Sergančiųjų AIDS diskriminacija - medikų abejingumas ir užtrenktos globos namų durys(3)

Lietuvoje rasti odontologą gali prireikti ir trejų metų, o apsigyventi globos ar nakvynės namuose gali būti ir visai neįmanoma. Su tokiomis problemomis susiduriantys sergantieji AIDS garsiai kalba apie diskriminaciją, ypač – iš baltus chalatus dėvinčių medikų, Hipokrato priesaika įgalintų padėti kiekvienam žmogui.

Reklama

Diagnozė – narkomanas

Su „Vakarų Lietuvos medicina“ savo ir likimo kolegų problemomis dalijosi organizacijos „Pozityvus gyvenimas“ pirmininkas Jurgis Andriuška. Jam pačiam prireikė trejų metų susirasti odontologą, kuris sugydytų jo dantis, kurie per tą laiką sugedo dar labiau. Mat J. Andriuška jau įpratęs, vos įžengęs į gydytojo kabinetą, prisistatyti: „Sergu AIDS“. O mūsų gydytojai į tokį atvirumą reaguoja pareiškimais neturį tinkamos įrangos ir dar kitokių būtinų priemonių. „Man, kaip mąstančiam žmogui, atrodo, jog bet kokią gydymo įrangą būtina tinkamai dezinfekuoti“, - sako J. Andriuška.

Odontologų paieškos – ne vienintelė organizacijos vadovo problema. „Kartais net pasikeičia gydytojo veido išraiška, kai tik išgirsta žodį „AIDS“, nors aš manau, kad jie turi dirbti laikydamiesi tokios higienos, tartum kiekvienas pacientas būtų infekuotas ŽIV! Juk ne kiekvienas žmogus pats ir žino, jog serga. Kartą man buvo atlikta lūžusios kojos operacija, po jos turėjau siuntimą į polikliniką. Kadangi gydytojui iš karto pasakiau apie savo ligą, jis, net neperskaitęs kito kolegos išrašo ir net nepasižiūrėjęs į mane, man paaiškino, jog ant kojos atsiradusi ruda dėmė – trofinė opa, atsirandanti narkotikų vartotojams. Tuomet jam prisistačiau, kokios organizacijos vadovas esu, ir paaiškinau, jog savo diagnoze iš akies jis mane labai įžeidė, tuo labiau kad aš nevartoju narkotikų. Tuomet jis manęs puolė atsiprašinėti“.

Pašnekovo teigimu, didelė problema – visuomenės požiūris į segančiuosius AIDS. Jei jau jam diagnozuota tokia liga, vadinasi, jis būtinai priklauso žemo sluoksnio žmonėms, yra narkomanas ir homoseksualas. „Ko mes galime tikėtis iš eilinio žmogaus, jei net gydytojai mus taip vertina?! – kalbėjo J. Andriuška. - Nors pažįstu ne vieną aukštas pareigas visuomenėje einantį žmogų, kuris neviešina savo ligos ir su manimi kalbasi tik akis į akį, nedalyvaudamas net bendruose mūsų organizacijos narių susitikimuose“.

Į globos namus – tik per melą?

Vis dėlto J. Andriuškai yra kiek lengviau bendrauti su gydytojais nei „eiliniams“  užsikrėtusiesiems ŽIV, mat, nors ne visi, bet daugelis medikų jį atpažįsta, yra matę per televiziją, skaitę apie jį šalies spaudoje. Tačiau kiti, tvirtino pašnekovas, kartais turi vienintelę išeitį – meluoti. Mat jei gydytojo kabinete prisipažinti, kad esi infekuotas, paliekama paciento sąžinei, bet prieš patenkant į globos ar nakvynės namus reikalaujama turėti pažymą, kurioje nurodyta, jog pretendentas į šios įstaigos gyventojus neserga jokia lytiniu keliu plintančia liga. „Iki 2009 m. socialinės apsaugos ministro įsakymu buvo reglamentuota, kreipiantis į stacionarias globos įstaigas nurodyti konkrečiai, ar nesergama AIDS, bet mes pradėjome kelti klausimą dėl diskriminacijos, juk hepatitu C daug lengviau užsikrečiama, bet pažymos, ar juo

sergama, niekas nereikalaudavo, - kalbėjo J. Andriuška. – Pagaliau pernai eilutė apie AIDS buvo išbraukta, bet juk visi žinome, kad ši liga plinta lytiniu keliu, vadinasi, vis tiek apie ją reikia nurodyti. Nors šiais laikais specialiais medikamentais net 98 proc. blokuojamas ŽIV infekcijos perdavimas. Net infekuotos mamos pagimdo sveikus kūdikius“.

Portalo pašnekovas paminėjo, jog jam kovojant už infekuotųjų lygias teises neretai atkreipiamas jo dėmesys į šiame įstatyme, kur kalbama apie lytiniu keliu plintančias ligas, esantį prierašą – „jei įstaigos nuostatai nenumato kitaip“. Vadinasi, globos ar nakvynės namai savo nuožiūra gali ir priimti sergančiuosius AIDS. Deja, rodo J. Andriuškos patirtis, esantys įstatymai neleidžia net patikrinti, ar infekuotieji ŽIV yra diskriminuojami globos namų vadovų. Mat organizacijos vadovui jie tvirtina priimantys tokius asmenis, o paprašyti tokius atvejus pagrįsti dokumentais, prabyla apie pacientų teisių saugumą.

Problema – ir socialinė

Visgi pašnekovas pripažįsta, jog tai – ne pavienių asmenų, o sistemos trūkumai: „Globos įstaiga labai reikalinga asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų. Ir jiems belieka tik meluoti, kad nėra infekuoti. Ta ir yra AIDS, ŽIV problema, kad remiamasi konfidencialumu. Negalime net atskleisti konkrečių įstaigų pavadinimų, kurios diskriminuoja mūsų žmones, nes bijoma paviešinti infekuotųjų ŽIV statusą“.

„Pozityvaus gyvenimo“ vadovas negaili kritikos aukščiausiems valdžios atstovams. Jo įsitikinimu, nederamai parengta ir ŽIV, AIDS ir lytiškai plintančių ligų prevencijos bet kontrolės 2011-2012 metų programa, kuriai skirto finansavimo didžioji dalis atitenka prevencijai, o ne jau sergančiųjų poreikiams. „Infekuotieji pas gydytojus gali apsilankyti tik nurodytomis dienomis ir tam tikromis valandomis – porą kartų per savaitę ir spėti į dviejų ar trijų valandų intervalą. O juk yra ir narkotikus vartojančių, tai tokie pacientai, su kuriais sunku susikalbėti, ir jiems ateiti pas gydytoją tam tikrą dieną tam tikrą valandą yra sunku. Esu įsitikinęs, kad ne mažiau dėmesio turi būti skiriama ir jau turintiems ŽIV infekciją žmonėms, - teigė J. Andriuška. – Bet man sakoma, kad Lietuva neturi pinigų. Bet iš 15 ar 16 mln. Lt net 9 mln.. Lt atitenka kalėjimų departamentams, o kas lieka – išėjusiesiems. Bet juk laisvėje tie patys ir yra, kurie sėdėjo kalėjime, todėl nemanau, kad jiems turi likti mažesnė dalis. Be to, apie šią problema kalba tik Sveikatos apsaugos ministerija, tarytum ŽIV ir AIDS būtų tik jos srities problema. Vis dėlto tai yra didžiulė socialinė problema, bet Socialinės apsaugos ir darbo ministerija tyli“.

Gali apsigyventi ir infekuotas

Klaipėdos globos namų direktorius Ginter Harter, paklaustas apie galimybę juose apsigyventi infekuotiesiems ŽIV, paaiškino, jog į jo vadovaujamą įstaigą priimami tik asmenys, nesergantys psichikos, alkoholizmo ligomis bei kuriems nenustatyta ŽIV infekcija ar tuberkuliozė. Tokių nuostatų laikomasi Vyriausybės nutarimu. Be to, G. Harter atkreipė dėmesį, jog AIDS – jaunų žmonių liga, ir nuostatai priimti tokius žmones į senelių namus galbūt pasikeisią tik šiai kartai pasenus.

