Vaida Lebedeva: slaugos pokyčiai priklauso nuo mūsų pačių (7)

Slegiami vis tų pačių problemų – didelių darbo krūvių, mažo atlyginimo, didelės atskirties nuo gydytojų, Lietuvos slaugytojai vis dar pasyvūs, kai tenka keisti ir keistis, priimti naujoves, nuomonę, - pastebi Lietuvos slaugos specialistų organizacijos Klaipėdos skyriaus direktorė Vaida Lebedeva. Interviu iš ciklo „Slauga ir slaugytojas“.

Reklama

Nuo 1991-ųjų iki šių metų gegužės dirbote uostamiesčio ligoninėje psichikos sveikatos slaugytoja. Kokios patirties davė šis darbas, kur sėmėtės žinių?

1991 metais baigiau Klaipėdos J. Kupčinsko medicinos mokyklą. Iš karto po baigimo pradėjau dirbti Psiciatrijos ligoninėje. Tai buvo man visiškai nauja patirtis. Besimokydama anuomet gavau labai mažai žinių apie psichiatriją ir sunkiai įsivaizdavau, kas tai yra, o ir pati psichiatrija tada dar buvo kitokia, labiau stigmatizuota ir uždara nuo visuomenės, todėl natūralu, kad šiek tiek baugino. Darbą įsivaizdavau visai kitokį, nei jis buvo iš tikrųjų. Psichikos negalią turintys žmonės labiau reikalauja bendravimo žinių, sugebėjimo suprasti, įsijausti nei manipuliacinių įgūdžių, todėl tobulėti buvo kur.

1999-2001 metais mokiausi nuotolinėse studijose, kurias rengė dabartinė Valstybinė Klaipėdos kolegija ir Švedų slaugytojų mokykla. Per tuos dvejus metus įgijau nemažai žinių ir patirties, kaip slaugyti psichikos pacientą. Kursų metu turėjau ir praktikos užsiėmimus Švedijos psichiatrijos ligoninėje.

2011 metais baigiau Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų institute slaugos bakalauro studijas, o 2013-aisiais tame pačiame universitete įgijau slaugos magistro laipsnį.

Kuo ypatingas darbas su psichikos ligoniais? Ko Jus išmokė šis darbas?

Psichiatrijai esu dėkinga už neįkainojamą patirtį. Tai tokia sritis, kur negali būti netikras, privalai būti drąsus ir atviras, pasitikintis, empatiškas, nuolat mąstantis ir greit reaguojantis .

Pirmieji keleri metai buvo nedrąsūs, tačiau šiandien esu dėkinga tai patirčiai. Su psichikos ligoniais privalai būti savimi, turi išmokti valdyti situaciją, būti budrus ir sumanus, greitai reaguoti į bet kokius pokyčius, turi būti ypač kantrus, sugebėti atskirti tikrovę nuo paciento kliedesių.

Šiuo metu dirbate Respublikinės Klaipėdos ligoninės Tuberkuliozės filiale skyriaus vyresniąja slaugytoja. Ar sudėtinga padaryti karjerą Lietuvoje slaugytojui? Jei taip - kodėl?

Tai man nauja, visai kitokia patirtis, tačiau džiaugiuosi, kad galiu save patikrinti kitoje aplinkoje. Esu įsitikinusi, kad pasikeitimai žmogų ne tik grūdina, bet ir duoda naujų žinių, stumia tobulėti.

Karjerą padaryti labai sunku, be to, karjeros galimybės yra tik vertikalios, nes horizontalios karjeros Lietuvoje slaugos profesijoje nėra, tačiau visos slaugytojos juk negali tapti vyresniosiomis, o ir jomis dažnai tampa ne pačios gabiausios.

Dėl to ir dėl daugelio kitų priežasčių ši profesija nėra populiari tarp vyrų, o pastaruoju metu ir tarp jaunimo. Pastebėta, kad slaugos studijas renkasi ne patys gabiausi studentai.

Kadaise aktyviai ir drąsiai pasisakėte prieš Klaipėdos psichiatrijos ligoninės prijungimą prie Respublikinės. Kas įkvėpė, ar nebijojote administratorių nemalonės? Kokios buvo veiklos pasekmės?

Pasisakiau prieš Psichiatrijos ligoninės prijungimą, nes buvau įsitikinusi, kad tai geriausia. Tą patį daryčiau ir dabar, jei Respublikinei Klaipėdos ligoninei kiltų grėsmė. Tai vieta, kurioje aš dirbu, tai antri mano namai. Tuometinės veiklos pasekmių nejaučiu, nors žinau, kad yra žmonių, kurie buvo, o gal ir tebėra nepatenkinti, bet laikas vietoje nestovi, viskas keičiasi ir eina pirmyn.

Jūsų aktyvi pozicija turbūt padėjo ir siekiant karjeros? Ar lengva slaugytojui tapti žinomam?

