Patyčios – didžiausias mokinių siaubas

Visi lyg ir žino apie ką kalba, bet garsiai įvardinti, kas yra patyčios, retai kada pasiryžta. Patyčios – tyčiniai, pasikartojantys veiksmai, kuriais psichologinę ar fizinę jėgos persvarą turintis asmuo siekia įžeisti, įskaudinti kitą žmogų.

Negali apsiginti

Prof. Danas Olweusas 1978 metais išryškino kelis svarbiausius patyčių aspektus: tai tyčinis elgesys, kurio tikslas sukelti kitam žmogui fizinį ar emocinį skausmą. Anot profesoriaus, kitas svarbus veiksnys yra tai, kad patyčios vyksta nuolat.  Be to, kaip teigia D. Olweusas, vaikas, patiriantis patyčias, dažniausiai negali pats apsiginti, nes patyčių iniciatorius yra fiziškai ar psichologiškai už jį pranašesnis.

Tyčiojasi mokykloje

Patyčios gali vykti pačiose įvairiausiose vietose –  ir mokyklose, ir kiemuose, ir namuose, ir visur kitur, kur vaikai susitinka bei bendrauja. Kiekybiškai daugiau patyčių vyksta mokykloje, nes čia yra tam palankiausia aplinka. Čia susirenka daug vaikų iš įvairių socialinių sluoksnių, su specialiais ugdymo poreikiais. Skirtingi vaikai priklauso ir skirtingoms etninėms grupėms, išpažįsta skirtingą tikėjimą ir pan.

Slepiasi nuo suaugusiųjų

Vaikai be galo greitai suskirsto aplinkinius į tik jiems norimus „sluoksnius“, atsirenka savo ratą.  Tad tyčiojimasis vyksta tokiu metu ir tokioje vietoje, kai vaikų nestebi budri suaugusiųjų akis. Todėl daug patyčių, pavyzdžiui, įvyksta pertraukų metu.

Išryškėja lyderis

Mokytojai, kurie linkę nematyti po jų nosimi vykstančių patyčių, rizikuoja geros mokyklos vardu. Pirmiausia, mokykla, kurioje vyksta patyčios, smurtaujama – tiek mokiniams, tiek mokytojams tampa nemalonia vieta, kurioje nesinori nei būti ir tuo labiau į ją grįžti. Deja, ratas įsisuka ir nesibaigiančios patyčios kuria nuostatą, kad tai yra tinkamas ir leidžiamas bendravimo būdas. Mokykloje išryškėja lyderis, kuris dominuoja tarp bendraamžių ir sukuriama klaidinga nuomonė, jog lyderiu gali tapti tik „blogietis“.

Priklauso nuo suaugusiųjų

Dėl to, kad mokykloje skriaudėjai gali nevaržomai siautėti, kalčiausiais išlieka tie, kas tokiam reiškiniui nesipriešina ir net sukuria palankią terpę.  Vykdant prevenciją, pirmiausia reikėtų pradėti keisti aplinką – svarbu, kad joje neliktų patyčias skatinančių sąlygų. Reikia vystyti šiltą bendravimą tarp visų bendruomenės narių tiek mokyklos teritorijoje, tiek už jos ribų. Žinoma, kad tai įvyktų iniciatyvos turėtų imtis suaugusieji – mokytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai, tėvai. Jie pirmieji privalo imtis veiksmų, kad situacija pasikeistų: padėti nuskriaustiems vaikams pasijusti saugiau, skriaudikams – skiepyti tinkamas visuomenėje galiojančias normas.

Daugiausia Lietuvoje, mažiausiai Čekijoje

2002 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos atlikto tarptautinio tyrimo duomenimis, mažiausiai patyčias patiriančių trylikamečių yra Čekijoje, Švedijoje, Slovėnijoje. Deja, daugiausia – Lietuvoje, Portugalijoje, Latvijoje.

Pagal atliktą tyrimą taip pat aišku, kad mažiausiai besityčiojančių yra Švedijoje, Čekijoje ir Maltoje, o daugiausia – Lietuvoje. Remiantis įvairių užsienio šalių mokslininkų atliktų tyrimų duomenimis, galima teigti, jog patyčias mokykloje patiria nuo 15 proc.  iki 20 proc.  Norvegijoje – 15 proc.

Prof. D. Olweusas dar 1973 metais po atlikto nacionalinio tyrimo, kurio metu apklausė 8 – 16 metų mokyklų vaikus, nustatė,  kad 15 proc.  moksleivių patyrė patyčias arba patys jas inicijavo bent kartą per savaitę, o kartais net  ir dažniau.

Ieško pagalbos dėl patyčių

Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras, kuris vykdo alkoholio ir kitų psichotropinių medžiagų, traumatizmo, netinkamos mitybos, fizinio pasyvumo, patyčių prevenciją Vilniaus rajono mokyklose, pasiūlė ugdymo įstaigoms paskaitų paketą nurodytomis temomis. Tada ir paaiškėjo, jog opiausia problema šiandien tarp vaikų – patyčios, nes šių paskaitų ir mokymų poreikis pasirodė paklausiausias. 

 Vilniaus m. savivaldybės visuomenės sveikatos biuro inf.