Neteisinu nusikaltimo, nesmerkiu nusikaltėlės, arba Kur įmesto šulinin vaikelio tėvas? (2)
Lietuvos gyventojus vėl pašiurpino, o gal prėską jų kasdienybę papipirino (bet nejaugi kas prisipažins?) dar vieno kūdikėlio „skrydis“ šulinin. Ši istorija, nustelbianti visas pasaulyje vykstančias negandas, „dega“ pirmuosiuose Lietuvos dienraščių puslapiuose, skaitomumas auga, skaitytojų komentarai pilasi kaip iš gausybės rago. Tuoj atsiras darbo televizijos laidų kūrėjams, jau nekalbant apie valdininkus, kurie išsijuosę organizuos posėdžius, rašys projektus, gal netgi ims keisti įstatymus. Veikiausiai dėl greitesnio ir paprastesnio vaikų atskyrimo nuo „įtartinų“ tėvų. Žodžiu, tokie įvykiai visiems į naudą. Vieniems tai – duona, kitiems – pramoga.
Ironizuoju. Tačiau be ironijos ir autoironijos tokiose situacijose kartais sunku išsiversti. Tai padeda kiek susitvardyti, kad pats nepradėtum daužyti žiniasklaidos redakcijų ir ministerijų bei atitinkamų tarnybų langų.
Visų pirma dėl sausį įvykusio precedento (turbūt nereikia jo detalizuoti, galima suprasti, apie ką kalbu) sadomazochistiško eskalavimo ir gvildenimo žiniasklaidoje. Šimtu procentų garantuoju, kad dar vienas vaikelis atsidūrė šulinyje ne be mūsų infotainmento pagalbos („infotainment“– žodžių žaismas, apibūdinantis šiuolaikinę žiniasklaidą. „Entertainment“ – angliškai – „pramoga“. O čia „enter“ pakeičimas „info“ – „informuoti“). Seniai įrodytas „Verterio efektas“ savižudybių atveju, kai žiniasklaidoje valkiojama ir detalizuojama savižudybė sulaukia daugiau „pasekėjų“, ypač kalbant apie jos būdą. Savo vaiko žudymas, manding, taip pat prilygsta savižudybei, todėl nenuostabu, kad naujas jos būdas, taip plačiai „išreklamuotas“, sulaukė tęstinumo.
Ir ką gi mes vėl matome šiandien? Visus straipsnius žiniasklaidoje, atskleidžiančius vis „naujų detalių“ apie naująją nelaimę ar bandančius ieškoti taip pat ir psichologinių, medicininių jos priežasčių, vėl iliustruoja šulinio fotografija! Tarsi nusikaltimo įvykdymo būdas šioje istorijoje būtų pats svarbiausias. Tačiau ar tai nėra taip pat ciniška, kaip ir rašant apie savižudybę, straipsnį iliustruoti virvės, kuria buvo pasitraukta iš gyvenimo, nuotrauka?
Kodėl norisi daužyti langus ministerijoms ir tarnyboms? Todėl, kad ši „šeima“ nebuvo priskirta socialinės rizikos grupei. Tačiau kiekvienam sveiko proto nepraradusiam aišku, kad bent jau keletas veiksnių akivaizdžiai bylojo apie šią riziką.
Visų pirma – mamos, kuri iš tiesų pati dar vaikas (socialinės brandos prasme), vienišumas. Antra – neabejotinas skurdas. Kaip rašoma žiniasklaidoje, ji niekur nedirbo. Manau, natūralu, kad mama, auginanti kūdikį iki metų, ir neturėtų dirbti, tačiau peršasi prielaida, kad ji nedirbo ir iki jo susilaukdama, tad pagal mūsų saliamoniškuosius įstatymus į motinystės išmokas predetenduoti negalėjo. Tačiau kaip devyniolikmetė (tada gal aštuoniolikmetė ar septyniolikmetė) galėjo spėti įgyti reikalingą darbo stažą prieš pradėdama lauktis?
Sakysite, bet juk ji gaudavo pašalpą ir maisto, atėjusi į socialinę tarnybą. Tačiau tik neturintis nuovokos arba visiškas beširdis gali manyti, jog to pakanka tiek fizinei motinos ir jos vaiko egzistencijai, tiek motinos psichikos sveikatai užtikrinti. O kaip žinoma, dauguma moterų, net ir gaubiamos aplinkinių dėmesio ir pagalbos, susilaukusios kūdikio, tampa daug jautresnės, pažeidžiamesnės, o dalis jų netgi suserga pogimdymine depresija. Tad ką ir kalbėti apie šią vargšę vienišą mergaitę? O kur dar bemiegės naktys, kūdikio verksmas, kartais beveik nuolatinis, kuris liaujasi mažylį tik be perstojo sūpuojant ar nešiojant, kai sudėtinga pačiai mamai neturint pagalbos pavalgyti ar netgi nubėgti į tualetą? Panašu, kad ši mama neturėjo su kuo pasidalinti motinystės „džiaugsmais“... Tiesa, mergaitė-motina glaudėsi pas savo tėvą. Nenoriu spėlioti, bet drįstu suabejoti, kad nebuvo jis jai didelė paspirtis. O gal ir nesutarimų būta – juk gyvenantį po tavo stogu kaip ir pridera truputį „patarkuoti“, kad nepamirštų, kas čia tikrasis šeimininkas. Taigi dar vienas rizikos veiksnys – tai ir savo namų neturėjimas. Nes tėvų namai ne visada svetingai atveria duris „mergai su vaiku“. Beje, kyla klausimas, o kurgi tos mergaitės mama?
