Lygtinai į laisvę išleistas slaugytojas: „Išliko vidinė baimė būti vėl neteisingai apkaltintam“
„Už nepadarytą nusikaltimą buvome nubausti ne tik mes, bet dar skaudžiau – mūsų artimieji, sunkiau nei mes pakėlę atsiskyrimą“, - sako lygiai prieš mėnesį iš įkalinimo įstaigos lygtinai su kolegomis paleistas Šiaulių psichiatrijos ligoninės slaugytojas Romaldas Vainauskas.
Teismo nuosprendžiu jums buvo skirta dvejų metų įkalinimo bausmė. Kodėl buvote išleisti po devynių mėnesių?
Išėjome pagal Probacijos įstatymą, nes buvome labai geri, pavyzdingi. Apskritai, net ir būdami nekalti, nesislapstėme, bausmę vykdėme. Pateikus prašymą Probacijos komisijai dėl lygtinio paleidimo, atliekami psichologiniai tyrimai. Psichologai kalinius stebi, su jais bendrauja kalėjime ir daro išvadas. Mūsų rizikos faktorius nusikalsti – 4 balai. Gal iš šimto ar daugiau nei šimto balų. Esu girdėjęs, kad išleidžia ir su 60 balų. Pareigūnai patys juokėsi: „Nėra dar buvę, kad kas turėtų tik keturis rizikos balus“.
Rizikos faktorių lemia ir iki nuteisimo buvęs gyvenimo būdas, socialinis statusas, veikla socialinėje erdvėje, interesai, kokie planai, kur gyveni, su kuo gyveni. Žodžiu, visa kalinio aplinka tiriama – tiek socialinė, tiek tavo psichologinė savijauta. Be abejo, ir elgesys kalėjime.
Kai kurie išlydėdami iš kalėjimo pareigūnai atėjo paspausti rankos ir sakė: „Viskas gerai buvo, buvote šaunūs, tikimės, kad greitai sugrįšite“. Žinoma, tai buvo humoras.
Papasakokite, koks tas kalėjimas. Ar sunku buvo įprasti prie jo taisyklių?
Sunkiausia buvo iš pradžių. Ir labiausiai – priprasti prie to, kad neturi teisės priimti jokių sprendimų. Už tave viską sprendžia kiti, prarandi savarankiškumą, esi priklausomas nuo aplinkinių. Dienotvarkė labai griežta, labai daug taisyklių.
Mes buvome ūkio aptarnavimo būryje, tad galėjome dirbti ir dar gauti šiokį tokį atlyginimą. Aš dirbau prie statybų, kitas kolega - prie siuntų išnešiojimo. Aptarnavimo būrys padeda kalėjimui tinkamai funkcionuoti. Į jį priimami tie, kurie pareiškia norą dirbti, bet dar atsižvelgiama, ar jie tam tinkami.
Baisiausia kalėjime - socialinė atskirtis. Su artimaisiais buvo galima bendrauti pagal tvarką – vienas skambutis per savaitę vienu numeriu. Pokalbio trukmė – 15 min. Lankymai galėjo būti, atrodo, trys trumpalaikiai ir du ilgalaikiai per tris mėnesius. Faktiškai kas tris savaites galėjo kas nors ateiti. Tad aišku, tas laikas buvo atiduodamas patiems artimiausiems žmonėms, nors buvo norinčių susitikti ir iš kolegų, ir tarnybos draugų iš kariuomenės.
Ar sėdėjimas įkalinimo įstaigoje paveikė Jūsų gyvenimą? Kaip?
Visi esame žmonės. Nejaugi neturime jausmų? Žinoma, kad kalėjimas paveikia. Tiek mane, tiek mano kolegas, tiek artimuosius. Kalėjimas yra kalėjimas. Pats baisiausias dalykas – socialinė izoliacija, kad negali bendrauti su artimaisiais, kolegomis, mokslo draugais. Susitrukdė ir mano studijos, nors stengiausi jų neapleisti. Universiteto vadovybė labai liberaliai pasižiūrėjo į tai, atidėjo ir egzaminus, šią ar kitą savaitę juos laikysiu. Ir mokslinį darbą sėdėdamas kalėjime, kiek įmanoma, bandžiau rašyti su artimųjų pagalba. Ten kompiuterį gali turėti, bet interneto nėra. O kas iš to kompiuterio, jei interneto negali turėti? Tiesiog viskas susitrukdė.
Tačiau mes dar jauni vyrai, mums buvo gal net ir lengviau ištverti visa tai nei mūsų artimiesiems – mūsų žmonoms, tėvams. Po teismo paskelbimo mano mama iš karto atsigulė į ligoninę. Ir dabar tebeturi širdies problemų.