Slaugytojui tapti žinomam nėra labai paprasta, tačiau įmanoma. Pirmiausia jis pats turi to norėti. Reikia būti iniciatyviam,dalyvauti įvairiuose renginiuose, teikti pasiūlymus, tobulėti, dalyvauti visuomeninėje veikloje. Jokios nemalonės aš nebijau. Bijau tik neteisingų apkalbų, nors jos mane tik stiprina, vis vien nuosėdas palieka. Visada esu atvira bet kokiam pokalbiui ir geriau išsiaiškinti nei tylėti ir nuolat pykti.

2013 metų liepos 25 dienos sveikatos apsaugos ministro įsakymu buvote paskirta vyriausiąja slaugos srities specialiste Klaipėdos kraštui. Kokį darbą tenka dirbti šiame bare? Ar jis prasmingas?

Tai darbas, daugiau susijęs su įstaigų monitoravimu ir duomenų apdorojimu, poreikių perteikimu. Nemanau, kad jis labai prasmingas, nors turėti kiekviename krašte po kiekvienos specialybės specialistą, su kuriais galėtum diskutuoti specialybės klausimais, - gera idėja. Lengviau susidaryti įvaizdį apie tikrąją padėtį.

Į vyriausiuosius kraštų specialistus buvau deleguota Lietuvos slaugos specialistų organizacijos (LSSO), nes būtent į ją buvo kreiptasi dėl kandidatų.

Būdama LSSO Klaipėdos skyriaus direktore, apie slaugytojų problemas turbūt žinote itin gerai. Kokius lūkesčius išsako slaugytojos?

Slaugos mokslas sparčiai tobulėja, todėl mūsų slaugytojai norėtų didesnės laisvės priimant sprendimus, susijusius su slauga, profesijos prestižiškumo, oraus atlyginimo. Tačiau pastebėjau, kad nors dauguma slaugytojų pritaria šiems išsakytiems mano teiginiams, bet patys nenori nieko nuveikti savo profesijos gerovei.

Kaip manote, kodėl slaugytojai tokie pasyvūs?

Pasyvumas yra tarsi užkoduotas praėjusiame penkiasdešimtmetyje, kai slaugytojas buvo tik vykdytojas, mažai turintis įtakos proceso planavimui. Dauguma atsakytų, kad mažai kas pasikeitė, tačiau tik nuo mūsų pačių priklauso pokyčiai. Kaip save vertiname patys, taip mus vertina ir aplinkiniai. Daug kas pasikeistų, jei slauga įgytų piniginę paslaugų išraišką. Tuomet labai aiškiai matytume, kad slaugytojas yra nė kiek ne prastesnis medicinos komandos narys, kuris sugeba išsilaikyti ir išlaikyti kitą.

Kokias slaugytojų darbo problemas pastebite? Ar jos lengvai išsprendžiamos?

Nenoras tobulėti, keisti ir keistis, priimti naujoves, nuomonę. Socialinės problemos vis dar lieka tos pačios – dideli darbo krūviai, maži atlyginimai, didelė atskirtis nuo gydytojų.

Slaugytojas turi uždirbti pinigus įstaigai savo darbu, kuris būtų įvertintas slaugos veiksmų įkainiais, tokiu atveju jis pasijus svarbus nė kiek ne mažiau nei gydytojas ir taps toks pat svarbus sveikatos sistemoje, tada gal kas nors ir pasikeis

Siūlant slaugytojams išreikšti savo nuomonę, tenka išgirsti ir nuogąstavimų, esą reikšti nuomonę  reikia labai atsargiai arba geriau išvis tylėti – tai gali pridaryti problemų. Kaip manote, ko vis nuogąstauja Lietuvos slaugytojai?

Jei kalbama apie administratorių nuomonę, jos tikriausiai bijo prarasti kėdę. Nors, mano nuomone, slaugos administratoriaus (skyriaus ar įstaigos) vieta turėtų būti apribota keleriais metais. Po to ji galėtų būti perrenkama arba ne. Tokiu keliu skatintume slaugytojus administratorius tobulėti, būti iniciatyviais, inovatyviais ir t.t. Kitaip nelabai suprantu jų baimės, jos lyg ir turėtų būti tie žmonės, kurie ir pastebi, ir pasako, kaip ir ką daryti, kad slaugytojams gyvenimas pagerėtų.

Kokiomis savybėmis turi pasižymėti slaugytojai? Kas negalėtų dirbti šio darbo?

Prieš 20 metų būčiau sakiusi, kad slaugytojas turi būti tvarkingas, dėmesingas, švelnus, atjautus, tačiau šiandien galiu pasakyti, kad slaugytojas turi būti smalsus, motyvuotas, atsakingas, imlus informacijai ir naujovėms, nuolat tobulėjantis.