Antradienis, 2024.02.27
Reklama

Slaugytoja Sigutė Makutunovič: „Mano vaikai yra mano draugai“

Ilona Petrovė | 2015-05-02 00:01:49

Įprasta šeimą, auginančią tris vaikus, vadinti daugiavaike. Tačiau daugiau nei 30 metų Santariškių klinikų Vaikų ligoninės Reanimacijos skyriuje slaugytoja dirbanti Sigutė Makutunovič dėl to tik šypsosi - ji pati užaugo keturių vaikų šeimoje. Energinga moteris, atrodytų, be vargo augina vaikus, dirba paromis, spėja suktis savo darže bei prižiūrėti keturis šunis ir katiną. Užsiminus, kad ją labai vertina kolektyvas ir vadovai, slaugytoja linkteli galvą: „Taip, aš labai mėgstu savo darbą“. 

Pirmieji sūnus - dar tėvams ant rankų, o dabar jiems 27 ir 25. Iš šeimos albumo.

Kaip tapote anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja? 

1984 m. baigiau Šiaulių medicinos mokyklą. Tuo metu dar paskirdavo, kur dirbsi. Į Santariškių klinikų Vaikų ligoninę mūsų daug atėjo. Vyresnioji medicinos sesuo klausė, kas norėtų dirbti „dietseserimis“. Kai esi ką tik baigęs mokslus, nori žygdarbių, o ne sudaryti meniu ar kitokio ramaus darbo. Todėl kai paklausė, kas nori į reanimaciją, iškart pradėjome šaukti: „Mes! Mes! Mes!“

Ir iki šiol visos dirbame. O tuomet personalas gana dažnai keitėsi, nors pagal paskyrimą reikėdavo trejus metus atidirbti. Bet buvo viena išimtis - jei ištekėdavai, galėdavai palikti darbą ir grįžti į savo rajoną.

Dabar situacija kitokia. Personalas stabilus, nelaksto iš vienos ligoninės į kitą.

Papasakokite apie savo darbą.

Pas mus patenka vaikai po sunkių operacijų, traumų, nudegimų ir pan. Pasitaiko ir turinčių kūdikių sukrėtimo sindromą. Ir nebūtinai tai – smurto pasekmės, tiesiog kartais tėvai iš džiaugsmo vaiką mėto aukštyn, šis juokiasi, jam patinka. Tačiau ir tokiais atvejais mažiukams išsilieja kraujas į smegenis. Pasekmių visokių būna.

O vaikų chirurginės reanimacijos slaugytojai dirba kaip ir kitų sričių slaugytojai - vykdo gydytojo paskyrimus, prižiūri vaikus, leidžia injekcijas, daro lašelines, perriša ir pan. Tačiau darbas fiziškai sunkus, kartais tenka ir septyniolikmečius po traumų pakiloti.

Bet juk dirbi ne vienas, visas kolektyvas. O jis – tikrai šaunus. Visi jaučiamės kaip didelė šeima. Dirbame kartu daug metų, tad pažįstame vienas kitą.

Jūsų dirbate paromis. Ar nesunku?

Iš pradžių dirbau pamainomis - dieną arba naktį. Tačiau kai tik leido dirbti paromis, perėjau prie tokio grafiko.

Neįsivaizduoju, kad galima dirbti kitaip. Man sunku suprasti, kaip žmonės, atidirbę visą dieną, grįžę namo dar gali juos tvarkyti, ruošti valgį, dirbti sode ir t. t. Man atrodo, aš taip negalėčiau. Dirbdamas paromis žmogus daugiau laisvo laiko turi.

O kaip pailsite? Jei dirbate parą, ar paskui netenka miegoti tiek pat?

Sigutė Makutunovič su pacientu
Sigutė Makutunovič su savo pacientu. Asmeninio archyvo nuotr.

Nesergu miego liga. Paprastai grįžusi po budėjimo padarau valgyti, tvarkau namus, o po pietų jau galima atsipalaiduoti ir pamiegoti.

