„Psichiatrijos ligoninėse uždarumo nėra jau 15 metų“

Padrikos mintys paskaičius straipsnį „Psichiatrijos ligoninės – uždaros bendruomenės su savitomis taisyklėmis?“

  Labai gaila, bet dr. D. Pūro žinios apie psichiatrinių ligoninių darbo tvarką, pacientų teises besigydant jose ir galimybes pasirinkti vaistus yra apie 1991 metų lygio.

 Kviečiamas atvykti į ligoninę ir pasidomėti jis neatvyksta, pasakojant apie pokyčius, jau įvykusius, manau, visose psichiatrijos ligoninėse, jis negirdi, Lietuvos realybėmis nesidomi, tiktai apie 15 metų kartoja tas pačias jau ir pasenusias Vakarų naujienas. Ne visos jos tenai pasiteisino ir jau yra keičiamos ar grįžtama prie ankstesnių realybės normų.

 Vakarų demokratijoms eksperimentuojant, bandant įvairias naujas psichikos sutrikimais sergančių pacientų aptarnavimo formas, yra taikomasi prie jų kultūrinių – ekonominių sąlygų, o noras visas idėjas, kad ir nepasiteisinusias Vakarų šalyse, perkelti į mūsų kultūrinę – ekonominę aplinką yra visiškai niekuo nepagrįstas ir nepamatuotas.

 Kaži kas čia „nusišneka“ kalbėdamas apie psichiatrus Lietuvoje kaip apie kažkokius nesubrendėlius? Ar universitetai juos tokius paruošia? Ar girdėdami tokias kalbas jie norės likti dirbti Lietuvoje?

 Jeigu nepriklausomi stebėtojai, neturintys išsilavinimo ir patirties, galėtų radikaliai pakeisti situaciją ir netrukdytų dirbti specialistams – aš už tai keliu abi rankas. Parodykite man bent vieną tokį Lietuvoje.

 Psichiatrijos ligoninėse uždarumo nebėra jau apie 15 metų, gydymasis tik savanoriškas, jokių savitų taisyklių nėra, norintiems daugiau informacijos reikia tik pasidomėti, o kontrolieriai iš Lietuvos ir Europos sistemingai lankosi ir teikia vertingus pasiūlymus ir rekomendacijas (praktinis pavyzdys: Seimo narys R. Valentukevičius).

 E. Mikaliūnas