Meningokokinė infekcija: kuo prasikalto šeimos gydytojai?(1)

Po skaudaus meningokokinės infekcijos atvejo Vilniuje  žiniasklaidoje pasirodė daug straipsnių, kurių esmė tokia: šeimos gydytojai yra nekompetentingi, todėl be reikalo plėtojama ši institucija. Perskaičius šiuos komentarus ir mintis, norom nenorom kilo klausimas: nejaugi norima grįžti į komunistinės medicinos stratego Nikolajaus  Semaškos laikus?

Reklama

 N. Semaškos palikimas

 N. Semaška  1918-1930 m. ėjo SSRS sveikatos liaudies komisaro pareigas, jis sukūrė sistemą, kurią mes paveldėjome 1990 metais: visiškas centralizuotas valdymas, kai sprendimai priiminėjami “valdžios vertikalės” principu, vyriausieji  gydytojai kontroliuojami partijos vadų, neatsižvelgiama į pacientų teises, o gydytojams mokamas mažesnis atlyginimas nei proletariato klasės atstovams, nes gydytojai laikomi beveik buržuazinės klasės atstovais.

 Pirminė sveikatos priežiūra buvo ignoruojama, šeimos gydytojų nebuvo, poliklinikose dirbdavo specialistai, kurie neturėjo supratimo apie stacionarinę mediciną, o partijos planuose figūravo tik naujų ligoninių ir naujų lovų skaičius. Pagal tai N. Semaškos pasekėjams pavyko gerokai pralenkti Vakarus. Pavyko taip, kad praėjus daugiau kaip 20 metų po nepriklausomybės Lietuva  pagal lovų skaičių yra viena Europos Sąjungos lyderių, o Klaipėdos regionas – neabejotinai geriausiai lovomis aprūpintas regionas Europoje iki šiol.

 Ateitis – šeimos gydytojo institucijos plėtra

 Vakaruose jau prieš daugiau kaip 30 metų buvo suprasta, kad ateitis yra šeimos gydytojo institucijos plėtojimas. Šis klausimas dabartiniais besitęsiančios krizės laikais yra kaip niekada aktualus. Sveikatos apsaugos sistemų finansavimas pasaulyje artimiausius penkerius metus  neaugs. Todėl būtina sukurti tokias paslaugų teikimo formas, kurios vienu metu būtų ir rentabilios, ir saugios.

 Šeimos gydytojo institucija yra šiuolaikinių  sveikatos apsaugos sistemų pagrindas ir ramstis. Lietuvoje ji palyginti gana jauna. Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (OECD) duomenimis,  Lietuvoje šeimos gydytojai sudaro apie 18 proc. visų gydytojų, Europos Sąjungos vidurkis yra 25 proc., Jungtinės Karalystės – 28 proc., Prancūzijos – 48 proc (1 pav.).

Negalima daryti apibendrinančių išvadų  apie šeimos  gydytojo instituciją iš vieno ar dviejų skaudžių atvejų, ypač kai šeimos gydytojo institucija yra tokia jauna. Šiuo atveju pritariu Sveikatos apsaugos ministerijos pozicijai, kad šeimos gydytojo instituciją reikia ir toliau stiprinti, plėtoti, kelti šeimos gydytojų kvalifikaciją.

 Keista bendra reakcija, kai dėl kelių atvejų staiga kilo pasipiktinimo banga šeimos gydytojų atžvilgiu. Kai panašios klaidos būdavo padaromas specialistų, kažkodėl niekam nekilo noras uždaryti ligoninių ir visą priežiūrą perduoti šeimos gydytojams.

Lygiai taip pat negalima būtų teigti, kad specialistai būtų atpažinę tuos atvejus ir pagelbėję.

Reikalinga kokybės kontrolės sistema

  Sveikatos apsaugos sistemoje tokie atvejai yra neišvengiami. Todėl yra daug svarbiau, kokios išvados yra padaromos iš tokių atvejų ir kokių priemonių yra imamasi, kad tokie atvejai nepasikartotų. Patikimiausias būdas užkirsti kelią tokiems atvejams yra

sisteminės priemonės – tai yra sistemų, mechanizmų sukūrimas,  kad skaudūs atvejai kartotųsi kuo rečiau. Jungtinėje Karalystėje tik labai retais, išimtiniais atvejais, yra apkaltinamas gydytojas ir jo veiksmai – dažniausiai tik tada, kai yra akivaizdūs aplaidumo požymiai.