Prie namų turiu kelias lysves svogūnams, agurkams ir kitoms daržovėms. Tad kai tik pagauna tinkama nuotaika, pasikapstau ten.

Labai myliu gyvūnus, ypač šunis. Jų turiu keturis. Mažajam sūnui labai norėjosi katino, tad dabar pas mus gyvena ir jis. Gyvūnai tikrai moka džiuginti.

Auginate tris sūnus. Ar jūs jaučiatės esanti daugiavaikė mama?

Visai ne! Jei būtų visi trys augę vienu metu, gal taip jausčiausi. Vyresniesiems dabar yra 27 ir 25, o mažajam Jonui - 10. Trečiojo vaiko broliai labai laukė, jie man padėjo auginti, todėl jokių sunkumų nejutau. Apskritai labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi visais savo sūnumis.

Ar labai skyrėsi vaikų auginimas prieš daugiau kaip dvidešimt metų ir dabar?

Nėra abejonių! Pirmiausia dėl mano pačios požiūrio. Pirmąjį gimdžiau dvidešimties. Buvau tikrai jauna, norėjau ir su draugais susitikti, ir kur nors nulėkti. Palikdavau vaiką močiutei.

O trečiąjį gimdžiau 38-erių. Buvau gerokai brandesnė, daugiau laiko norėjau pabūti su juo, nenorėjau niekur bėgti. Net ir vyresnieji sūnūs pastebi, kad jie augo kitaip, kartais sako, jog pagrandukui leidžiama daugiau. Nors iš tiesų jis nėra išlepintas vaikas.

Kita vertus, prieš dvidešimtmetį visai kitokios galimybės buvo. Neturėjau sauskelnių, vystyklus skalbiau. Virdavau košes, stovėdavau eilėje, kad gaučiau mišinių ir pan. Bet to nesureikšminu – juk viskas jau pasimiršo, buvo seniai. Vaikai labai greitai užauga, juos jauti tol, kol pradedi eiti į mokyklą. O tada tik spėk žiūrėti: čia viena žiema, o čia jau ir antra vasara prabėgo. Ir labai greitai tampa savarankiški.

Ar pasvajodavote apie dukrą?

Man atrodo, kad taip ir turėjo būti: trys sūnūs. Tiesą sakant, kai laukiausi trečiojo, kartais pagalvodavau: kas bus, jei gims mergaitė? Kaip reikės auginti, juk neturiu tokios patirties.

Bet ir vyresnieji berniukai vis kalbėdavo, kad gims brolis. Tad labai apsidžiaugė Jonu.

Jūs dirbdavote paromis. Kas prižiūrėdavo vaikus?

Įsivaizduokite, viskas taip atrodė natūralu, kad net nepastebėjau jokių sunkumų. Vaikai ėjo į darželį, vakarais vyras prižiūrėdavo, taip pat anyta padėdavo. Ji, beje, taip pat medicinos seserimi dirbo. Nors auklės nebuvo, vaikai nelikdavo be priežiūros.

Paskui jauniausią sūnų padėjo prižiūrėti vyresnėliai. Bet mano vaikai labai anksti tapo savarankiški. Tarkim, jie nenorėdavo, kad lydėčiau į mokyklą, sakydavo galintys patys nueiti. O mažiuką dar vežu į mokyklą, nes iki jos nemažas atstumas.

Sigutė su vyresnėliais
Sigutė Makutunovič su vyresnėliais sūnumis. Asmeninio archyvo nuotr.

Ar kada tekdavo pabarti vaikus?

Žinoma, kartais tekdavo. Juk vis dėlto berniukai visko prisigalvodavo: tai akmenis į langus palaidydavo, tai dar kokią išdaigą iškrėsdavo.

Vyresnėlis gal buvo šešerių, kai sugalvojo patikrinti, kaip prie tvarto šiaudai dega. Žinoma, jie užsiliepsnojo, apdegė malkinė. O jis pasislėpė už televizoriaus spintelės ir tupėjo. Gerai, kad laiku užgesino gaisrą.

