Ketvirtadienis, 2024.04.25
Reklama

Organizacija – tai aš, o aš – tai organizacija(7)

Dr. Audrius Šimaitis | 2011-05-03 21:11:46

Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje susiklostė situacija, kai dėl įvairių priežasčių medicinos bendruomenė tapo itin uždara. Dėl to bet kokie pokyčiai ar reformos dažniausiai įgyvendinami labai sunkiai ir vangiai. Eiliniai gydytojai retai kada domisi vykstančiais pokyčiais ne tik Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje, bet ir pasaulyje.

Jei tokio gydytojo paklaustume, kodėl nesidomi, jis atsakytų: „O kam to reikia?“ arba: „O kokia prasmė?“ Vienas pagrindinių uždarumą sąlygojančių faktorių – vyraujanti itin hierarchinė sistema. Lietuva ir dar kelios Rytų Europos šalys turbūt yra vienas iš paskutiniųjų griežtos hierarchinės sveikatos apsaugos sistemos bastionų Europos Sąjungoje. Hierarchinė sistema patiria rimtus pokyčius net Vokietijoje, kurios medicinos korifėjus galima laikyti Lietuvos medicinos patriarchais ir pradininkais.

© Arpad Nagy-Bagoly - Fotolia.com

Griežta hierarchinė sistema Lietuvoje pasireiškia tuo, kad valstybės lygmeniu visus sprendimus (be jokio platesnio, o ne imituojamo pasitarimo) įgyvendina Sveikatos apsaugos ministerija (SAM). Iš tikrųjų tai dažniausiai ne pati SAM, o Vilniaus ir Kauno didžiųjų klinikų deleguoti žmonės, kurie ir formuoja SAM politiką. Vėliau tai pateikiama kaip "nacionalinė" koncepcija. Kitų miestų ar regionų gydytojai bei ligoninės faktiškai didelės įtakos sveikatos apsaugos politikai neturi. Tai lemia ir finansinius srautus. Dauguma investicinių projektų ir programų finansinių lėšų yra skiriama Vilniui ar Kaunui, o jei skiriama regionams, tai Vilnius ir Kaunas vienu ar kitu atveju atranda būdus, kurie jiems leidžia kontroliuoti tas lėšas.

Hierarchinės sistemos atspindys taip pat yra ir gydytojų bendruomenės gyvenimas. Faktiškai Lietuvoje yra viena visuomeninė, o tiksliau, registruota kaip gydytojų profsąjunga, organizacija, kuri teigia, jog atstovauja gydytojų interesams. Ji vadinasi Lietuvos gydytojų sąjunga (LGS). LGS visomis išgalėmis saugo savo monopolį ir bet kokie ankstesni bandymai steigti kitas gydytojų organizacijas atsimušdavo į didelį LGS pasipriešinimą. Taip buvo, kai bandyta inicijuoti Lietuvos gydytojų rūmus (vienas iš idėjos sumanytojų prof. A. Valiulis) arba Nacionalinę medicinos specialistų asociaciją (dr. A. Šimaitis).

Ligoninių valdymas taip pat pagrįstas kita hierarchinės sistemos išraiška – vienasmeniu valdymo modeliu. Ligoninių vadovai yra skiriami steigėjų (SAM arba savivaldybių). Tokiu būdu valstybinės institucijos visiškai kontroliuoja didžiąją daugumą ligoninių. Ligoninėje esančios Steigėjų taryba (į kurią kelis asmenis paprastai “deleguoja” net pats vyr. gydytojas, ministerija ar savivaldybė ir gydytojų profsąjungos) bei Gydymo taryba (visus jos narius deleguoja vyr. gydytojas) neturi jokios sprendžiamosios galios. Abiejų tarybų balsas yra tik patariamojo/rekomenduojamo pobūdžio. Taigi, abi šios tarybos realiai yra kontroliuojamos vyr. gydytojo.