 Lietuvoje būtina įvesti naujus kokybės ir valdymo rodiklius, kurie atspindėtų šiuolaikinius modernius sveikatos apsaugos procesus. Tarkime, vienas iš tokių rodiklių yra išvengiamų mirčių skaičius. Tai yra tokių mirčių, kurias galima užkirsti, taikant prevencines priemones, ir kurios įvyksta dėl gydytojų ar dėl sistemos kaltės. Berniuko mirtis dėl meningokokinės infekcijos būtet buvo toks atvejis.

 Lietuvoje išvengiamų mirčių rodiklis apskritai nėra fiksuojamas, nes nėra gerai veikiančios kokybės kontrolės sistemos. Net ir ministerijos pareigūnai gerai nesupranta, kas tai yra.

 Nežino, kas yra išvengiamų mirčių skaičius

 2010 metais lrytas.lt svetainėje, straipsnyje “Dvidešimt devyni klausimai Sveikatos apsaugos ministrui R. Šukiui”, klausiau: “Ar Lietuvoje yra fiksuojamas išvengiamų mirčių rodiklis, kuris laikomas vienu geriausių rodiklių vertinant sveikatos apsaugos efektyvumą? Jei taip, kaip jis pakito nuo reformos vykdymo pradžios?”

 Po kiek laiko atsakymą į tai parašė eksministras A. Čaplikas: “Lietuvoje fiksuojami visi išvengiamų mirčių rodikliai: mirties priežastys, išvengiamos tinkamai organizavus prevencines priemones (sveikatos politikos rodiklis) ir mirties priežastys nuo išgydomų ligų (sveikatos priežiūros efektyvumo rodiklis)”.

 Kadangi atsakymą rašė ne pats A. Čaplikas, o ministerijos klerkai (arba jie jam patarė), akivaizdu, kad ministerijos atstovai neturi net supratimo apie tai, kas yra išvengiamų mirčių skaičius.

Pagal išvengiamų mirčių skaičių pasaulyje pirmauja Prancūzija, kurioje šeimos gydytojai sudaro 48 proc. visų gydytojų. Galima teigti, kad Prancūzija pacientams yra pati saugiausia valstybė. ( 2 pav.)

Prancūzija skiria sveikatos apsaugai  10  proc. Bendrojo vidaus produkto (BVP). O, tarkime, JAV, kuri skiria net 17 proc. BVP, yra tik 10-oje vietoje. Lietuvos tokioje statistikoje apskritai nėra, nes iki šiol net nėra sukurtos sistemos, kaip tai fiksuoti. Todėl moksliškai mes net negalime atsakyti į klausimą, kiek saugi Lietuvos sveikatos apsaugos sistema.

Apie Lietuvos kokybės kontrolę Pasaulinio banko ekspertai 2009 metais rašė:

 “Kokybės valdymas ir kontrolė yra silpna... agentūra veikia jau 10 metų, bet teisinė bazė arba procesai iki šiol nesukurti... informacija teikiama fragmentiškai ir netiksliai... nėra aišku, ar šių auditų mastas ir dažnumas tikrai padeda kurti kokybės užtikrinimo kultūrą sistemoje... nėra sukurta sveikatos priežiūros technologijų vertinimo sistemos...“

 Ką gi daryti?

 Valstybės, ministerijos pareigūnų, ligoninių ir gydytojų pareiga yra sukurti geras kokybės kontrolės sistemas. Tai yra tokias sistemas, kai visų pirma gydytojai yra sąžiningi ir atviri savo veiksmų atžvilgiu, ir yra fiksuojami net ir nedideli pažeidimai. Vėliau daroma jų analizė, išvados.

 Modernios kokybės kontrolės sistemos, kurių Lietuvoje kol kas neegzistuoja, atėjo iš pramonės. Kai kuriose pramonės šakose (japonų automobilių pramonė) buvo labai anksti suvokta, kad kokybės kontrolė yra pačių gamintojų interesas, todėl japonai tapo automobilių pramonės lyderiais. Kai kuriose šalyse postūmis aviacijos kokybės kontrolės vystymui buvo didelis katastrofų skaičius. Klasikinis atvejis – Korėjos avialinijos, kurios 8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje patyrė daug incidentų. Tik padarius konstruktyviais išvadas ir įdiegus modernias kokybės išvadas ir įdiegus modernias kokybės sistemas, Korėjos avialinijos tapo vienos iš saugiausių pasaulyje.

Todėl užuot kaltinus vieną ar kitą instituciją, siūlyčiau tokius atvejus, kurie buvo Lietuvoje, panaudoti kaip impulsą modernioms kokybės kontrolės sistemoms kurti.  Reikia turėti ilgalaikę ir aiškią viziją, ko mes siekiame ir ko norime. Tada ir painiavos, nesusipratimų bei kaltinimų vienas kito atžvilgiu bus gerokai mažiau.

Dr. Audrius Šimaitis