„Pernelyg pavojingos gamtai“ molekulės žudo vėžio ląsteles

Tai, ko gamta šalinasi, gali padėti kovoti su vėžiu, sako tyrėjai, sukūrę ir išbandę  keistus darinius nulomerus. Jų pavadinimas kilo iš lotyniškojo „nullus“, reiškiančio „niekas“ ir iš fakto, kad nors jie nors teoriškai ir gali, tačiau gamtoje neegzistuoja, tikriausiai dėl to, kad yra pernelyg toksiški arba nereikalingi gyvybei, tad juos koduojančios DNR sekos išnyko.

Dabar pasirodė, kad du nulomerai žudo dviejų paplitusių tipų – krūties ir prostatos – vėžio ląsteles, o taip pat ir leukemijos formą, tačiau neliečia sveikų ląstelių, kurios greitai tampa atsparios žalingam poveikiui. „Mūsų nuostabai, normalios ląstelės adaptuojasi ir tampa ne tokios jautrios nulomerams, tad laikui bėgant, poveikis vėžinėms ląstelėms stiprėja.“ sako Gregas Hampikianas iš Boise Valstijos universiteto Boise`o mieste, Aidahe, vadovaujantis komandai, kuriančiai ir išbandančiai nulomerus. Jis mano, kad šie gali veikti  trikdydami energijos gamybą vėžinėse ląstelėse, bet ne sveikosiose, tačiau tikslus ląstelių naikinimo mechanizmo tyrimas tebevyksta.

Keistas elgesys

Hampikianas sukūrė nulomerus, išanalizavęs viešai prieinamus gyvų organizmų genomus ir išsiaiškinęs, kokių DNR sekų, koduojančių penkių aminorūgščių ilgio peptidus, seniai nėra gamtos inventoriuje. Jis atrado, kad iš 3,2 milijonų įmanomų tokių peptidų kombinacijų, nebuvo 198. Tada ėmėsi gaminti šiuos peptidus.

Išbandęs juos, nustatė du, kodiniais pavadinimais 9R ir 9S1, kurie ypatingai efektyviai kovojo prieš vėžio ląsteles. Tyrimo rezultatai, paskelbti Peptides (DOI: 10.1016/j.peptides.2012.09.05), rodo, kad per dvi dienas vėžinės ląstelės tapo jautresnės nulomerams, tuo tarpu sveikosios – atsparesnės.

Netgi dar galingesni

Preparato koncentracija, reikalinga pusės prostatos ar krūtų vėžio ląstelių sunaikinimui, per 48 valandas sumažėjo 2/3, tuo tarpu sveikos odos ir kraujo ląstelės nulomerams išsiugdė atsparumą.

Tolesni tyrimai parodė, kad nulomerai naikino vėžines ląsteles, sutrikdydami energijos gamybą mitochondrijose, ląstelių jėgainėse, energijos molekulių ATP gamybą sumažindamos praktiškai iki nulio. Hampikianas dabar tiria detaliau, siekdamas išsiaiškinti, kodėl nulomerai žaloja vėžines ląsteles, bet neliečia sveikų. „Yra tiek daug svarbių skirtumų tarp vėžinių ir sveikų ląstelių, nuo jų dalinimosi greičio iki cukraus skaldymo, tad darbuojamės su kai kuriais kintamaisiais,“ sako jis.

Hampikianas su kolegomis chemiškai keičia nulomerus, stengdamiesi juos dar paefektyvinti. „Tikimės didelio potencialo augimo,“ viliasi jis. Tačiau abejoja, ar nulomerai galėtų įveikti vėžį vieni ir numato jų naudojimą kartu su kitais vaistais, kad sumažėtų vėžinių ląstelių atsparumo išsivystymo galimybė.

Šis tyrimas sulaukė atsargaus sveikinimo iš Ali Tavassoli, vėžio tyrėjo iš Southamptono universiteto: „Atradimai daug žadantys, tačiau svarbu pabrėžti, kad jie buvo išbandyti tik su ląstelėmis laboratorijoje. Prieš sužinodami, kad jie yra tinkami vaistų kandidatai, turime atlikti tolesnius šių peptidų elgesio žmonių organizme tyrimus, ypač jų stabilumo ir atsparumo.“

 www.technologijos.lt