Mokslininkai pateikė išvadą dėl Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto

Priėmus svarstomą Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą, Lietuva nesudarytų sąlygų naudotis moderniausiomis šiuolaikinio mokslo pasiekimų siūlomomis dirbtinio apvaisinimo galimybėmis, kokio naudojamos kitose Europos valstybėse, nes projekte numatytos tik ribotos donorystės formos sumažina dirbtinio apvaisinimo būdų įvairovę.

Tokią išvadą Seimo Žmogaus teisių komitetui pateikė Lietuvos teisės instituto mokslininkai, išanalizavę tarptautinius teisės aktus, mokslo darbus, Europos žmogaus teisių teismų praktiką bei Lietuvos teisinės sistemos suderinamumą su tarptautiniu teisiniu reguliavimu.

Mokslininkės Eglės Kavoliūnaitės - Ragauskienės paruoštoje išvadoje pažymima, jog dirbtinio apvaisinimo sąlygos, būdai ir tvarka Lietuvoje turi būti reguliuojami atskiru specialiu įstatymu. Remiantis Europos žmogaus teisių teismo pateikta dirbtinio apvaisinimo teisiniu vertinimu, mokslininkė taip pat teigia, jog embrionui ir vaisiui taikoma teisinė apsauga yra skirtinga.

Dabartiniame Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekte tinkamai siekiama suderinti mokslinės pažangos ir etikos nuostatas dėl embrionų teisinės apsaugos apsisprendžiant leisti lytinių ląstelių saugojimą, bet neleidžiant saugoti embrionus.

Mokslininkai taip pat atkreipė dėmesį, kad Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekte reikėtų numatyti lytinių ląstelių donorystės galimybę. Natūralu, kad, pradėjus taikyti lytinių ląstelių donorystę (kai kuriose valstybėse – ir embrionų donorystę), iškyla daug etinių problemų dėl gimusių vaikų tėvystės, genetinės informacijos, teisės žinoti savo tėvus, donorų atrinkimo ir pan. Tačiau teisinis reguliavimas neatsilieka nuo medicinos mokslo pažangos ir medicininės praktikos – valstybės suranda teisines priemones šiems klausimams išspręsti be didesnių problemų. Dauguma valstybių užtikrina donorų anonimiškumą dėl pagrindinės priežasties – šeimos apsaugos (kad gimęs vaikas negriautų savo šeimos ieškodamas „tikrųjų tėvų“, o „tikrieji tėvai“ – vaikų). Kai kuriose valstybėse (pvz., Švedijoje, Kanadoje, Vokietijoje) gerbiama teisė žinoti savo kilmę, tačiau valstybės tai išreiškia atskirdamos tapatybė s informaciją nuo biologinės ir genetinės informacijos. Donorystės atveju mokslo pasiekimų argumentas iš esmės konfliktuoja tik su visuomenės moralės ir socialinio priimtinumo argumentu. Europos Žmogaus teisių teismas pabrėžė, kad tai negali būti pagrindinis argumentas, dėl ko lytinių ląstelių donorystė būtų draudžiama.

Seimo komitetui pateiktoje išvadoje taip pat siūloma patikslinti projekto formuluotes, sudarant galimybę pasinaudoti dirbtinio apvaisinimo procedūra asmenims, kurie serga sunkiomis perduodamomis ligomis. Dabartiniame projekte numatyta, kad dirbtinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tada, kai nevaisingumo negalima pašalinti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės. Mokslininkai atkreipia dėmesį į tai, kad situacijų, kada dirbtinio apvaisinimo procedūra yra reikalinga, yra kur kas daugiau.

Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymo projekte numatytos formuotės dėl santuokos ir partnerystės, diskriminuotų ne santuokoje gyvenančias poras. Šį klausimą nagrinėjęs Europos žmogaus teisių teismas yra pažymėjęs, kad poros teisė pradėti vaiką ir naudotis dirbtinio apvaisinimo procedūra yra ginama Konvencijos 8 straipsniu kaip privataus ir šeimos gyvenimo išraiška.

Visą mokslininkų pateiktos išvados tekstą galima rasti čia.

Lietuvos teisės instituto informacija