Sesers savižudybę išgyvenęs vaikinas: „Tikiu, kad viena pabaiga reiškia kitą pradžią“

Lietuva jau antrą dešimtmetį savižudybių skaičiumi pirmauja ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Tad kasmet rugsėjo 10–ąją  minint Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną, siekiama ne tik atkreipti dėmesį į vieną dažniausių pasaulyje netikėtos mirties priežasčių, bet kartu visiems priminti, kodėl gyventi gera.

Reklama

Jūsų šeimos istorija kiek kitokia. Kad tai buvo savižudybė, sužinojote tik praėjus metams po sesers dingimo. Visą tą laiką dėjote labai daug pastangų, kad sesuo atsirastų. Tol, kol išgirdote atsakymą- artimas žmogus pakėlė prieš save ranką.

Pradžioje tokių minčių neprisileidome, tikėjomės, kad viskas bus gerai, kad sesuo atsiras. Nors laikas bėgo ir vilčių vis labiau mažėjo. Buvo patikrinti visi variantai, apklausinėti draugai, artimieji, pažįstami. Ir nieko. Visiškai nieko.

Pirmoji ir realiausia mintis, kirbėjusi viduje, - kad sesuo pateko į prekybos žmonėmis aukų sąrašą. Tačiau laikui bėgant ši versija buvo atmesta. Nežinau kodėl, bet daugiau atsakymų neturėjome.

Tuomet pradėjome galvoti apie savižudybę. Nors nesinorėjo tikėti (ir dabar dar netikiu), kad žmogus, kuris buvo jaunas, gražus, džiaugėsi gyvenimu, galėjo pakelti prieš save ranką. Tačiau... Visi žinome, kad ir stipriausi žmonės kartais palūžta... O tai trunka tik akimirką. Ir jo nebėra.

Ar įmanoma įžvelgti, pamatyti, nujausti, kad artimasis gali pasirinkti savižudybę?

Šiandien, grįžtant atgal, iš tiesų sunkų pasakyti, ar įmanoma atpažinti ženklus, kurie taps realiu veiksmu. Juk ir mes patys silpnumo akimirką galime nesusivaldyti, iš lūpų gali išsprūsti nereikalingas žodis, kuris vėliau, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, gali tapti lemtingas.

Pirmoji reakcija, sulaukus žinios apie artimojo netektį, dažniausiai būna neigimas: tai neatsitiko, kažkas apsiriko ir pan. Ar tiesa?

 Galima sakyti, mes lyg ir buvome pasiruošę šiai žiniai. Tačiau pradžioje, kuomet dingo sesuo, tikrai išgyvenau šiuos jausmus. Pats susitvarkiau gal kiek lengviau, tačiau mamai ir tėčiui buvo sunkiau.

Manau, daugelis, išgirdę tokią žinią, nesvarbu kiek laiko reikia laukti, negali numatyti savo reakcijos ar būti pasiruošę. Dar ir dabar dažnai kirba mintis – o gal ten buvo ne ji?

 Daugelis neišvengia kaltinimų sau. Kaip suvaldėte šią emociją Jūs?

 Mūsų šeimoje šį etapą mes išgyvenome visi kartu. Visiems kilo klausimas – ką padarėme ne taip? Ką galėjome padaryti kitaip? Kiekvienas ieškojome tų priežasčių, kurios mūsų šeimai atnešė nelaimę.

Kadangi buvo praėję jau daug laiko nuo sesers dingimo, tad dar laukdami bet kokios žinios apie ją, ruošėmės, domėjomės, bendravome su specialistais, kaip reikės išgyventi vienokią ar kitokią žinią. Juk vilties, kad ji bus gyva – praktiškai neturėjome. Žinojome, kad savigraužos, savęs kaltinimo būseną išgyvena kone kiekvienas, susidūręs su artimojo savižudybe. Žinojome, kad taip turi būti, kad tai natūralus procesas, ir šį procesą išgyvenome. Vieni lengviau, kiti sunkiau, bet stengėmės. Tikiu, kad ji tikrai nenorėtų, kad mes kaltintume save. Tai buvo jos pačios pasirinkimas. Tik dar ir dabar norėčiau paklausti – kodėl?

Netektį padeda įveikti palaikymas. Kieno palaikymas Jums buvo svarbiausias?

 Man buvo labai svarbu nelikti vienam. Stengiausi būti su žmonėmis, daug bendravau, ieškojau pagalbos. Žinoma, artimiausi – šeimos žmonės – tuo metu buvo patys svarbiausi pasaulyje, ir tik vieni į kitus galėjome atsiremti, pasiguosti. Ieškojome ramybės, stiprybės, vilties.

Tačiau kartu šeimoje stengėmės nerodyti savo emocijų. Būdavo situacijų, kai vieni nuo kitų pasislėpę verkdavome. Tikėdami, kad verkiame vieni. O, pasirodo, tokias emocijas išgyvenome visi.

