Patarimas sveikatos apsaugos ministrui – neskubėti(5)

Skaitant Vyriausybės programą ir naujojo sveikatos apsaugos ministro V. Andriukaičio komentarus žiniasklaidoje, susidaro dvejopas įspūdis. Ministras yra kompetentingas, teisiškai išprusęs. Bet kadangi maždaug 15 metų nedalyvavo tiesiogiai formuojant sveikatos apsaugos politiką, jo suvokimas apie realiai veikiančią sistemą ir atsilieka maždaug tais 15 metų.

Jis aktyviai rengė Konstitucijos 53 straipsnį ir kol kas gyvena daugiau tais prisiminimais, nors daugelį problemų įvardija teisingai. Pavyzdžiui, kad medikai, dirbantys tiek valstybinėje, tiek privačioje įstaigoje, kartais painioja viešus ir privačius interesus, siųsdami ligonį ištirti iš valstybinės į privačią įstaigą, kurioje patys dirba.

Būdai, kuriais ministras ketina spręsti sveikatos apsaugos problemas, ar bent tai, kaip jis tuos būdus pristato, yra nepriimtini. Privačių sveikatos priežiūros įstaigų lyginimas su „Rubikonu“ – neva jos „plauna“ Privalomojo sveikatos draudimo lėšas, panašiai kaip „Rubikonas“ plauna komunalinių paslaugų lėšas, yra nekorektiškas ir neatitinkantis realybės. Kelia nuostabą ir ministro išsakyti ketinimai grįžti, kaip supratau iš jo pasisakymų, prie sovietinės Semaškos sistemos. Pasisakymuose aptinkame daugybę prieštaringų minčių. Ministras sako, kad bus centralizuojamas brangių specializuotų paslaugų teikimas siekiant sutaupyti lėšų. Tai numatyta Vyriausybės programoje, kurioje taip pat numatoma rajonų ligoninėse stiprinti slaugos, palaikomojo gydymo paslaugų plėtrą. Ir tai būtų teisinga.

Kituose ministro pasisakymuose jau išgirstame ketinimus rajonų ligonines sujungti, perduoti Sveikatos apsaugos ministerijai. Dar kitą kartą girdime idėją į mažas rajonų ligonines siųsti mobilias medikų brigadas, kurios operuotų ligonius. Vargu ar tai realu – juk patys pacientai važiuoja į didesnes įstaigas, kuriose yra daugiau technologinių pajėgumų ir dirba gydytojai, turintys daugiau patirties.

Taigi ministrui reikėtų neskubėti, susidėlioti akcentus, įsigilinti, kokia yra reali situacija, ir tik tada priimti sprendimus. Pasisakymai apie tai, kad sveikatos sistemoje šiuo metu yra chaosas, kad jis nerado sveikatos sistemos atėjęs į ministeriją, kad ketina keisti gydytojų darbo reglamentavimą, yra ankstyvi ir neapgalvoti. Pirmiausiai reiktų ramiai išsiaiškinti realią situaciją, kaip finansuojama sveikatos sistema, ir tada priimti sprendimus konsultuojantis ir su medikais, ir su pacientais, ir su visuomene. O dabartinės chaotiškos, viena kitai prieštaraujančios mintys teatnešė sumaišties ir neaiškumo.

Sveikatos draudimo įstatymas, kurį ministras pateikė Seimui dėl sutarčių sudarymo sąlygų, iš esmės yra teisingas. Tos pačios sąlygos buvo įrašytos 2009 m. ministro A. Čapliko įsakyme, apraše dėl sutarčių sudarymo su privačiomis gydymo įstaigomis. Tik teismas tą aprašą panaikino, paaiškinęs, kad sąlygos turi būti numatytos ne ministro įsakyme, bet įstatyme. Taigi iš esmės teisingas įstatymo projektas buvo visiškai neteisingai ministro komentuojamas, kalbant bet ką.

Tai sukėlė Seimo nariams abejonių – ar tas įstatymo projektas nediskriminuos privačiai dirbančių įstaigų, ir todėl buvo atmestas. Nebuvo paaiškinta, kad pagal įstatymo projektą numatyta sudaryti sutartis su privačiomis gydymo įstaigomis dėl paslaugų teikimo tais atvejais, kai tų paslaugų trūksta. Pavyzdžiui, jeigu Klaipėdos krašte reikiamas paslaugas pakankama apimtimi teikia valstybinės įstaigos, tai galbūt ir logiška galvoti – ar reikia atimti finansavimą iš valstybinės poliklinikos, ligoninės ir finansuoti privačią įstaigą. Taigi tokiu atveju nieko blogo nedaroma, ir ta nuostata galiojo anksčiau. Tačiau teismas išaiškino, kad ministras tvirtina tik sutarčių sudarymo tvarką. Senajame apraše buvo patvirtinta ir tvarka, ir sąlygos. Teismas nepanaikino tų nuostatų, tik išsiaiškino, kad tvarką turi numatyti ministras, o sąlygas turi numatyti įstatymai. Taip buvo mėginama vykdyti teismo sprendimą ir sąlygas perkelti į įstatymą. Jeigu privačiai dirbantys medikai nepastebėjo, kad sutarčių apraše anksčiau buvo tas pats, o supanikavo tik dabar, supanikavo tik todėl, kad ministras, pristatydamas projektą, šnekėjo ne apie įstatymus, bet apie viską. Pavyzdžiui, kad tai tik pradžia, bandant riboti pinigų plovimą iš valstybinio sveikatos fondo, ir panašiai. Čia visiškai nekorektiškas ir neteisingas komentaras.

Ministras yra kompetentingas, medikas, jis dalyvavo kuriant pagrindinius sveikatos sistemos įstatymus 1992, 1994, 1996 m., tik po ilgos pertraukos jis vis dar nutolęs nuo sistemos. Į gaunamus skundus, sveikatos priežiūros sistemoje esančias problemas reaguoja labai hiperbolizuotai, kartais siūlo ne visai tinkamus problemų sprendimų būdus. O kai siūlo iš esmės gerus sprendimus, pristato juos netinkamai, neadekvačiai. Tai aš ministrui ir linkėjau, ir linkiu bent mėnesį du gilintis į sveikatos apsaugos sistemą, pilnai suvokti, kaip ji veikia. Ir tik tada priimti sprendimus, kur jų reikia. O problemų yra daug ir sprendimų reikės. Ministras kai kurias problemas įvardina gerai – įvairios priemokos tiek privačiose, tiek valstybinėse įstaigose, visokie pirkimai, vokeliai.

Baigdamas norėčiau pabrėžti, kad anksčiau turėjome keletą ministrų „iš šalies“, visai nesuvokiančių sveikatos sistemos. Šis ministras yra teisiškai ir politiškai patyręs, tik padarė klaidą pernelyg skubėdamas. Jis turi stiprų potencialą, ir jeigu neskubės, galime tikėtis ir visai neblogų sprendimų. Toks ir mano patarimas – neskubėti, ypač kalbant viešai.

Antanas Matulas

Seimo narys, konservatorius

Užrašė Mindaugas Savickas