Nors, tiesą sakant, nemuštravau aš jų ir nemoralizavau, svarbiausia buvo išugdyti atsakomybės jausmą – už šeimą, savo sprendimus. Sakyčiau, jie man yra labiau draugai nei vaikai.

Ar švenčiate Motinos dieną?

Tai – nauja šventė. Žinoma, vaikai pasveikina, kaip tik eisiu į mažylio mokyklą, bus šventė. Tačiau kažkokių specialių iškilmių nerengiame.

Pas mus yra taip, kad visos didžiosios šventės turi būti kartu. Mano mama, kuriai šiemet suėjo 75-eri, gyvena Mažeikių rajone, prie pat Latvijos pasienio. Per Kalėdas, Velykas visada renkamės pas ją. Žinoma, žiemą ne visada galiu atvažiuoti, bet per Velykas dažniausiai atostogauju. Suvažiuojame visi su vaikais, anūkais – kompanija susirenka nemaža, gal dvidešimt žmonių. Vos ne vestuvės! Mat aš pati užaugau keturių vaikų šeimoje.

Todėl suprantama, kad nesijaučiate daugiavaike mama! Ar gera augti didelėje šeimoje?

Aš esu vyriausia. Kai buvome maži, žinoma, buvo visko: ir išdykaudavome, ir pasipešdavome. Bet dabar, kai suaugome, labai gerai sutariame. Ir gerai, kad mūsų keturi! Neįsivaizduoju, jei būčiau viena.

Ir dabar kai reikia padėti mamai, visi sulekiame. Talkininkų pakanka ir bulvėms kasti, ir šienui suvežti.

Daugelis dabar apsiriboja vienu vaiku. Esą valstybė nelabai padeda juos auginti. Ką tokiems patartumėte?

Svarbiausia nežiūrėti į vaikus kaip į kokią naštą. Tegul jie tampa jūsų draugais. Žinoma, svarbu, kaip tu su jais draugausi.

Ir nereikia žiūrėti, kiek remia valstybė. Pinigų juk užtenka tiek, kiek turi. Pagal galimybes turi būti ir poreikiai.  Labai teisingas posakis: Dievas davė burną, duos ir duonos. Nesvarbu, kiek beuždirbtum, pinigų daugiau nebūna – tuomet daugiau ir išleidi.

Įvertinkite straipsni:
Jūs dar nebalsavote
Kategorijos: Sveikatos apsauga
skaityti komentarus (0)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI
BIOFITUS patarimai, kaip išsivaduoti iš lėtinio nuovargio
Gyvename nuolat skubančiame pasaulyje, kuriame keliami aukšti reikalavimai, todėl dažnas susiduria su lėtiniu nuovargiu...
Po ilgos darbo dienos skauda nugarą ir pečius: pataria, kokių priemonių imtis
Darbą prie kompiuterio dažnai lydi nugaros ir pečių skausmai. Nereta to priežastis – valandų valandos, praleistos...
Perioralinis dermatitas: ar darytis molekulinius alergijos kraujo tyrimus?
Klausimas. Prieš pusę metų ant veido – aplink burną ir prie išorinio vienos akies smilkinio atsirado raudonos šiek...
Galvoje ar ausyse girdite ūžesį? Gydytoja neurologė papasakojo, kada dėl jo reikėtų sunerimti
Netikėtai ausyse ar galvoje atsiradęs ūžesys, kitaip dar vadinamas tinitu, daugelį žmonių gali ne juokais išgąsdinti ir...
Praradote dantis, tačiau esate alergiškas metalams? Išeitis – cirkonio implantai
Dantų netekimas – nemaloni patirtis, neigiamai paveikianti ne tik šypsenos estetiką, bet ir gyvenimo kokybę. Nors...
Populiarios žymos
Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktaiPrivatumo Politika
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų