Rimvydas Gutauskas: „Drumstam vandeny velniai veisiasi“(11)
„Įvesčiau administratorių kaitą, sutvarkyčiau apmokėjimą už darbą, rezidentų ruošimo sistemą, sumažinčiau gydytojų darbo krūvius, įvesčiau skyriuose ūkiskaitą“, – paklaustas, nuo ko pradėtų sveikatos apsaugos sistemos reformą, vardija Jūrininkų ligoninės Angiochirurgijos skyriaus vedėjas dr. Rimvydas Gutauskas. Ir tai ne viskas – šioje srityje problemų yra ne vienam pokalbiui.
1993 metais iš Vilniaus atvykote gyventi ir dirbti į Klaipėdą. Kodėl priėmėte tokį sprendimą? Ar nesigailėjote?
Esu vilnietis, ten gimęs ir augęs, baigęs Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. 20 metų buvau išdirbęs Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių laboratorijoje, paskui pervadintoje į Kraujagyslių chirurgijos klinikas. Dirbau ten vyresniuoju mokslo darbuotoju, dėsčiau universitete. Kai gavau pasiūlymą dirbti Klaipėdoje, atvažiavau.
Iš pradžių kankino nostalgija, nes juk visi artimiausi žmonės liko Vilniuje. Kaip nesigailėsi? Bet čia yra jūra, graži gamta... Tik to laisvalaikio nėra - tik darbas, darbas, darbas... Kai grįžti namo - nori tik pailsėti.
Kažkurį laiką dirbote ir Klaipėdos universitete. Kodėl išėjote?
Gražia forma buvau išprašytas. Mano darbo krūvis buvo per didelis, tad pareikalavo, kad atsisakyčiau pusę etato ligoninėje ir eičiau ten dirbti. Bet ligoninėje už pusę etato tuomet mokėjo pusantro tūkstančių litų , o universitete - 300 litų.
Sakote, tenka labai daug dirbti. Kodėl?
Esame likę tik keturi angiochirurgai, o anksčiau buvome septyni. Tad krūvis labai didelis, nes aptarnaujame ir Šiaulių regioną, ne tik Vakarų Lietuvą. Per metus keturiese padarome apie 1200 operacijų.
Angiochirurgai pagal vieno žmogaus atliekamų operacijų skaičių yra antri po vaikų chirurgų.
Krūviai tikrai dideli. Kodėl? O kas dabar nori eiti į mediciną? Kodėl Europoje taip trūksta medikų? Niekas nebenori mokytis. Mokytis reikia ilgai, o atlyginimai nėra dideli. Kam apkrauti galvą, budėti naktimis, didelė įtampa ir atsakomybė...
Ar dirbdamas daugiau nei etatu gydytojas Lietuvoje gali jaustis oriai ir saugiai?
Man iki pensijos liko pusantrų metų. Ką turiu išdirbęs 40 metų medicinoje – butą ir nudėvėtą mašiną. Ir viskas. Ar galėsiu išėjęs į pensiją ir gaudamas apie 1000 litų džiaugtis gyvenimu, pakeliauti po pasaulį? Man už butą apie tiek reikia sumokėti. Tad gyvenimas bus gana skurdus.
Bet pats nesigailite valgydamas daktaro duoną?
Aš nesigailiu. Mano mama buvo slaugytoja, ir aš kitokio darbo neįsivaizdavau nuo vaikystės. Kai tik pradėjau viską savo protu suvokti, supratau, kad kito kelio man nėra. Ir sūnaus Jono neįkalbėjau, kad eitų į mediciną, pats sugalvojo... Tegul paragauja tos duonos.
Medikui labai svarbu mokėti bendrauti su pacientu ir jo giminėmis. To reikia mokytis dar medicinos fakultete, bet ne visiems duota bendravimo dovana. Neretai dėl deontologijos problemų kyla konfliktai tarp gydytojo ir ligonio. Šią dovaną aš paveldėjau iš mamos.
Kuo skiriasi Vilniaus ir Klaipėdos medikų mentalitetas?
Man atrodė, kad Vilniuje drąsesni medikai, ten demokratijos daugiau. Čia vienas kitas drąsus, dauguma užguiti. Kodėl užguiti? Sunku pasakyti. Tai ir nuo mokyklos priklauso.
Jei lygintume Vilniaus ir Kauno medicinos universitetus, paruošimas vienodas, tačiau Kauno universitete studentai įgąsdinti, su jais nesiskaitoma. O Vilniuje demokratija, gali išsakyti savo nuomonę. Viena studentė, besimokanti Kaune, sakė, kad norint atlaikyti trejus pirmus metus medicinos universitete reikia turėti labai stabilią psichiką.
Pasvajokime. Tarkime, Jus iškviečia prezidentė ir sako: "Daktare Gutauskai, nuo šiandien Lietuvos sveikatos apsaugoje yra įvedama diktatūra. Jūs skiriamas sveikatos apsaugos ministru ir Jums duodamas vienerių metų laikotarpis reformai įvykdyti". Nuo ko pradėtumėte ir kaip vykdytumėte reformą?
Pirmiausia įvesčiau administratorių kaitą, ką prezidentė buvo prasitarusi, tačiau ta jos mintis iškart buvo numarinta. Tai būtina padaryti. Antra, reikia labai revizuoti farmacininkų veiklą. Ten yra daug nešvarių dalykų, didelė korupcija. Atkreipkite dėmesį į tai, jog kiekvienas naujas ministras pirmiausia revizuoja kompensuojamųjų vaistų sąrašą. Kodėl?..
Sutvarkyčiau apmokėjimą už darbą. Negali būti, kaip yra dabar: reikia naujo gydytojo – moki didžiulį atlyginimą ir vilioji jį iš kitos ligoninės. Turi būti nustatyta apmokėjimo už darbą sistema. Kaip, pavyzdžiui, buvo sovietmečiu – mokėta pagal kategorijas. O dabar pirmus metus dirbantis gydytojas turi teisę gauti tokį atlyginimą, kaip ir tas, kuris 30 metų išdirbęs. Pavyzdžiui, atsivilioja neurochirurgą iš Kauno ir moka jam 15 tūkst. litų atlyginimą. Kuo jis pranašesnis, kad čia atsikėlė? Ir ne vienas specialistas taip į Klaipėdą atviliotas. O kiti kolegos pyksta. Turi būti visiems vienodos sąlygos. Turi būti gradacija, paremta darbo stažu, patirtimi, kvalifikacija, moksline veikla. Ir kad būtų nustatytos griežtos ribos.
Sutvarkyčiau rezidentų ruošimo sistemą. Rezidentai skundžiasi, kad tik popierius tvarko, tenka kovoti dėl asistavimo operacinėje. Mes turime vieną paskolintą rezidentą iš Vilniaus. Rašėme raštą, kad duotų rezidentų, neduoda. Kodėl? Jei duosi rezidentą – reikės mokėti tam žmogui, kuris jį mokina. Kaip atimsi iš Kauno ar Vilniaus profesorių pinigus? Iš jų atimti negali.
Atėjo pas mus internai, aktyvūs, nori dirbti kraujagyslių chirurgijoje, bet į rezidentūrą nepatenka. Kur jie dabar? Užsienyje. Jei viską ir toliau darysime neprotingai – prarasime visus žmones. Nori žmogus į tą specialybę - priimk visus, atsisijos patys. Duok žmogui tai, ko jis nori, kodėl prievartiniu būdu padaryti jį šeimos daktaru?
Be to, nėra Lietuvoje suinteresuotumo mokyti rezidentus. Profesorius, kuris gauna grašius už rezidentų ruošimą, ar ką nors daro? Nieko nedaro, stumdo kolegoms daktarams. O dar tas sovietinis mąstymas - kam aš čia mokysiu ant savo galvos, paskui dar išstums mane lauk. Konkurencijos čia neturėtų būti.
Dar padidinčiau sveikatos priežiūros paslaugų įkainius, jei tik būtų galimybė. Medicinai turi būti skiriama didesnė dalis biudžeto. Jei mažiau skirtume krašto apsaugai, - mums nereikia galingos kariuomenės, ginkluotės, užtektų būti politinio pritarimo NATO nare, - liktų pinigų švietimui ir sveikatai.
Reikia sumažinti gydytojų darbo krūvius. Geriausia būtų, kad visi dirbtų vienu etatu ir gautų gerą atlyginimą, bet tam reikia žmonių. Jei nori mediciną sužlugdyti – padaryk visiems vieno etato krūvį.
Išsakėte daug skaudžių problemų. Kaip manote, kodėl jų niekas nesprendžia?
Gal niekas nenori spręsti? Yra gerai, kaip yra. Apie reformą kalba 20 metų, bet nedaro, nes nėra suinteresuotų žmonių. Tik universitetas Klaipėdoje suinteresuotas pokyčiais. Dar Sveikatos apsaugos ministerija, nes nori sutaupyti. Tačiau va padarė reformą – o kur paskaičiuota, kiek sutaupyta lėšų? Nėra.
Kiek uždarė rajono ligoninių, skyrių – ir kiek tai padėjo sutaupyti? Neaišku. Jei darote reformą, pateikite duomenis, ką iš to pasiekėte. Dabar kažką čia bandys daryti, sujungti, bet kokia bus nauda?..
Kai padarė reformą ir uždarė rajonų ligoninėse chirurgijos skyrius, pas mus priveža tokių apleistų ligonių, kuriems reikėtų gydytis slaugos ligoninėje. Tai tokia reformos pasekmė. Krūviai padidėjo 20-25 proc., atlyginimai – ne. Na, dėl bendro tikslo galime padirbėti daugiau, bet jūs parodykite, ką sutaupėte. Pademonstruokite, viešai pasakykite: va uždarėme tiek ligoninių, atleidome tiek specialistų, tiek sutaupėme pinigų, tiek papildomų pinigų atėjo į mediciną.
Ir kažin ar tie pinigai atėjo, nes mes iš to nieko neturime... O gal nukeliavo kitur...
Sakoma, kad Klaipėdoje per daug lovų, per daug vienodų skyrių...
Aš pritarčiau, kad Klaipėdoje neturi būti dubliuojami skyriai. Konkurencija tarp gydymo įstaigų nėra blogai, bet nereikia 3-4 vienodų skyrių. Vienoje vietoje reikia sukoncentruoti visą akušeriją-ginekologiją, traumų centrą, kardiologiją...
Kiekvienoje ligoninėje, kiekviename skyriuje reikėtų įvesti ūkiskaitą. Tuomet būtų matyti, kas kiek uždirba ir kokį pelną duoda, kiek išleidžiama tyrimams, medikamentams, atlyginimams. Dabar to nėra, o drumstam vandeny velniai veisiasi.
Estija, kai padarė reformą, įvedė ūkiskaitą. Kai ligonis ateina į priėmimo kambarį, gauna didelį lapą su daug brūkšninių kodų visom paslaugoms. Skyriuje vyresnioji slaugytoja ir sekretorė seka finansinius srautus. Kiekvienas skyrius suskaičiuoja, kiek gavo pinigų už tą ligonį pagal įkainius, gali atsekti, kiek jų sunaudojo operacinei, administracijai, kitiems dalykams..
Iš sukaupto pinigų fondo galima pirkti aparatūrą, paskatinti darbuotoją. Apie 20 proc. gydytojo atlyginimo yra kintantis dydis, kurį skiria skyriaus vedėjas su administracijos žinia. Jei gydytojas nusižengė, vedėjas turi teisę sumažinti šį priedą. Tai žmogų drausmina. Skyriaus fonde sukaupti pinigai gali būti panaudojami kvalifikacijai kelti, kelionėms į tarptautines konferencijas. Tad nereikia prašinėti pinigų iš farmacininkų.
Jūsų sūnus Jonas taip pat pasirinko mediko profesiją ir studijuoja mediciną. Jei jis paklaustų jūsų, ar važiuoti jam atlikti rezidentūrą vienoje iš Vakarų valstybių, ką jam patartumėte?
Tegu važiuoja, reikia pasaulio pamatyti. Turi susipažinti su kitų šalių sveikatos priežiūros sistemomis, medicinos lygiu. Jauni žmonės visi mąsto apie rezidentūrą užsienyje, nes čia bloga rezidentūros sistema. Jie negali pasirinkti to, ką nori, arba turi labai gerai mokytis, kad galėtų rinktis. Tegu važiuoja į užsienį. Lietuva ruošia specialistus užsieniui, ir nėra čia nieko bloga.
Rezidentai nori ne tik į užsienį, bet ir į Klaipėdą važiuoti, bet negali. Jie žino, kad mes jiems negailime darbo, todėl jie skambina ir skambina.
Daugelis gydytojų, atidirbę valandas viešojoje įstaigoje, skuba į privačius centrus. Kaip vertinate šį reiškinį?
Kai painiojamas valdiškas darbas su privačiu, atsiranda tam tikro avantiūrizmo siekiant uždirbti pinigų.
Yra ligonių, kuriuos reikia operuoti, o kiti gali būti neoperuojami. Tačiau privačioje įstaigoje gudraujama, įsigali hyperdiagnostika.
Ateina pas mane ligonis ir klausia, ar reikia jį operuoti. Sakau, kad nereikia. O jie stebisi, kad privačioje klinikoje patarė operuotis. Dėl to į privačią mediciną pradėjau žiūrėti skeptiškai. Turi būti privačios medicinos darbo ir rezultatų kontrolė.
Kalbėjome vis apie problemas... O kas jums teikia džiaugsmo?
Esu šeimos žmogus. Jei šeimoje gerai – tuomet ir darbe man gerai.
Ačiū už nuoširdumą ir padovanotą laiką.
Kalbino Genovaitė Privedienė
Susiję straipsniai
