokio kontakto su ligoniu. Kiekvienas ligonis turi galimybę paskambinti, tuomet užsidega raudona lempa ir girdima signalizacija. Kadangi žmonės įvairūs, dažnai piktnaudžiaujama, o slaugytojos privalo į kiekvieną iškvietimą greitai reaguoti. Pamaina baigiasi 14 val. 30 min.
14 val. prasideda pamainos perdavimas popietinei. Svarstomos iškilusios problemos, priimami sprendimai. Pamainos darbas yra fiksuojamas ligonių kortelėse. Ir tai užima labai daug laiko. Teko dažnai stebėti, kaip pasiliekama po darbo, norint užpildyti ligonių dokumentus. Jau po vieno mėnesio praktikos darbo pajutau nugaros skausmus stuburo srityje nuo ligonių kėlimo ir tampymosi. Tokiu atveju sakoma, kad bloga darbo technika. Mano nuomone, tai tik dalis tiesos. Kita labai svarbi problema yra personalo stoka. Tai reiškia dar didesnę apkrovą čia dirbantiems ir dar greitesnį darbo ritmą. Su dideliu džiaugsmu sulaukiau praktikos pabaigos ir buvau apvainikuota praktiniu egzaminu.
Kokie tokio egzamino reikalavimai? Kaip sekėsi?
Egzaminas truko dvi dienas: pirmą dieną 2 val. rašiau ligonių slaugos planą, antrą dieną 3 val. slaugiau ligonius. Mano slaugą stebėjo ir fiksavo dvi egzaminuotojos. Ir tik po mėnesio laikiau teorinį egzaminą. Dalyvavo 6 komisijos nariai. Egzaminą sudarė trys dalys: bendravimas; žinios apie tam tikrą ligą; praktiniai sprendimai, profilaktika, sugebėjimas suvokti situaciją ir t. t. Gavau lapą su vieno ligonio konkrečia ligos istorija ir visi klausimai sukosi būtent apie jo būklę. Svarbu nenukrypti nuo temos ir kalbėti tik tai, kas būtina. Po ilgo komisijos svarstymo sužinojau, kad teorinį egzaminą išlaikiau sėkmingai, deja, praktinį reikės perlaikyti (duodama tik viena galimybė, kitu atveju reikia vėl mokytis 3 metus).
Dar prieš egzaminą pasisiūliau dirbti keleto ligoninių operacinėse. Sulaukiau didelės sėkmės, nes gavau puikų darbo pasiūlymą vienoje vaikų operacinėje! Kadangi situacija buvo dar neaiški, tuo atveju, jeigu egzaminą reikės perlaikyti, davė man pusės metų laikotarpį, kad ramiai, be spaudimo ir streso išspręsčiau šią problemą.
Pagaliau gavote darbą operacinėje. Ar iškyla profesinių sunkumų, kas juos lemia?
Jau tris mėnesius dirbu operacinėje. Jaučiuosi kaip gražioje pasakoje. Darbas operacinėje yra nepalyginamas su darbu skyriuje. Atvirai pasakius, pradžia yra labai sunki. Viena vertus, viskas gerai organizuota, draugiškas kolektyvas, sudarytos visos sąlygos mokytis, deja, kita medalio pusė yra ta, kad skirtumas tarp darbo Lietuvoje ir Vokietijoje yra toks didelis, kad jaučiuosi kaip pradinukas. Iškilo daug problemų, trūksta žinių, skiriasi darbo metodika, technika, sąlygos, prisidėjo didelė dokumentacijos apimtis, o ir kalbos barjeras vis dar išlenda kaip yla iš maišo. Tačiau vis tiek labai džiaugiuosi, kad likimas dovanojo man tokią galimybę. Tikiuosi visus dar esamus sunkumus nugalėti, įsitvirtinti ir sėkmingai dirbti.
Kodėl darbas operacinėje patrauklesnis už darbą skyriuje?
Darbas skyriuje prasideda 6 val. ryto! Jau trečią darbo dieną vaikščiojau kaip alkoholio apsvaiginta (mano bioritmas priešinosi). Be to, tai yra sunkus, psichologiškai ir fiziškai sekinantis darbas. Praktikos metu per 1,5 mėn. netekau 10 kg. Mane pykino šlapimo ir išmatų kvapas keičiant higieninius paketus, pirmas dvi savaites pertraukos metu negalėjau valgyti. Grįždavau namo su slegiančia nuotaika.
Operacinėje kas kita: darbo diena prasideda 7 val. 30 min., iki 8 val. pusryčiai, kavos ar arbatos gėrimas, darbo pasiskirstymas. Ir visa tai draugiškoje, jaukioje ir šiltoje atmosferoje. Vienoje operacinėje dirbama dviese, trise. Tai reiškia, kad viena slaugytoja dirba kompiuteriu - tvarko dokumentaciją ir paduoda tai, kas operacijos metu reikalinga. Kita slaugytoja susirenka rinkinius ir visas priemones, reikalingas operacijai, ir stovi prie operacinio stalo. Nepalyginamai įdomiau!
