Naujas gyvenimas su dovanotomis kepenimis. Koks jis?

Vasario 1-osios naktį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose persodintos kepenys 60 metų vyrui. Tai – 50-oji kepenų transplantacija Santariškių klinikose ir 73-oji Lietuvoje. Nacionalinio transplantacijų biuro duomenimis, kepenų transplantacijų skaičius Lietuvoje nuolat auga. 2002–2004 m. Lietuvoje būdavo atliekama viena arba neatliekama nė vienos kepenų transplantacijos, o kasmet nuo 2010-ųjų jų atliekama daugiau kaip po 10.

Reklama

Nepasitikėti donoryste – klaida

Ne paslaptis, kad gydytojais mūsų šalyje pasitikima menkai. Šešėlių krinta ir donorystei – ar tikrai donorų paaukoti organai visuomet atitenka tiems, kuriems priklauso.

„Vakarų Lietuvos medicinos“ pašnekovai – du paprasti vyriškiai, ne pirmus metus gyvenantys su dovanotomis kepenimis, - paklausti apie tai, ar Lietuvos recipientų sąrašuose nepasitaiko kokių nors „protekcijų“, aiškino, kad jokio neskaidrumo nėra.

„Žinau, kad esama tokių kalbų, tik netiesa visa tai. Liga nesirenka – ja gali susirgti ir ministras, ir bedarbis. Ir su organų donoryste taip pat – nesirenkama. Lietuvoje organas persodinamas tam, kuriam jis tinka, nesvarbu, ministrui ar paprastam žmogui“, – aiškino taksistu dirbantis azerbaidžanietis Keramas Abdulajevas. Jis Lietuvoje gyvena jau 36 metus.

Koks tas gyvenimas su dovanotomis kepenimis?

Su kaukaziečiams būdingu užsidegimu ir atvirumu Keramas pasakojo, jog sirgo hepatitu C, o nuo 2007 metų – ir kepenų ciroze. „Jau buvau apmąstęs artėjančią mirtį, ruošiausi jai. Žinojau, kad esu kažkokiame sąraše, bet daug vilčių jam neteikiau. Ir vieną dieną – skambutis, sako, ruoškis, važiuok.  Atvažiavau drebančia širdimi. Operacija pavyko sėkmingai, mėnesį pagulėjau ligoninėje, o tik iš jos išėjęs sėdau prie automobilio vairo. Galėjau vaikščioti, daryti visa kita, ką daro sveiki žmonės. Po pusmečio grįžau į darbą, kuriame dirbu ir dabar“, – pasakojo K. Abdulajevas.

K. Abdulajevas pasakoja – gyvenimas su dovanotomis kepenimis didelių bėdų nesukelia ir jaučiasi jis gerai. Tiesa, atsirado papildomų įsipareigojimų – kiekvieną rytą ir vakarą reikia gerti vaistus, kas du mėnesius vykti į ligoninę, kur atliekamos tam tikros procedūros. Taip jis gyvena jau penktus metus.

Savo istoriją noriai pasakojo taip pat su dovanotomis kepenimis jau septintus metus gyvenantis Gintaras Klimas. „Visada buvau stambus, svėriau per 100 kilogramų. 2004 m. man staiga pradėjo kristi svoris. Draugai net girti pradėjo – sako, šaunuolis, susiėmei. Ir pačiam smagu buvo. Tik vieną rytą pabudau su beveik 41 laipsniu temperatūros. Nuėjau iki veidrodžio, žiūriu – geltonas visas. Dar pats nuvažiavau į ligoninę ir ten likau, jau komos būklės. Kai atsibudau po trijų parų, paaiškėjo ir diagnozė – paskutinės stadijos cirozė“, – pasakojo G. Klimas.

2006 m. vilnietis buvo įrašytas į organų laukiančių recipientų sąrašą, tačiau irgi teigė galimai transplantacijai daug vilčių neteikęs. „Širdyje nejaučiau, kad atsiras donoras, maniau, jeigu rašo, tegul rašo, svarbu, kas nors vyksta. Bet po dešimt mėnesių – skambutis. Na ir ką, po paros jau tuėjau naujas kepenis. Tiesa, gijimas buvo labai sunkus, buvo atmetimo reakcijų, bet galiausiai gydytojų dėka išsikapsčiau“, – pasakojo jis.

Su naujomis kepenimis ir... nauju požiūriu į gyvenimą

Šiuo metu G. Klimas nejaučia jokių didelių fizinių bėdų. Kaip ir Keramas, jis sako fiziškai besijaučiantis gerai. Jis kalba apie tai, kad 100 proc. ekstremali patirtis daugiau pakeitė protą negu kūną. „Viską pergalvojau dar reanimacijos palatoje gulėdamas. Atsirinkau, kas reikalinga, o kas ne. Staiga supratau, kaip svarbu gyventi ne tik sau. Tai dabar ir bandau daryti. Nors iš šalies gali pasirodyti, kad esu „nurašytas“, neturiu daug laisvo laiko“, – linksmai kalbėjo nuolat įvairiose donorystės akcijose dalyvaujantis G. Klimas.

Apie tai, kad patirta transplantacija labiau pakeitė ne kūną, o požiūrį į gyvenimą, pasakojo ir K. Abdulajevas. „Staiga supranti, koks esi laikinas ir priklausomas. Kiekviena nauja diena atrodo svarbesnė, kiekvienas sutiktas žmogus atrodo kitaip“, – pasakojo jis.

Daugiau transplantacijų – daugiau vilties

Šių metų sausio 31 d. duomenimis, kepenų transplantacijų Lietuvoje laukia 56 pacientai. 2008 ir 2009 m. buvo atliktos 6 ir 7 kepenų transplantacijos, 2010 ir 2011 – 13 ir 12 transplantacijų. Praėjusiais metais jų buvo atlikta daugiausiai – 15. Tai, kad kiekvienais metais atliekama vis daugiau transplantacijų, sunkiomis kepenų ligomis sergantiems pacientams suteikia labai realią viltį sulaukti donoro kepenų ir išgyventi.

Santariškių klinikų Pilvo chirurgijos centro direktoriaus, transplantologo prof. Kęstučio Strupo teigimu, nuolat augantį sėkmingų kepenų transplantacijų skaičių lėmė stiprios įvairių sričių gydytojų komandos subūrimas ir sklandus jos darbas. „Transplantacijos sėkmė niekada nebūna vieno žmogaus sėkmė, tai komandinio darbo sėkmė, kai visos grandys dirba greitai ir sklandžiai“, – pabrėžė prof. K. Strupas.

Žmonėms sunku apsispręsti

Nors fiziniai transplantacijų procesai Lietuvoje gerai išvystyti, Santariškių klinikų vyriausiajam transplantologui Vitalijui Sokolovui nerimą kelia dažnas potencialių donorų artimųjų neapsisprendimas dėl donorystės bei esamas donorystės reglamentavimas. „Visuomenėje pernelyg mažai kalbama apie tai. Žmonės nelabai daug žino apie donorystę, dažnai nebūna apsvarstę šio klausimo anksčiau. O sprendimus priimti reikia labai greitai. Žmogus, potencialus donoras, „užkrauna“ didžiulį krūvį artimiesiems. Visiems būtų geriau, jeigu būtų žinoma, kokią valią jis yra išreiškęs dėl donorystės, – sakė V. Sokolovas. – Žmogus arba sutinka, arba ne“.

Anesteziologijos, intensyviosios terapijos ir skausmo gydymo centro vadovas Gintautas Kėkštas taip pat atkreipia dėmesį į itin gilius ir sudėtingus išgyvenimus, kuriuos tenka patirti potencialaus donoro artimiesiems. „Įsivaizduokite prieš keletą valandų gyvenimu besidžiaugusį jauną žmogų, kuriam staiga kaip perkūnas iš giedro dangaus išsivystė negrįžtami, su gyvybe nesuderinami smegenų kraujagyslių pakitimai. Įsivaizduokite jo artimuosius, kuriems per dvi valandas reikia apsispręsti, ar jie sutinka paaukoti savo artimo žmogaus kūną tam, kad išgelbėtų kitus“, – sakė G. Kėkštas.

Jis taip pat pabrėžė, kad tikslesnis donorystės reglamentavimas pasitarnautų ir potencialių donorų artimiesiems, ir gydytojams, besikreipiantiems dėl sutikimo donorystei, ir recipientams. „Įsivaizduokite tik ką mirusio žmogaus artimųjų pokalbį su gydytoju, kuris prašo paaukoti mirusiojo organus. Tai be galo didelis psichologinis krūvis ne tik artimiesiems, bet ir medikams. Juk žmonių būna pačių įvairiausių, ir su visais jais didžiulio streso akimirką reikia mokėti susikalbėti.  Jeigu įstatymai būtų reglamentuoti taip, kad žmogus būtų iš anksto pareiškęs savo valią, donorystės procesai būtų daug paprastesni. Tikėtina, kad padaugėtų ir donorų – tiesiog būtų mažiau artimųjų nesutikimų dėl galimo nepasitikėjimo gydytojais, patiriamo didžiulio streso ir kitų subjektyvių aplinkybių“, – kalbėjo G. Kėkštas.

Mindaugas Savickas