Klaipėdos nakvynės namų, kuriuose priimami ir iš įkalinimo įstaigų išėję, neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos ar priklausomybės ligų turintys asmenys, direktorė Alma Kontrimaitė tvirtino neturinti įstaigoje gyvenančių žmonių sveikatos kortelių ir nežinanti, ar kuris iš jų neserga ŽIV. „Įstatymas nereikalauja pateikti tokią informaciją, - aiškino direktorė. - Prieš patekdamas čia, be kitų reikalingų dokumentų, asmuo privalo turėtų trijų medicinos specialistų parašus – ftiziatro (tuberkuliozės specialisto), psichiatro ir odos bei

venerinių ligų. Kiekviena tokia pažyma galioja 12 mėnesių ir jei žmogus per tą laiką suserga, tarkim, tuberkulioze, jis išvežamas į ligoninę ir nakvynės namuose nebegyvena“.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Odos ir venerinių ligų poliklinikos gydytoja dermatovenerologė Regina Kriščiūnienė portalui paaiškino, jog savo parašu ji patvirtinanti, jog žmogus neserga sifiliu ar gonorėja. Šie tyrimai atliekami visiems, o dėl ŽIV, kurie kainuoja 17 Lt, niekas nereikalauja.

„Niekam  neprivalo reklamuotis“

„Vakarų Lietuvos medicina“ pasidomėjo, kaip į sergančius AIDS pacientus reaguoja uostamiesčio medikai, mat J. Andriuška – Vilniaus gyventojas, ir su diskriminacija jis sako susidūręs būtent ten. O Klaipėdos miesto valdžiai pašnekovas net nepagailėjo gero žodžio. Mat šioji skyrusi AIDS centrui ir patalpas. Tiesa, jose kol kas įrengtas tik vienas kabinetas. Didžiausią rūpestį kol kas kelia stogas, kuriam suremontuoti kol kas neturima lėšų.

Klaipėdos sveikatos priežiūros centro vyriausioji gydytoja Loreta Venckienė portalui tvirtino, jog jos vadovaujamoje įstaigoje, kaip ir visi, gydomi ir infekuotieji ŽIV. „Nėra iškilę klausimų dėl tokių pacientų aptarnavimo. Tiesą sakant, mediko profesija unikali tuo, kad davę Hipokrato priesaiką mes turime daug pareigų, bet neturime teisių – privalome padėti kiekvienam pacientui, net jei jis mums ir nepatiktų. Pati esu dirbusi ir Greitojoje pagalboje, tad yra tekę apžiūrėti visokių žmonių – ir apsivėmusių, ir apsišlapinusių“. 

Išgirdusi „Vakarų Lietuvos medicinos“ perpasakotas infekuotojų ŽIV problemas, su kuriomis jie susiduriantys medikų kabinetuose, L. Venckienė labai nustebo: „Nesąmonė! Jie niekam neprivalo reklamuotis, kad serga AIDS, o mes, gydytojai, privalome visuomet laikytis higienos normų, kad tokia ir kitos infekcijos neplistų. Juk priešingu atveju prasidėtų ir teisminiai procesai. Diagnozės žinojimas reikalingas tik tam, kad gydytojas žinotų apie galimas komplikacijas, reikalingas profilaktines priemones“.

Gydytojos teigimu, jei jos vadovaujamoje įstaigoje kuris nors medikas netinkamai pasielgtų su pacientu – taip, kaip J. Andriuškos minėtais atvejais, – „įvyktų labai rimtas pokalbis su tais darbuotojais“.

Sergantiems – 8,5 mln. Lt

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius Saulius Čaplinskas „Vakarų Lietuvos mediciną“ informavo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gegužės 14 d. įsakymu   ŽIV užsikrėtę asmenys yra draudžiami valstybės lėšomis privalomuoju sveikatos draudimu,  vadovaujantis ministro 2010 m. gegužės 3 d. įsakymu ŽIV diagnostika ir ligos gydymas kompensuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų.

S. Čaplinsko teigimu, valstybinėje ŽIV/AIDS ir lytiškai plintančių infekcijų profilaktikos ir kontrolės 2010-2012 metų programoje numatyta stiprinti prieinamą ir priimtiną ŽIV ir lytiškai plintančių infekcijų ankstyvą nustatymą. „Šiam uždaviniui įgyvendinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintame Valstybinės ŽIV/AIDS ir lytiškai plintančių infekcijų profilaktikos ir kontrolės programos įgyvendinimo 2011–2012 metų priemonių plane ŽIV užsikrėtusių asmenų laboratorinei priežiūrai ir laboratoriniam antiretrovirusiniam gydymo veiksmingumui stebėti numatyta 3 mln. litų, laisvės atėmimo vietose esantiems ŽIV ir lytiškai plintančiomis ligomis sergantiems asmenims ištirti bei gydyti numatyta 5,5 mln. Lt. Tai sudaro 89,3 proc. visų šios programos įgyvendinimo 2011–2012 metų priemonių plane numatytų lėšų“, - teigiama atsakyme.

Ligita Sinušienė