Ar lengva grįžti į gyvenimą laisvėje?
Sugrąžinti visus savo socialinius ryšius į buvusį lygmenį šiek tiek užtrunka, ir dokumentai ne taip suvaikšto greitai. Kaip jau sakiau, tęsiu mokslus, laikysiu egzaminus. Ir Klaipėdoje Vydūno konferencijoje skaitysiu pranešimą iš savo mokslinio darbo ``Psichikos sveikatos personalo saugumo darbe lyginamoji analizė tarp pirminio ir antrinio lygmens psichikos sveikatos priežiūros įstaigų``.
Nuo kovo 1 dienos grįžau į darbą.
Ar keičiasi Jūsų požiūris į darbą prieš įkalinimą ir po jo? Juk, galima sakyti, Jums koją ir pakišo būtent šis darbas?
Pakišo koją ne darbas, o prokurorai, kurie tenkino nesąžiningo paciento ir jo namiškių bandymą praturtėti. Mums iš anksto buvo sakoma, kad būsime pasodinti. Net pirštą prie smilkinio tada sukiojau tiems, kas taip sakė. Kaip gali mus nuteisti, jei mes nieko nepadarėme?! Net neįsivaizdavau, kad galėtų taip nutikti. Deja, Lietuva turi ydingą sveikatos politiką, kuri skelbia: „Klientas, šiuo atveju – pacientas, visada teisus. „Ypač sergantieji psichikos ligomis, - sakė portalo pašnekovas. – Orientuodamiesi į tokią sistemą teisėsaugos organai irgi laikėsi tos nuostatos. Dar šiais laikais tebevyrauja stereotipinis požiūris į gydymą psichiatrinėse ligoninėse: muša, nuodija, prievartauja, apvagia. Nors, priešingai, su daugeliu pacientų netgi susiklostę gana šilti santykiai. Kovo 1 d. jau ėjau į darbą, šiltai sutiko ne tik kolegos, bet ir pacientai. Vienas netgi buvo pasodintas parų mūsų kalėjimo laikotarpiu tame pačiame kalėjime. Tai juokėsi mane pamatęs, sakė, kad norėjo mane pamatyti kalėjime“.
Grįžęs į darbą dirbu taip pat, bet išliko vidinė baimė. O jeigu sugalvotų vėl koks nors pacientas ir apkaltintų nebūtais veiksmais, parašytų raštą? Spėkite, kiek reikėtų laiko, kad mane griebtų teisėsaugos organai? Manau, taip pat jaučiasi ir su manimi sėdėję kolegos. Tačiau dabar Ūmių psichozių skyriuje visur pilna kamerų. Galima sakyti, savo noru davėme sutikimą būti sekami. Direktorius gali bet kuriuo metu prisijungti ir pasižiūrėti, ką mes darome. Tačiau visa tai skirta tam, kad nebūtume neteisingai apkaltinti. Ligoninė sulaukė dar ne vieno skundo, bet nė vienas iš jų nepasitvirtino. Kai tik direktorius pasako vadinamajai aukai, kad einame kartu pasižiūrėti vaizdo įrašo, dažniausiai žmogus to atsisakydavo ir skundą iš karto atšaukdavo.
Kas padėjo jums pasiekti Aukščiausiąjį Teismą?
Prisidėjo ir Lietuvos slaugos specialistų organizacija, profsąjungos – visi sveiko proto žmonės. Kadangi tikrai ir ekspertų buvo nuoroda, kad be jokio pagrindo buvome pasodinti į kalėjimą. Tik dėl prokurorų ambicijų. Surengtos konferencijos Šiauliuose, Klaipėdoje – ir gydytojų psichiatrų, ir slaugytojų. Visi tie atsiliepimai, raštai į ministerijas, Prezidentūrą darė įtakos tam objektyviam bylos išnagrinėjimui, kad nebūtume palikti likimo valiai.
Teko pačiam dalyvauti Aukščiausiojo Teismo posėdyje, buvome iš kalėjimo atvežti į jį. Pirmą kartą gyvenime mačiau, kaip dirba tikras advokatas profesionalas. Nes iki tol, galima sakyti, advokato neturėjome. Nors sėdint kalėjime vieni sakė, kad nesitikėtume nieko gero, kad niekam mes nerūpime, bet advokatai sakė priešingai: „Jeigu dar galima Lietuvoje pasiekti teisingumą, tai tik Aukščiausiajame Teisme“. Jis ir yra dabar mūsų viltis.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Ligita Sinušienė
Susiję straipsniai
