Rezidentų gyvenimo kokybė: ar tikrai „blogiau negali būti“?(4)

Nuolatinis stresas dėl per didelio darbo valandų skaičiaus, mažai miego ir net mokymo – šie ir kiti veiksniai kelia gydytojams rezidentams nepasitenkinimą darbu ir net perdegimo sindromą. Su tuo susiduria ir Lietuvos,  ir Jungtinių Amerikos Valstijų rezidentai.

Reklama

„Journal of the American Medical Association“ rugsėjo leidinyje paskelbti C. West ir jo kolegų surinkti 2008-2009 metų vidaus ligų rezidentų apklausos duomenys parodė, kad beveik trečdalis (32,9 proc.) JAV rezidentų nėra patenkinti darbo ir poilsio santykiu, daugiau nei ketvirtis  (28,9 proc.) skundėsi depersonalizacijos simptomais ir net 45,8 proc. jaunųjų gydytojų nurodė, kad mažiausiai kartą per savaitę jaučią emocinį išsekimą. Iš viso buvo apklausti 16 394 rezidentai.

14,8 proc. rezidentų nurodė, kad jie savo gyvenimo kokybę vertina “blogai” arba taip, kad “blogiau būti negali”.

Perdegimo, emocinio išsekimo ir depersonalizacijos simptomai koreliavo su skolos lygiu. Lyginant rezidentus, kurie neturėjo skolos, su tais, kurie turėjo 200 tūkst. JAV dolerių skolą, įsiskolinusiems rezidentams 1,59 karto dažniau pasireikšdavo emocinio išsekimo simptomai, 1,8 karto dažniau – depersonalizacija ir 1,72 karto dažniau perdegimas.

Rezidentūros laikotarpiu (lyginant pirmuosius ir trečiuosius metus) emocinio išsekimo rodikliai mažėjo, tačiau didėjo depersonalizacijos požymiai. Tyrimo autoriai mano, kad tai gali būti dėl cinizmo ir abejingumo pacientų atžvilgiu padidėjimo.

Darbo laikas reglamentuojamas

 JAV institucija ACGME (Accreditation Council for Graduate Medical Education- angl.), atsakinga už jaunųjų gydytojų rengimą, rekomenduoja, kad rezidentai  dirbtų ne daugiau kaip  80 valandų per savaitę, budėtų ne dažniau kaip trečią naktį, nedirbtų daugiau kaip 30 valandų iš eilės ir kad būtų mažiausiai 10 valandų tarpas tarp pamainų.

„Apie kokią gyvenimo kokybę galima kalbėti, kai būsimi gydytojai dirba po 80 val. per savaitę? Tai yra dvigubai daugiau, negu pas mus priklauso vienu etatu dirbančiam žmogui. Ar apskritai dar lieka laiko gyvenimui?“ – stebėjosi psichologė Dalia Kujalienė. Ji pripažino, kad Europoje požiūris į rezidentus daug humaniškesnis.

Pagal Europos Sąjungos reikalavimus, jaunieji gydytojai gali dirbti daugiausiai 13 valandų iš eilės ir ne daugiau kaip  48-56 valandas per savaitę.

Beje, rezidentūros trukmė Lietuvoje yra viena trumpiausių ES, apskritai trumpiausia, kokia įmanoma pagal visas leidžiamas normas. Daugelio specialybių rezidentūra Lietuvoje trunka 4 metus, tik keleto specialybių iki 6 metų.

Pagal UEMS (Europos Medicinos specialistų asociacijos) rekomendacijas, rezidentūra turėtų trukti nuo 6 iki 9 metų.

 Rezidentūra – tik darbo laiko „atsėdėjimui“

 Teoriškai ir vertinant tik rezidentūros apimtį Lietuvos rezidentai dirba nedaug - standartines 8 valandas per dieną, arba iš viso 40 valandų per savaitę. Tai netgi mažau nei ES vidurkis. Kita vertus, Lietuvoje rezidentūra turi dvigubą statusą - tai yra ir darbas, ir studijos, todėl šį laiką reiktų dalinti į tiesioginį darbą su pacientais ir į studijų laiką, kurio metu rezidentai mokosi teorinių dalykų.