Labai palaikė ir kitų žmonių geranoriškumas, visapusiška pagalba. Dar ir dabar esu dėkingas visiems, kurie niekada neprarado optimizmo ir geros nuotaikos, kuria stengdavosi užkrėsti mus visus. Nors, kaip vėliau sužinojau, jie lygiai taip pat skausmingai išgyveno mano sesers netektį.

Dabar jau stengiamės mažiau kalbėti apie mūsų šeimą ištikusią nelaimę. Po ilgo laiko, - vis dėlto prabėgo daugiau nei metai nuo to laiko, kai dingo sesuo, ir beveik keturi mėnesiai, kai sužinojome apie jos savižudybę, -norisi ramybės. Nes jėgų buvo atiduota labai daug. Tiek psichologinių, tiek fizinių.

Tokioje situacijoje, kaip Jums atrodo, kokios pagalbos turėtų sulaukti artimieji, draugai?

Manau, labai svarbu nepalikti jų vienų, nors galbūt tuo metu  jie nieko nenorės matyti. Ir, žinoma, išklausyti. Neteisti, nekritikuoti, nemoralizuoti. Tiesiog leisti žmogui išsikalbėti, jokiu būdu neskatinti slėpti savo emocijų ir jas išgyventi savo viduje.

Specialistų pagalba taip pat yra būtina. Tik kvalifikuoti, savo darbą išmanantys žmonės, kurie padėjo tikrai ne vienam ir ne dviem, gali padėti ištverti tą sunkųjų laikotarpį. Gyventi po to reikės pačiam, bet pagalbos kreiptis niekada ne vėlu ir tikrai negėda.

 Kaip tokie įvykiai pakeičia šeimos gyvenimą? Ar likusieji šeimos nariai iš naujo mokosi gyventi?

 Pirmiausiai, manau, apskritai pradedi kitaip žiūrėti į gyvenimą. Supranti, kad viskas šioje žemėje laikina ir kad džiaugtis reikia kiekviena akimirka. Dalykai, kurie buvo svarbūs anksčiau, tampa tik nereikšmingomis smulkmenomis.

Žinoma, dar praėjo nedaug laiko. Galima sakyti, kad dar tik mokomės gyventi iš naujo. Kol kas dar labai skaudu ir sunku, ir nežinau, kaip bus toliau. Tik tikiu viena, kad bet kokia nelaimė žmones padaro stipresnius. Mano vertybės, kuriomis tikėjau, tapo dar aiškesnės ir stipresnės.

 Praėjo dar palyginti tikrai nedaug laiko, kai sužinojote, kad Jūsų sesuo pasitraukė iš gyvenimo pakėlusi prieš save ranką. Bet norisi paklausti, kaip Jūsų šeima gyvena dabar?

 Liūdniausios akimirkos užplūsta švenčių metų, per jos gimtadienį. Dar negaliu ramiai žiūrėti į gatvėje žingsniuojančias poras, nes visuomet įsivaizduoju, kad tai brolis ir sesuo. Kad tuo keliu galėtume žingsniuoti mes.

 Ir vis dėlto - kas padėjo ir iki šiol padeda nepalūžti? Juk Jūsų ir Jūsų artimųjų gyvenimas tikrai tuo nesibaigia?

 Tikiu, kad vieno pabaiga reiškia kito pradžią. Džiaugiesi, kad pažinai šį žmogų, kad išgyvenai gausybę nepamirštamų akimirkų, kad liko gražūs prisiminimai, ne tik fotografijose, bet ir atmintyje.  O mes gyvename toliau. Kuriame savo planus, planuojame ateitį ir iš naujo mokomės džiaugtis gyvenimu, kuris iš tiesų yra gražus ir nepakartojamas.

Krizių įveikimo centro (krizesiveikimas.lt) psichologės Jelenos Trofimovos komentaras

 Savižudybės atveju, netekus artimojo, prasideda sunkus periodas – daug intensyvių jausmų. Vienas tokių – gedėjimas – natūralus procesas, kurio išvengti negalime. Turime sau leisti išgyventi visus tuos jausmus ir, žinoma, ieškoti paramos. Be paramos ir palaikymo, ar tai būtų artimųjų, draugų, kolegų, psichologų ar psichoterapeutų, sudėtinga išgyventi sunkųjį gyvenimo periodą. Žinoma, tai nereiškia, kad neįmanoma, bet išties sudėtinga. Dažnai žmonės, išgyvenantys netektį, nelinkę rodyti savo jausmų. Ieškojimas pagalbos jiems atrodo kaip pralaimėjimas. Tuo metu atrodo, kad jie patys gali viską išverti, patys susitvarkyti su savo problemomis. Tačiau dažnai tai yra neįmanoma. Ir ieškojimas pagalbos rodo žmogaus stiprybę. Labai svarbu, kad sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu žmogus žinotų, kur kreiptis, ir išdrįstų tai padaryti. Išdrįstų pripažinti sau, kad šiuo momentu jis pats vienas su iškilusiomis problemomis susitvarkyti negali.

 Agnė Garkauskienė