Kaip slaugytojais tampama Vokietijoje? Kokios galimybės daryti slaugos karjerą?
Slaugytojai Vokietijoje vadinami sveikatos ir ligonių slaugytojais. Šią profesiją galima įsigyti sėkmingai išlaikius teorinį ir praktinį egzaminą. Mokymas vyksta trejus metus ir yra padalintas į teorinių ir praktinių pamokų valandas: 2 100 valandų skirta teorijai ir 2 500 valandų - praktikai. Po dvejų metų darbo stažo galima tęsti mokslus ir įsigyti kitas profesijas: operacinės techninio asistento, psichiatrinių ligonių, vaikų, intensyvios medicinos slaugytojo ir kt. Mokslai trunka dvejus metus.
Per paruošiamuosius kursus buvau atvirai informuota, kad didelių karjeros galimybių nėra. Taip pat kursų metu buvo skirta daug valandų žinioms apie sveikatos sistemos struktūrą Vokietijoje bei teisę ir net 50 proc. sudarė bendravimo pamokos, komunikacija. Prieš atliekant procedūrą ar slaugą ligonis yra labai detaliai apie procedūrą informuojamas ir tik gavus jo sutikimą galima tai atlikti. Juk vaistų leidimas Vokietijoje laikomas kūno sužalojimu! Todėl teisinius dalykus privaloma gerai žinoti.
Kaip minėjau, pratęsus mokslus (2 metus) galima kelti kvalifikaciją: anestezijos ir intensyvios terapijos specializuotas mokymasis, onkologijos, vidaus intensyvi priežiūra, operacinės slaugytoja, žaizdų vadybininkas, geriatrijos, psichiatrijos ar sveikatos priežiūros specialistas, kvalifikuotas, sveikatos priežiūros vadovas (higiena), auditorius, verslo administratorius, vyresnio amžiaus žmonių ir slaugos arba verslo administratorius, socialinis sveikatos darbuotojas, skubios pagalbos medicina (greitoji pagalba). Aukštojo išsilavinimo slaugytojams nereikia, bet galima įsigyti aukštąjį išsilavinimą studijuojant slaugos valdymą ir švietimą, sveikatos ir medicinos informatiką, baigus universitetą galima įsigyti slaugos mokslo daktaro laipsnį (Rerum curae).
Kokius galėtumėte paminėti pagrindinius darbo skirtumus Vokietijoje ir Lietuvoje?
Pagrindinis skirtumas yra tas, kad čia, Vokietijoje, reikia kompiuteriu fiksuoti visą operacijos eigą tam tikra programa ("Orbis"). Visų pirma reikia įvaldyti šią programą, išmokti ja naudotis, antra, operacijos metu su ja dirbti. Visi rinkiniai, reikalingi operacijai, yra centrinėje patalpoje, jie sužymėti tam tikrose spintose. Neurochirurginėms, širdies ir cezario pjūvio operacijoms naudojami vienkartiniai rinkiniai (sterilus užsiklojimas, chalatai ir t.t.). Instrumentai dezinfekuojami centralizuotai (Lietuvoje instrumentus iki sterilizacijos apruošdavome ir rūšiuodavome patys). Visa medžiaga, naudojama operacijos metu, yra gaunama ir pažymėta tam tikra rentgenui atpažinti skirta mėlyna juostele. Operacinės vyresnioji dažnai pati stovi prie operacinės stalo. Teko ir man su ja dirbti atliekant cezario pjūvio operaciją.
Darbo sąlygos čia, Vokietijoje, geresnės, daugiau darbuotojų, bet reikalavimai daug didesni. Operacijos eigą labai tiksliai reikia žinoti, jie nemėgsta klaidų ir nesusipratimų, yra pedantiški ir smulkmeniški. Daugelis chirurgų dirba lėtai, koncentruotai, tiksliai, jokio streso ir jokios skubos. Tokio maloniai atliekamo darbo, deja, pasigesdavau Lietuvoje. Stresas, panika, nepasitenkinimas, skubotumas išliko mano prisiminimuose. Tikiuosi, kad šiuo metu daug kas pagerėjo. Ramybės, kantrybės, išminties ir geru darbo sąlygų linkiu visiems Lietuvos slaugytojams.
Ar norėtumėte grįžti dirbti į Lietuvą? Kodėl?
Į Lietuvą turbūt niekada negrįšiu ir, atvirai pasakius, nenorėčiau. Visų pirma dėl šeimyninės padėties, antra, man patinka Vokietijos teisinė sistema ir tvarka, čia jaučiuosi saugiai. Taip pat nėra jokia paslaptis, kad uždirbti galima daug daugiau negu Lietuvoje, o tai reiškia geresnį pragyvenimo lygį: prasmingesnį laisvalaikį, įvairias pramogas, įspūdingas poilsines atostogas šiltuose kraštuose, gerą nuotaiką. Man viso to, deja, trūko Lietuvoje.
Ačiū už interviu.
Kalbino Genovaitė Privedienė
Susiję straipsniai