Realybė, kaip ir dažniausiai būna, kiek kitokia. Dalis rezidentų savo rezidentūroje dirba viršvalandžius.

„Yra ir kitas “nacionalinis” rezidentūros ypatumas: bemaž visi rezidentai greta rezidentūros dirba papildomus darbus - priėmimo skyriuose, greitojoje medicinos pagalboje, farmacinėse kompanijose, budi rajoninėse ligoninėse ir kitur. Papildomus darbus dirba  mažiausiai 80 proc. jų“-  teigia Jaunųjų gydytojų asociacijos vadovas, Vokietijoje dirbantis vidaus ligų gydytojas Jonas  Korsakas.

Didžioji dalis rezidentų dirba klinikinį su medicina susijusį darbą, mažesnė - farmacijos kompanijose, verčia tekstus, rašo užsakomuosius straipsnius ir pan.

Pagrindinis jų interesas - finansinis. Mat bet kuri farmacijos kompanija darbą apmoka kelis kartus geriau, negu atlyginama už darbą rezidentūroje.

Kita priežastis yra klinikinės veiklos intensyvumas ir darbo kiekis rezidentūroje: Anglijoje ar Vokietijoje, - sakė J. Korsakas, -  vien jau fiziškai būtų tiesiog neįmanoma darbą rezidentūroje derinti su kita veikla, ką  jau bekalbėti apie budėjimus kitoje ligoninėje.

„Lietuvoje  šitoks šokinėjimas tarp darboviečių daugeliui rezidentų yra kasdienybė. Rezidentūroje būtina “atbūti” arba “atsėdėti” valandas, o po to pirmyn į “tikrą” darbą. Šitaip susiformuoja užburtas ratas: rezidentūra ir jos vykdymas turi būti pagrindinė rezidento veikla, tačiau dėl mažo uždarbio ir mažai klinikinės veiklos rezidentai pagrindinę klinikinio darbo dalį atlieka kitur. O kokia gali būti darbo kokybė, dirbant  3-4 darbovietėse?..“ – retoriškai klausia J. Korsakas.

 Rezidentai streso rizikos zonoje

Amerikiečių atlikto tyrimo rezultatai nėra netikėti: jau seniai žinoma ir daugeliu tyrimų patvirtinta, kad medikai yra rizikos grupė išsivystyti “perdegimo sindromui”. Ypač didelė rizika yra stresinių specialybių  gydytojams - anesteziologams-reanimatologams, onkologams, paliatyviosios medicinos specialistams, gydytojams, dirbantiems su ŽIV/AIDS pacientais.

Gydytojai rezidentai - tai pat yra rizikos grupė, kadangi jie pradeda dirbti savarankiškai ir susiduria su stresinėmis situacijomis, privalo patys spręsti iškilusias problemas, daugelyje situacijų neturi pakankamai patirties ir dėl to patiria nuolatinį stresą. Studijomis taip pat įrodyta, kad perdegimo sindromo rizika tarp tiriamųjų tiesiogiai koreliuoja su savižudybių rizika.

Dėl šių priežasčių atsiranda naujos rekomendacijos rizikos specialybių darbuotojams, tarp jų ir gydytojams rezidentams. Greta griežtesnio darbo laiko reglamentavimo ir darbo organizavimo metodų primygtinai siūlomos nuolatinės psichoterapeuto konsultacijos, seminarai apie streso valdymą ir perdegimo simptomus.

Reikalinga koordinuojanti institucija

 Viena pagrindinių Lietuvos rezidentūros problemų  - aiškių kontrolės ir reguliavimo mechanizmų nebuvimas.  Ši kontrolė ir darbo  intensyvumas visiškai priklauso nuo rezidento darbovietės. Yra ligoninių ir poliklinikų, kur rezidentai įgyja daug patirties ir įgūdžių, yra tokių, kur išties svarbiausia “atsėdėti valandas”.

