Privalomojo sveikatos draudimo džiunglėse (1)
Privalomasis sveikatos draudimas sujauktas kaip reikiant. Tiems, kurie dirba pagal darbo sutartį arba yra apdrausti valstybės lėšomis, šiek tiek aiškiau. Darbdavio atskaitomos arba valstybės sumokamos draudimo įmokos suteikia teisę nemokamai naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis.
Tačiau gyvenimas yra margesnis ir yra dešimtys tūkstančių lietuvių, kurie nereguliariai gauna autorinį atlyginimą, užsiima individualia veikla arba nedirba ir nėra užsiregistravę Darbo biržoje.
Jie privalo mokėti draudimo įmokas patys, po 90 litų kas mėnesį.
Kad šie asmenys gautų sveikatos priežiūros paslaugas, privalomojo draudimo įmokas jie turi būti mokėję bent tris mėnesius. Kodėl ne vieną, ar ne šešis, atsakymo nėra, nes jokie draudiminiai skaičiavimai, nustatant šią ribą, nebuvo atliekami.
Sąlygos itin diskriminacinės, nes, pavyzdžiui, darbo santykių atveju, draudimas įsigalioja iš karto. Beje, asmuo netenka teisės į sveikatos priežiūros paslaugas, jei bent vieną dieną pavėluoja sumokėti draudimo įmoką. Tada vėl turi 3 mėnesius mokėti įmokas arba sumokėti vienkartinę trijų minimalių mėnesinių algų įmoką. Taigi asimetrija akivaizdi. Kad gautum sveikatos priežiūros paslaugas, turi 3 mėnesius mokėti įmokas, o kad netektum teisės į paslaugas – pakanka ir vienos dienos suvėlavimo.
Seimo narių grupė teikia Sveikatos draudimo įstatymo pataisas, kuriose numato keisti šią tvarką. Siūloma, kad draudimas įsigaliotų iš karto, pradėjus mokėti įmokas, ir tai tikrai prasminga ir atitinka draudimo logiką. Seimo nariams taip pat atrodo neteisinga, kad tokias pačias paslaugas gauna ir tie, kurie sumokėjo 270 litų, ir tie, kurie įmokas mokėjo ilgiau. Taigi siūloma, kad jei asmuo bus įmokų nemokėjęs iki pusės metų, jam reikės sumokėti įmokas už šiuos nemokėtus mėnesius. Jei nuo pusės metų iki metų – reikės sumokėti įmokas už nemokėtus mėnesius ir vienos minimalios algos dydžio įmoką, o jei virš metų – nemokėtą sumą ir trijų minimalių algų dydžio įmoką.
Pastaruoju atveju, deja, matoma tik viena medalio pusė. Įsivaizduokime, kad asmuo sausio ir vasario mėnesiais dirbo pagal darbo sutartį, gavo algą ir sumokėjo, tarkime, 2000 litų sveikatos draudimo įmokų. Tai viršija savarankiškai mokamų įmokų sumą, kurios metinė suma būtų 1080 litų. Jei šis žmogus toliau nedirba, metų pradžioje sumokėtos didelės draudimo įmokos jam negarantuoja sveikatos priežiūros paslaugų. Jei šis žmogelis nemokės draudimo įmokų iki spalio, jam gresia dar ir papildoma minimalios algos dydžio įmoka, savotiška bauda!
Įstatymo pataisas registravusi Seimo narių grupė akivaizdžiai nemano, kad jų siūloma tvarka yra neteisinga tokių ir panašiose situacijose atsidūrusių žmonių atžvilgiu. Rūpindamiesi tik sveikatos draudimo fondo lėšomis, jie pastebi tik tuos atvejus, kai žmonės sumoka per mažai, bet dar niekada nepastebėjo, kada šie sumoka per daug.
O tokių atvejų yra apstu. Kadangi draudimo įmoka yra nustatyta procentais, kiekvienas, gaunantis didesnes apmokestinamas pajamas, draudimo įmokų sumoka daugiau, tačiau teisių daugiau negauna. Taip nėra jokiame įprastame draudime – nei turto, nei savanoriškame sveikatos, nei civilinės atsakomybes.
Politikai prieš tokį neteisingumą užmerkia akis, ir jam net turi specialų pavadinimą – solidarumas. Tačiau draudime turi būti konkretus rizikos perskirstymas, o ne abstraktus solidarumas. Sprendinį, kokios turi būti draudimo įmokos, kad paslaugos galėtų būti finansuojamos, turi pasiūlyti ne politikai, o draudikai, aktuarijai. Tokių specialistų šiandieninėje privalomojo sveikatos draudimo sistemoje tiesiog nėra. Kaip kol kas ir paties draudimo. O jau laikas privalomajam sveikatos draudimui suteikti šį turinį.
Rūta Vainienė,
Susiję straipsniai