Nepriklausomybės pradžioje, vyraujant entuziazmui, buvo įkurta Lietuvos gydytojų sąjunga, kuri nuo pat pradžių turėjo daug ambicijų ir užmojų. Aktyviai dalyvaujant LGS, buvo sukurta Lietuvos sveikatos apsaugos koncepcija, buvo bandoma į sveikatos apsaugos klausimų sprendimą įtraukti gydytojų specialistų draugijas. Tačiau to neįvyko. Specialistų draugijos, kuriose buvo ir turbūt iki šiol yra susitelkęs pagrindinis intelektualinis potencialas, buvo išstumtos į užribį. Lietuvos gydytojų sąjunga iš esmės tapo profsąjungine organizacija, ypač po to, kai jai ėmė vadovauti prof. Liutauras Labanauskas.

Jokiais dideliais pasiekimais L. Labanausko vadovavimo laikotarpiu LGS pasigirti negalėtų. Vienintelis diskutuotinas LGS pasiekimas galėtų būti susitarimas palaipsniui kelti gydytojų algas 2004-2006 metais. Tačiau šį pasiekimą teigiamu galima laikyti tik dėl paties fakto, kad buvo keliamos gydytojų algos. Nereikėtų užmiršti, jog tuo laikotarpiu kitų valstybės bei kitų darbuotojų atlyginimai kilo reikšmingai taip pat dėl klestinčio laikotarpio. Visgi iki LGS susitarimo su valstybe vidutinė gydytojo alga buvo žemiau vidutinės šalies algos, o po susitarimo vidutinė gydytojo alga jau ėmė nesmarkiai viršyti šalies vidurkį.

Gydytojų algos kėlimas pasiektas tik po to, kai LGS pagrasino streiku, surinkusi pakankamą gydytojų parašų skaičių dėl galimo streiko. Yra manančių, kad vargu ar tai buvo LGS nuopelnas. Docentas A. Baublys, vienas iš Lietuvos gydytojų sąjungos steigėjų, „Gydytojų žinioms“ teigė: „Tiesa, atlyginimai medikams pakelti, bet ne tiek dėl organizuotų streikų ar piketų, o todėl, kad tai buvo pribrendę. Daug gydytojų emigravo, jų ėmė trūkti ir valstybė buvo priversta imtis atlyginimų kėlimo.“ Jis taip pat nepritaria pačių streikų idėjai, teigdamas, kad „streikai sukelia neigiamą visuomenės reakciją, prisideda prie gydytojų ir pacientų supriešinimo.“.

Visa kita LGS veikla ir veikimo metodai kelia daug klausimų, į kuriuos yra sunku rasti atsakymus. 2004-2006 metais Vyriausybė, pagąsdinta streiko minties, ryžosi sėsti prie derybų stalo ir pasirašyti susitarimą dėl gydytojų algos kėlimo. Prasidėjus A. Čapliko inicijuotai reformai, LGS nuo pat pradžių uoliai ir atkakliai jai priešinosi. Ypač originalus ir turbūt atspindintis LGS dvasią buvo L. Labanausko pareiškimas televizijos laidoje „Teisė žinoti“ 2009 metais. Jis pareiškė, jog reforma Lietuvoje jau įvyko. Jo manymu, reforma įvyko 1996 metais, kai įsigaliojo Privalomojo sveikatos draudimo įstatymas. Todėl daugiau jokių reformų vykdyti nebereikia.

Šis L. Labanausko pareiškimas labai primena vieną įdomų istorinį faktą, įvykusį 1844 metais. Tais metais JAV patentų biuras pareiškė, kad pasaulyje jau padaryti visi atradimai, ir siūlė biurą uždaryti. Būtent nuo tų metų ir prasidėjo lemtingas technologijos šuolis, atvedęs į dabartinę žinių ir informacijos visuomenę.

2009 metų rudenį ir 2010 metų pavasarį žiniasklaidoje nuolat buvo skelbiami LGS pareiškimai. L. Labanauskas vardijo A. Čapliko nuodėmes („Penkios ministro A. Čapliko nuodėmės“) ir net keturis (ar penkis) kartus buvo teigiama, kad jei vyks reforma, LGS skelbs streiką. Reforma vyko ir buvo įgyvendinama toliau, tačiau jokių streikų nekilo.

Kyla klausimas, į kurį nėra lengva rasti atsakymo. Jei net penkis kartus buvo gąsdinama streikais, kodėl jie neįvyko? Juk ministerijos pozicija nepasikeitė.