„Neretai pati rezidentūrą vykdanti įstaiga, pvz., universiteto ar kita ligoninė yra suinteresuota, kad rezidentas, užuot vykdęs rezidentūros programą, bendravęs su pacientais ar operavęs, dirbtų priėmimo skyriuje ar tvarkytų dokumentus. Nepaisant to, kad kiekvienas rezidentas turi rezidentūros vadovą - gydytoją, su kuriuo kartu dirba ir kuris koordinuoja jo veiklą, skiria užduotis ir darbus. Susipynus darbovietės, universiteto ir rezidentūros vadovo interesams, gaunamas Gordijaus mazgas, kurį išnarplioti padėtų skaidri ir nepriklausoma išorinė rezidentūros koordinavimo ir kontrolės sistema“, - sako J. Korsakas.

Vokietijoje šį procesą padeda įgyvendinti gydytojų profesinės sąjungos, Anglijoje - gydytojų specialistų asociacijos. Lietuvoje, deja, kol kas vengiama net diskutuoti apie tokios koordinuojančios institucijos poreikį.

Siekiant, kad rezidentai išvengtų perdegimo sindromo, J. Korsakas siūlo sukurti mechanizmus, kaip Lietuvoje rezidentai galėtų dirbti ir užsidirbti neieškodami papildomų darbų. Šitaip, anot jo, būtų išspręsta ir didelė dalis problemų. Tai daryti turėtų nuolatinė darbo grupė, sudaryta iš gydytojų rezidentų, SAM, universitetų, ligoninių ir medicinos studentų atstovų.

Perdegimo sindromo pasekmės

 Perdegimo sindromo, kurį patiria rezidentai,  pasekmės gali būti tragiškos – gyvenimo beprasmybės jausmas ir mintys apie savižudybę (kurios kartais ir realizuojamos), - . „Vakarų Lietuvos medicinai“ paaiškino psichologė D. Kujalienė.

„Depersonalizacija šioje situacijoje gali veikti kaip savotiškas savisaugos mechanizmas. Depersonalizacija – tai savivokos sutrikimas, svetimumo sau, savo patyrimui jausmas. Žmogus pats savęs neatpažįsta, pats su savimi nesitapatina  („Lyg aš, lyg ne aš“), jam atrodo, kad viskas vyksta ne su juo, jis lyg stebi savo gyvenimą iš šalies. Depersonalizacija gali būti rimtų psichikos sutrikimų dalis, bet ją dažnai patiria ir žmonės, išgyvenę dideles traumas ar patiriantys nuolatinę didelę įtampą ir stresą. Depersonalizacija tampa būdu sukurti atstumą tarp savęs ir savo išgyvenimų, apsisaugoti nuo skausmo. Todėl nieko keisto, kad daugėjant depersonalizacijos požymių, mažėja emocinio išsekimo simptomų. Cinizmas ir abejingumas – taip pat savisauga. Kiek svetimo skausmo galima ištverti, į kiek svetimo skausmo įmanoma jautriai reaguoti? Ir kaip suderinti šaltą protą ir racionalumą, kurie reikalingi teikiant medicininę pagalbą, su jautriu emociniu reagavimu į pacientų kančias, ypač profesinės veiklos pradžioje? Šiuo atveju racionalumas, šaltas protas ir tinkama medicininė pagalba pacientams naudingiau negu gailestis ir užuojauta“, - sakė psichologė ir pridūrė, jog pacientai su ja greičiausiai nesutiktų, nes juos abejingumas ir cinizmas labai žeidžia.

Per daug nesiskundžia

 Kaip rezidentūros metus vertina patys jaunieji gydytojai? Gydytojas urologas Mindaugas Žiukas, dirbantis UAB “Kardiolita”, atsako: „Ilgi. Džiaugiuosi, kad dabartiniams studentams susitaupys metai be internatūros (nors ir joje buvo reikalingų dalykų). Mano nuomone, tą informaciją, žinias ir įgūdžius, kuriuos aš įgijau per 6 metus po universiteto baigimo, buvo nesunkiai galima sutalpinti į 4.”

Vilniuje rezidentūrą atlikęs urologas sąlygomis nesiskundžia, tačiau pabrėžia, jog jas galima būtų tobulinti. “Svarbiausia yra geri, neišpuikę mokytojai.”

M. Žiukas patyrė ir papildomų darbų, ir viršvalandžių naštą, tačiau tai jo negniuždė, nes “pratęs miegoti mažai dar nuo mokyklos”.

Ar patyrė stresą ir perdegimo sindromą? “Stresą - be abejo. Dalis jo buvo dirbtinai keliama ir nereikalinga. Perdegimo sindromą - tik trumpalaikį nuo persidirbimo. Man įdomu tai, ką darau, todėl nėra perdegimo, kurio nepagydytų savaitė gero poilsio.”

M. Žiuko pastebėjimu, šiuo metu daugumos specialybių gydytojų Lietuvoje yra per daug.

“Rezidentų skaičių reikia mažinti, o investicijas į jų ruošimą didinti - kai žymūs patyrę gydytojai ir ligoninės norės ir privalės bent truputį pakonkuruoti dėl galimybės turėti papildomą porą nemokamų darbo rankų, tada visus kitus dalykus į vietas sustatys rinkos dėsniai”, – sakė pokalbininkas.

Vilkas ne toks baisus, kokį piešia?

 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Podiplominių studijų centro dekanė prof. habil.dr. Daiva Rastenytė teigė nemananti, jog rezidentų finansinė padėtis labai prasta – bendros gydytojo rezidento pajamos neretai viršija gydytojo specialisto algą.

„Rezidentas, studijuojantis valstybės finansuojamoje vietoje, gauna valstybės paramą (stipendiją), kurios dydis siekia 9,6 BSI (buvusio MGL), ir gydytojo rezidento algą, kurios dydis nustatomas Vyriausybės nutarimu. Kita vertus, ir gydytojas specialistas neretai priverstas dirbti papildomai dėl Jūsų minėtos priežasties.”

Profesorė “Vakarų Lietuvos medicinai” išvardijo teisės aktus, kurie reglamentuoja tai, kad tvarkyti medicinos dokumentus yra rezidento pareiga. O arbas ligoninių priėmimo ar skubios pagalbos skyriuose gali būti rezidentūros studijų programos dalis - ciklas, o jo trukmė priklauso nuo specialybės, kurios siekia rezidentas.

Be to, pabrėžė ji, dirbdamas priėmimo ar skubios pagalbos skyriuose per vieną darbo dieną rezidentas gali įgyti daugiau žinių ir patirties nei per savaitę ar net mėnesį stacionaro skyriuje.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto podiplominių studijų prodekanas doc. dr. Algirdas Utkus antrina savo kolegei iš Kauno: anot jo, išmokti teisingai pildyti medicininius dokumentus taip pat yra labai svarbu, o dirbdamas priėmimo skyriuje rezidentas įgyja visavertę didelę praktinę naudą, nes susiduria su įvairiausiomis diagnozėmis ir išmoksta skubiai nuspręsti, ką daryti.

Kita vertus, anot pokalbininko, žmogus, rinkdamasis profesiją, turėtų mąstyti, kas o laukia. O mediko profesija - viena iš tokių, kurią lydi kasdienis stresas.

A. Utkus taip pat atkreipė mūsų dėmesį, jog rezidento statusas dvigubas, todėl jis gauna ir stipendiją, ir atlyginimą. Nepaisant to, pagerinti savo finansinę situaciją rezidentas gali puse etato įsidarbindamas kitur.

“Šios situacijos net nepalyginsi su Amerika, kur rezidentai neišeina iš ligoninės.  Ir atlygis, kurį gauna rezidentas, žvelgiant į šiandieninę ekonominę situaciją Lietuvoje, rodo, kad tai nėra blogiausia situacija.  Bet žmogus visada nori, kad būtų dar geriau”, - savo nuomonę išsakė A. Utkus.

Jis patikino, kad rezidentūra nėra paliekama savieigai, tai esąs kontroliuojamas procesas. O kad gydytojai paruošiami gerai, liudija ir tai, kad baigę jie sėkmingai dirba užsienio šalyse.

 Dr. Audrius Šimaitis

Genovaitė Privedienė

genovaite@vlmedicina.lt

Šaltinis

West C, et al "Quality of life, burnout, educational debt, and medical knowledge among internal medicine residents" JAMA 2011; 306: 952-960.