Dabar grįžkime prie pačios „nusikaltėlės“, kuri veikiau primena auką. Interneto komentatoriai jau spėjo jai sudaryti visą bausmių sąrašą – nuo priverstinės sterilizacijos iki Linčo teismo. Ne, aš jokiu būdu neteisinu šio poelgio, tačiau mesti akmens į jį padariusią moterį nedrįstu. Visų pirma man tai primena pagalbos šauksmą. Kaip sakiau, savo vaiko nužudymas man asocijuojasi su savižudybe. Tad drįstu šį poelgį savotiškai palyginti su nevilties apimtų Tibeto vienuolių susideginimais, kad pasaulis pagaliau išgirstų, suvoktų, kas iš tiesų vyksta, ir imtųsi realių veiksmų. Kaip pagalbos šauksmas man tai atrodo dar ir todėl, kad šulinys, į kurį buvo įmestas vaikas, buvo labai negilus, o tai padariusi motina tuoj pat puolė pas kaimynus ieškoti pagalbos. Aišku, kad jos būsena darant šį nusikaltimą buvo nestabili. Ir dėl visai suprantamų aukščiau išvardintų rizikos veiksnių, prieš kuriuos socialiniai darbuotojai, taip pat ir mūsų valstybė užsimerkia. Viliuosi, kad diagnozė „pogimdyminė depresija“ (kurią šie veiksniai ir sukėlė) sušvelnins bausmę šiai moteriai. Tačiau bijau kad vaikas nebus (taip, jūs perskaitėte teisingai, nors tai atrodo beprotiška) sugrąžintas jai atgal. Tačiau ar tai geriausia, teisingiausia išeitis? Galbūt sudarius žmoniškas sąlygas šiai mamai, skyrus savotišką profesionalią „palydėtoją“, padedančią tiek buityje, tiek palaikančią moraliai, ši „šeima“ galėtų nebūti išdraskyta, o joje nutikęs blogis taptų pozityvia kitokio gyvenimo galimybe, šansu nutraukti užburtą ratą, ko gera, besisukantį šios moters giminėje iš kartos į kartą?
Ir paskutinis akcentas. Nors palikau jį pabaigai, tačiau jis man, ko gero, šioje istorijoje taip pat labai svarbus, kadangi nei žiniasklaida, nei ministerijų atstovai kažkodėl nekelia (ir bijau, kad nekels) vieno esminio klausimo: „O kurgi šio vaikelio tėvas?“ Kodėl mama viena turėjo jį auginti, nors vaikui paprastai pradėti kol kas dar reikia dviejų – vyro ir moters? Tad jeigu šio vaikelio tėvas nėra amžiną atilsį ar anonimiškas spermos banko donoras (o šios moters atveju tai sunkiai tikėtina), ar šioje istorijoje atsiras ir jam vietos, ar bus prabilta ir apie jo atsakomybę (ne tik alimentų mokėjimą ar nemokėjimą)? Todėl manau, jei ši moteris sės į teisiamųjų suolą, šalia turėtų atsidurti ir jos „vyras“, kuris ne mažiau, o ką gali žinoti, gal ir labiau kaltas dėl šios „laimingai pasibaigusios“ tragedijos (kuri, bijau, kad iš tiesų dar tik prasideda), nei „nors negerianti, bet keistoka, niekur nedirbanti vieniša mama“, be „aiškių“ socialinės rizikos požymių.
P. S. Beje, klausimas „O kur gi šio vaikelio tėvas?“ man kyla ne vien kalbant apie pastarąjį įvykį. Tiesą sakant, emocijų apimta galbūt paskubėjau per anksti teisti, nežinodama visų aplinkybių. Tačiau šis klausimas visiškai teisėtas ir rėktinas vis dar Lietuvą sukrečiančiais vaikžudystės atvejais, kai motinos savo naujagimius išmeta į konteinerius ar pamazgų duobes. Tačiau kodėl tik jos vienos lieka už tai atsakingos ir yra nubaudžiamos, iki gyvenimo pabaigos vienos nešiojančios vaikžudės įdagą? Kada atsimerksime ir suvoksime, kad tokiais atvejais vieno kalto tikrai nebūna?
Susiję straipsniai