Vadinasi, streikais buvo tik gąsdinama, bandant išsiderėti kažkokias tik LGS žinomas privilegijas ar nuolaidas, apie kurias visuomenė nieko nežino, arba tiesiog tai buvo veiksmo imitacija, atkreipiant dėmesį į organizacijos vadovą ir kuriant „stiprios“ bei kažką darančios organizacijos įspūdį.

© imageteam - Fotolia.com

A. Čapliko inicijuotos reformos pradžioje įvyko kitas svarbus įvykis. Apie šį įvykį iki šiol nežino didžioji dauguma Lietuvos gydytojų bendruomenės. Ir dėl paprasčiausios priežasties, būdingos organizacijoms, kurių veikla ir vadovavimo stilius labai primena sovietinio tipo organizacijas, nes jose pagal vienasmenio

valdymo modelį vyrauja suvokimas: „Organizacija – tai aš, o aš – tai organizacija.“. Tokiose organizacijose platus debatas, noras įtraukti visus organizacijos narius į platų pasitarimą, kuriuo remiantis būtų priimtas sprendimas, neegzistuoja. Palaipsniui net ir vadovaujantys organai iš esmės tampa pritariančiu choru, kurio tikslas yra tiesiog atkartoti tai, ką pasako organizacijos vadovas.

Taip atsitiko ir su 2009 metais vykusiu disputu tarp Vyriausybės, ministerijos ir medikų profsąjunginių organizacijų. Iki tol kai kurioms medikų kategorijoms galiojo trumpesnė darbo diena. Ministerija tą tvarką atšaukė pagal tą patį jau aukščiau aprašytą principą: „Aš – tai organizacija“. Medicinos bendruomenėje buvo kalbama, kad pas ministrą atėjo prof. A. Laucevičius ir prof. J. Pundzius, ir ši tvarka tiesiog buvo atšaukta. Paties sprendimo esmė yra gera, nes Europoje visų specialybių gydytojai turi vienodą darbo dieną. Tačiau sprendimo sėkmę nulemia ne tik paties sprendimo turinys, bet ir metodai, kuriais jis yra įgyvendinamas.

Šis sprendimas buvo patvirtintas Vyriausybės. Patvirtinant šį sprendimą buvo pažeista aibė įstatymų. Lietuvos medikų profesinė sąjunga (LMPS), vadovaujama Albinos Kavaliauskaitės ir palaikoma devynių gydytojų specialistų organizacijų, organizavo įvairias akcijas, susitikinėjo su aukščiausio lygio pareigūnais ir viešai kėlė šį klausimą, ypač pabrėždama faktą, kad buvo pažeisti įstatymai. Tam pritarė ir LGS, pačioje pradžioje dalyvavusi akcijose drauge su LMPS. Šį kovos ir debatų aspektą plačiai nušvietė tiek nacionalinė spauda, tiek pačių šių dviejų profsąjungų atstovų organizuotos viešosios kampanijos.

Lygiai tuo pat metu, kai užtilo LGS pasipriešinimo reformai bangos ir buvo be jokio paaiškinimo užmiršta apie streiko idėją, LGS prezidentas staiga paliko mūšio lauką ir nustojo kovoti dėl kelių gydytojų organizacijų interesų. Mūšio lauke beliko tik A. Kavaliauskaitė bei pačios gydytojų specialistų draugijos. Viskas baigėsi tuo, kad 2010 metais gydytojų draugijos parašė bendrą pareiškimą, o dar po kelių mėnesių A. Kavaliauskaitė pašalinta iš darbo dėl itin abejotinų motyvų. Mūšiai tęsėsi teisme, kurį ji prieš kelis mėnesius laimėjo ir A. Kavaliauskaitei buvo atkurta teisė toliau dirbti buvusioje darbovietėje.

Vienas iš įdomiausių ir bene svarbiausių momentų, apie kurį medikų bendruomenės neinformavo nei ministerija, nei LGS, nei Lietuvos medikų profesinė sąjunga, buvo faktas, kad SAM mūšio metu šioms organizacijoms pateikė pažangų pasiūlymą. Kaip kompromisinį variantą ministerija pasiūlė Lietuvoje naujove galėjusį tapti variantą, siūlydama gydytojo kontraktą, pagal kurį gydytojas klinikinį darbą dirbtų ne 38 valandas, bet 35 valandas, ir 3 valandas skirtų profesiniam tobulėjimui.

