Psichoterapinė istorija: Kaip Edis pademonstravo savo aktorinį talentą(1)
Kai Edis atėjo pirmą kartą, nebūčiau patikėjusi, kad su šiuo droviu trisdešimtmečiu gali nutikti tokie perversmai. Tą pirmą dieną jis atrodė kaip tipiškas depresijos simptomais besiskundžiantis klientas, o mūsų paskutinių susitikimų metu aš ir visi kiti nežinojome, kaip sumažinti jo begalinį aktyvumą.
– Apsispręsti ateiti užėmė pusę metų, – nedrąsiai pasakė netipiškai sodriu balsu.
Edis buvo vaikų teatro aktorius. Jei pritrūkdavo pinigų, jį paremdavo valdinga mama, bet Edį dažnai apimdavo prislėgta nuotaika. Net ir teatre, į kurį jis mane netrukus pakvietė, jam duodavo vaidinti melancholiškus vaidmenis, pavyzdžiui, asilą Mikės Pūkuotuko pasakoje. Beje, vaidino jis gerai. Atėjęs į konsultaciją, jis visada mandagiai pasiteiraudavo:
– Kaip jūsų, tai yra tavo, nuotaika?
– Nuotaika gera, darbinė. O štai tu atrodai labai įsitempęs…
– Tavęs bijau. Man kiekvienas žmogus yra vertinanti instancija, net autobuso vairuotojas.
Nors ir nestokojo besižavinčių merginų, pusę metų Edis buvo vienas. Kai įpusėjo pasakoti apie beveik vieną po kitos įvykusias penkias meilės istorijas, merginų personažus, santykių užuomazgas ir atomazgas, labiausiai įsidėmėjau viena: merginos buvo dviejų rūšių. Vienos – stiprios, aistringos, kurios metė jį, kitos – geros ir įsimylėjusios, kurios jam pabosdavo.
Sunkokai sekėsi jam ir darbe. Jis sau kėlė nemenkus reikalavimus:
– Nesinori dirbti blogai, o publika nereikli. Kartais imu viską organzuoti už režisierių.
– Jautiesi už jį protingesnis?
– Matyt… Pirmąkart gyvenime taip sakau!
Konsultacijose jis būdavo apatiškas ir atsibusdavo tik išgirdęs kritiką ar pagyrimą.
– Mokykloje buvau pirmūnas, tada viskas buvo taip gerai…
– Jeigu tau toks svarbus įvertinimas, labai svarbu taip organizuoti gyvenimą, kad to įvertinimo gautumei.
Kitą kartą jis atėjo labai nuliūdęs:
– Aną kartą jūs mane sužlugdėt pasakydama, kad niekada nesikeisiu.
Stiprios neigiamos emocijos kartais labai iškreipia prasmės suvokimą – taip keistai jis suprato mano paskutinijį sakinį apie įvertinimo poreikį.
– Ir savaitė buvo sunki, atėjo naujas režisierius ir bakstelėjo pirštu į dideles mano problemas. Žiūriu į kai kuriuos savęs nerealizavusius aktorius ir matau save po daugelio metų – baikštų, ieškantį pritarimo. Dabar suprantu, kodėl mane paliko paskutinė mylimoji: ją patraukė tvirtas kiautas, bet pravėrusi jį pamatė, kad viduje tik beformis branduolys. Ir gerai, kad paliko.
„Kai klientus palaikai, jie pasijunta geriau, bet problemų tai neišsprendžia, o bakstelėjimas į problemas gali pasirodyti per daug skausmingas. Kaip susigaudyti, kiek palaikyti, o kiek spausti? Klausti, ką jie jaučia jau per konsultaciją, o ne po jos. Kalbėtis, kalbėtis ir dar kartą kalbėtis!“ – priekaištavau sau.
Įvertinimas ir dėmesys Edžiui buvo be galo svarbūs, tačiau ar jis norėjo ko nors siekti, tobulėti? Suprasti tikslo neturinčius žmones man būna sunku. Kas jį motyvuotų? O gal jis, pripratęs prie valdingos mamos, ir gali judėti pirmyn tik judinamas valdingos moters? Tačiau iš kur ją paimti? Ne, reikia pradėti nuo jausmų. Ką slepia pastangos įtikti kitiems? Jis perfekcionistas, vadinasi, turėtų turėti pretenzijų, viduje laikyti pyktį, būti kritiškas…
– Psichologai turi tokį posakį: „Depresija – tai išstumtas pyktis.“ Jeigu nori pasijausti
gyvesnis, laikas pradėti leisti sau prieštarauti. Nebūtinai piktai.
Atėjęs kitą kartą, Edis nekantravo pasidalinti savo pasiekimais:
– Vakar repetavau, o kiti triukšmavo. Galvoju: „Reikia juos sudrausti.“ To daryti nesinorėjo, bet ėmiau ir pasiryžau. „Ar mes jums netrukdom?“ – pasakiau ironiškai. Net kvėpuoti nustojau, kaip tapo baisu, bet apsidairau – triukšmautojai nutilo, niekas į mane piktai nežiūri. Taip apsidžiaugiau, kad vakare išgėriau, paskambinau pasyviajam režisieriui ir pasakiau viską, ką apie jį galvoju!
Kadangi ledai pajudėjo, atėjo laikas paklibinti santykių temą:
– Kiekvienam žmogui reikia artumo, panašu, kad ir tau svarbu rasti antrąją pusę.
– Ir vėl nuobodybė arba draskymasis? Nepatraukli perspektyva.
– Santykiai tampa įdomūs, kai žmonės būna nuoširdūs.
– Tiesą sakant, nesuprantu, apie ką kalbi, nesu to patyręs.
Netrukus Edis išvyko į gastroles. Grįžęs pasigyrė, kad suartėjo su viena aktore.
– Panašu, kad aš jai reikalingesnis nei ji man, bet jei sakai, kad man reikia santykių, tai pabandysiu.
Po savaitės įžengė pro duris nesiskutęs, pajuodusiais paakiais.
– Per šią savaitę įvyko tiek, kiek neįvyko per penkerius metus! Toks jausmas, kad mano viduje susikaupė vandenynas, o man pavyko atverti dureles ir dabar jis su dideliu slėgiu šniokšdamas veržiasi lauk. Dėl to labai mažai miegu. Galima, aš atigulsiu?
Jis klestelėjo ant kušetės ir gulėdamas ant pilvo kalbėjo toliau:
– Aš net jaučiu, kaip smegenyse persijunginėja neuronai. Mintys keičiasi milžinišku greičiu… Vis dar nelaikai manęs bepročiu? Visi aplink išsigandę, aš ir pats nemačiau, kad kam nors būtų įvykę tokie staigūs pokyčiai. Jei ko nesupranti, sakyk iš karto, nes aš pajusiu. Va, tu žiūri didelėm akim, prisidengusi burną, galvoji, kad išprotėjau. Tai kelia man nejaukumą, jei taip bus toliau, aš paimsiu ir išeisiu nesusimokėjęs!
Jis pašoko ir atsisėdo ant kušetės:
– Kai pasijausiu saugus, vėl atsigulsiu. Anksčiau norėjau tau patikti, o dabar nebesistengsiu. Man dabar reikėtų, kad penkias minutes kalbėtum tu!
– Nesuprantu, kas tau atsitiko ir ką tu per tą savaitę suvokei?
– Aš suvokiau filosofinį principą, kaip būti laimingam. Aš noriu būti laimingas, ir viskas. Galima daugiau neaiškinti. Aš jau esu laimingas. Jūs suprantat, ką noriu pasakyti?
– Aišku, visi norim būti laimingi.
– Gal ir aišku, bet būtina susitarti! Atsiprašau, man skauda galvą… Noriu pažiūrėti į gamtą, – jis atsistojo ir priėjo prie lango: – Galima vandens?
Kol nuėjau paduoti puodelio jis jau sėdėjo mano vietoje. Beliko sėsti ant kušetės:
– Man nepatinka, kad tu nemiegojai. Psichiatrinėje ligoninėje daug žmonių, kurie pabandė nemiegoti. Bet kuriuo atveju reikia apsilankyti pas gydytoją. Tu toks sujaudintas, kad greitai išseksi!
– Mano gydytoja atostogauja. Bet man padėtų, jei tu pasakytum: „Aš neaptinku išprotėjimo požymių.“ Arba atvirkščiai.
– Ką tik tu buvai labai susivaržęs, o dabar meteisi į kitą kraštutinumą. Tau reikia kreiptis į psichiatrą.
– Gerai, aš jaučiuosi laimingesnis… Norėčiau dabar pajoti ant arklio… Tiek to, eisiu.
Jam išėjus ilgai mąsčiau. Kas nutiko? Gal tai psichozė? O gal tikrai didžiulis nušvitimas? Buvo labai sunku suprasti, kada jis vaidina, o ką jaučia iš tikrųjų. Netrukus tapo aiškiau – paskambino jo naujoji mergina:
– Sakykite, ką daryti? Edžiui visai blogai, jis jau savaitę be miego, apsistojo pas mane ir niekur neina. Ar gali nuo įsimylėjimo taip „nuslysti stogas“?
Situacija buvo sunkesnė nei iš pradžių maniau. Dar kartą paaiškinau apie būtinybę kreiptis į psichiatrą, o po savaitės iš merginos gavau laišką: „Edžiui
buvo priepuolis, jis dabar psichiatrinėje.“ Pasirodo, šį kartą susidūriau su retu reiškiniu: dėl įsimylėjimo protingo, socialiai prisitaikiusio, nors ir kiek prislėgto žmogus būsena taip apsivertė aukštyn kojom, kad jį apėmė psichozė.
Atėjo Edis tik po mėnesio.
– Seniai matytas! Tai kas gi tau nutiko?
– Tada? Iš tikro nieko, tiesiog susirinko draugai ir liepė: „Važiuojam, pasitikrinsim ir grįšim.“ Nuvažiavom iki psichiatrinės ligoninės, bet visa tai nervino, todėl aš, kaip aktorius, nepabijojau numesti kėdę, kad pademonstruočiau, jog galiu supykti. Per tą prakeiktą kėdę mane ėmė ir uždarė į ūmiausių ligų skyrių. Ardžiausi kaip arklys, nenorėjau nurimti, įtarinėjau gydytoją. Jis man pasakė, kad man maniakinė depresinė psichozė, davė vaistų. Beje, mano gimtadienis greit, nepamiršk pasveikinti. Kai eini prie mažesnių bėdų, mintys ima labai šokinėti, nes problemos jau mažytės ir jų daugiau. Noriu, kad mano galvoje būtų tik tai, kas parašyta pase, o gerai, kad yra pase, vadinasi, aš to nepamesiu. Taigi, jei žinau, kas yra gerai, tai nežinau, kas blogai… Susipainiojau. Apie ką aš čia? Apie ligos priežastis. Žmonės tai susijaudina, tai nurimsta, galima nubrėžti kreives. Jei moki matematiką, tai labai padeda susivokti savy…
Maniakinė depresinė psichozė – štai dėl ko jis nemiegojo! Kai nuotaika dėl įsimylėjimo ar kito stipraus įvykio persiverčia, ilgai trukusios depresijos fazę pakeičia manija – tada žmogus būna toks aktyvus, kad net neužmiega.
– Visgi tavo dėmesys labai šokinėja. Reikia tęsti gydymą.
– Aš dabar jaučiu žmonių mintis ir matau, ką tu galvoji: tu ieškai manyje problemų. Kodėl taip atsitiko? Kelionė, mergina, ilgas tarpas tarp mūsų susitikimų. Beje, su mergina mūsų santykiai daug tikresni, tos problemos mus labai suartino.
– Bipolinis depresijos-manijos sutrikimas reiškia, kad dabar tavo nuotaika pakili, sujaudinta, o po to, greičiausiai, bus depresijos stadija. Kol kas svarbiausia išgyti – mažiau mąstyti, daugiau ilsėtis, gerti vaistus ir negąsdinti žmonių.
Savo elgesyje apsilankymo pas psichiatrą metu, kai jis apvertė kėdę, Edis nematė neadekvatumo, – jis dar buvo psichozės būsenos ir neatsiminė, koks prislėgtas jautėsi anksčiau. Dabar jis tarsi buvo suskilęs į dvi dalis: viena neigė bet kokias problemas, kita – sveikoji – įtarė kad, ne viskas gerai. Jo psichika buvo regresavusi į primityvius, vaikiškus jausmus, kai žodžiai buvo nesvarbūs, bet jis gerai jautė mano požiūrį ir jam reikėjo mano užtikrinimo, nuraminimo. Aš žinojau, kad turiu būti praktiška, konkreti, realistė ir kaip labai svarbu priminti tęsti gerti vaistus.
Kitą kartą Edis atėjo su mergina.
– Man viskas gerai, bet jūs turite viena kitai ką pasakyti, – jis iš karto nusišalino.
– Mums dabar medaus mėnuo, bet draugai į jį žiūri įtariai ir nepriima jo lyderystės, – mergina žiūrėjo į jį su šiluma.
– Jis dar yra ne savimi, dar suskilęs, o jo nuotaika dar keisis, – ketinau pradėti ilgą paaiškinimą, bet sustojau: manęs niekas neklausė. Merginos akys buvo didelės ir gražios, jie laimingi sėdėjo susikibę rankom – jis tiko jai toks, koks buvo, visoks. Daugiau į terapiją eiti Edis nematė reikalo: nuotaika pagerėjo, jis jautėsi nebeturįs problemų.
Depresinė maniakinė psichozė – tokia liga, kai žmogus būna prislėgtas, nepasitiki savimi, sunkiai prisiverčia ką nors daryti, negali bendrauti, o paskui pajunta labai aktyvią, euforišką būseną, tampa per daug drąsus, pilnas idėjų, emocijų, bet po kurio laiko išsenka ir vėl patiria depresijos fazę. Tai biologinė liga, bet psichoterapija irgi gali padėti: išmokęs pažinti šias bangas žmogus gali paskatinti save, kad būtų aktyvesnis, drąsesnis kritimo momentais, ir stabdyti save pakilimo metu. Iš depresijos Edis pradėjo vaduotis visų pirma dėl to, kad gavo palaikymą, kad vėliau išreiškė pyktį ir, galiausiai, kad rado draugę. Bet deja, jis nesuvaldė savo susijaudinimo, išseko ir nustojo kontroliuoti save. Tikiuosi, padedamas merginos Edis ir toliau geria vaistus, o į psichologą kreipsis, kai apims prislėgta nuotaika. O galbūt šis įvykis jam bus gera pamoka, o nauji santykiai bus tokie tvirti, kad jo nuotaikų bangos sumažės ir gydytis jam nebereikės.
Pirmą kartą spausdinta “Aš ir psichologija”, 2012 lapkričio nr.
Genovaitė Petronienė
Susiję straipsniai