Tai buvo labai svarbus ir progresyvus ministerijos žingsnis, savo esme prilygstantis pastariesiems ministerijos sprendimams dėl bendrinių vaistų rašymo ir dėl įkainių padidinimo, priartinant juos prie ES šalių įkainių.

Akivaizdu, jog nekeičiant bendros sistemos, darbo organizavimo principų ir nedarant esminių struktūrinių pokyčių, šio sprendimo įgyvendinimas ir nauda būtų gana kontraversiški, tačiau pats pasiūlymo faktas buvo labai pagirtinas ir reikalaujantis plačių debatų. Tiek A. Kavaliauskaitė, tiek L. Labanauskas šį pasiūlymą kategoriškai atmetė be jokio pasitarimo su plačiąja medikų bendruomene.  Šis faktas yra akivaizdi iliustracija, kad plačioji medikų bendruomenė nėra įtraukiama į diskusijų ratą. Tai dar labiau didina atotrūkį tarp eilinių organizacijos narių ir vadovų.

Kokias tai turi pasekmes organizacijai ir apskritai visuomeninei veiklai? Turbūt geriausiai tai iliustruoja jau minėto doc. Alio Baublio išstojimas

iš Lietuvos gydytojų sąjungos. Išstodamas iš LGS vienas iš energingiausių bei aktyviausių LGS kūrėjų pareiškė, jog yra nusivylęs tokia padėtimi.

„Padidėjus gydytojų atlyginimams, nario mokesčiai gana dideli, tačiau nieko už tai medikai negauna. Į paskutinį suvažiavimą docentas sakė gavęs kvietimą tik paskutinę dieną, kai nebebuvo  kada suplanuoti darbų. Specialybių draugijoje per metus mokama tiek, kiek Gydytojų sąjungoje per mėnesį. Ne dėl nario mokesčio ar kokių ambicijų Alis Baublys sakė norintis išstoti iš Gydytojų sąjungos. Pagrindinė priežastis – jis gerokai nusivylė organizacija, todėl ir jos veikloje jau kuris laikas nedalyvauja.“ („Gydytojų žinios“, 2009 m. , Nr. 3).

Išstojančiųjų iš organizacijos nėra tiek daug. Bet išstojimo veiksmas nėra būtinas, Lietuvoje toks veiksmas nėra dažnas apskritai, dauguma gydytojų išlieka itin neaktyvūs ir tiesiog nedalyvauja organizacijų veikloje, nes nėra lengva atrasti savo vietą ir pamatyti savo indėlio reikšmę organizacijoje, kurioje vadovaujamasi principu: „Organizacija – tai aš, o aš – tai organizacija“.

Audrius Šimaitis

Įvertinkite straipsni:
Jūs dar nebalsavote
Kategorijos: Sveikatos apsauga
skaityti komentarus (7)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI
Anksti nustatytas imunodeficitas – išgelbėtos gyvybės
Naujagimiams atliekamas imunodeficito tyrimas galėtų vieniems vaikams išgelbėti gyvybę, kitiems – anksti skirti gy...
Smegenų insulto gydymas: intervencinė radiologija – auksinis gydymo standartas
Intervencinės radiologijos specialistai atlieka gyvybiškai svarbų, gyvybę gelbstintį gydymą, kuris yra mažiau invazyvus...
Šuns asistento mokymas kainuoja per 25 tūkst. eurų, bet toks šuo padeda ir fiziškai, ir emociškai
Geriausiu žmogaus draugu vadinami šunys ne tik tampa lygiaverčiais šeimos nariais, bet ir gali padėti žmonėms su negalia...
Dr. T. Sveikata: "Pacientas nėra automobilis, kuriam galiu užsakyti detalę ir žinoti, kad ji tikrai tiks"
„Kiekvienai endoprotezavimo operacijai ruošiamės iš anksto, apgalvojame jos strategiją, dirbame su keliomis kompiu...
Ligonių kasos apmokės dvi modernias priemones sudėtingoms širdies procedūroms
Nuo liepos 1-osios ligonių kasos stacionarines tretines suaugusiųjų intervencinės kardiologijos paslaugas teikiančioms g...
Populiarios žymos
Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktaiPrivatumo Politika
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų