Lietuvio mokslininko atradimas ateityje gali pasitarnauti kovoje su vėžiu
Kaip atsiranda vėžys ir kaip jis progresuoja tyrinėjantis biochemikas Skirmantas Kriaučionis pastebi, kad tai nėra vienalytė liga. Anot jo, nustačius, kokie konkretūs pakitimai ląstelėse vėžinius susirgimus sukelia, būtų galima efektyviau juos gydyti.
Jis – vienas trijų mokslininkų, praėjusią savaitę už tarptautinio lygio mokslo pasiekimus ir bendradarbiavimą su Lietuva atsiėmęs Švietimo ir mokslo ministerijos apdovanojimą. Biochemikas įvertintas už pasaulinės reikšmės atradimus DNR tyrimų srityje ir bendradarbiavimą su Lietuvos biotechnologais.
Apie reikšmingą atradimą, kelią į pripažinimą ir ypatingą ryšį su Lietuva su S. Kriaučioniu kalbėjosi Rūta Kupetytė.
Įvedus Jūsų pavardę į „Google“ paieškos sistemą, galima rasti apie 2 tūkst. rezultatų. Jūsų pavardė atsiduria greta garsių pasaulio mokslininkų. Kaip Jūs atsidūrėte ten, kur esate dabar?
Kelias nebuvo trumpas. Studijas pabaigiau Vytauto Didžiojo universitete ir išvažiavau studijuoti doktorantūros į Edinburgą. Turbūt pats pagrindinis įdirbis buvo atliktas, kai iš Edinburgo išvažiavau į Niujorką, į Rockefellerio universitetą. Ten pavyko padaryti pakankamai įdomių darbų, kurie susilaukė daugiau dėmesio. Turbūt tai nulėmė, kad „Google“ paieškos sistemoje įvedus pavardę ir vardą, galima surasti nemažai informacijos.
Bet vis dėlto pirmas savo studijas baigėte Lietuvoje. Dabar daugelis važiuoja į užsienį ir jiems atrodo neverta čia studijuoti...
Tuo metu, kai aš Lietuvoje mokiausi Vytauto Didžiojo universitete, buvo šiek tiek mažiau galimybių išvažiuoti į užsienį. Mes net nebuvome Europos Sąjungoje, taigi išvažiavimas buvo sudėtingesnis. Reikėjo, kad kažkas apmokėtų stipendiją. Daugelyje šalių buvo dar papildomi mokesčiai žmonėms, kurie yra ne iš Europos Sąjungos šalių. Tai buvo tokie finansiniai trūkumai.
Bet dabar, žvelgdamas atgal, aš manau, kad Lietuvos universitetai gali suteikti labai gerą teorinį, pradinį išsilavinimą. Ir netgi pabaigęs Vytauto Didžiojo universitetą ir pasimokęs metus laiko magistrantūroje Vilniaus universitete, nuvažiavęs į Škotiją, į Edinburgą, aš tikrai jaučiausi neblogai. Manau, kad paruošimas buvo geras.
Vienoje konferencijoje esate pasakęs, kad mokslinių laipsnių reikia siekti skirtinguose universitetuose, o ne užsisėdėti viename, kad ir labai gerame. Jūs pats studijavote Škotijoje, Niujorke. Ką Jums davė skirtingos mokslo įstaigos ir kodėl jas reikia keisti?
Iš tikrųjų kiekviena mokslo įstaiga ir kiekviena laboratorija duoda skirtingų įgūdžių. Atliekant mokslo eksperimentus, atsiranda įgūdžių dirbant su įvairia įranga, su įvairiais žmonėmis, ir tada atsiranda galimybė įgyti naujos patirties. Aš manau, kad tai yra tikrai labai geras dalykas. Pasaulinėje bendruomenėje tai yra skatinama – būtent praleisti studijas skirtinguose universitetuose, kad atsirastų naujų ryšių. Ir taip žmogus gali įrodyti, ar jo pasiekimai yra vis dėlto surišti su tuo geru universitetu, su gera grupe žmonių, su kuriais dirba, ar jie kartu keliauja su žmogumi, nepriklausomai nuo terpės. Sakykime, ieškantis darbo, tai galima pateikti kaip stiprų argumentą. Jeigu pasiekimai yra geri skirtinguose universitetuose, tai galbūt tai mažiau priklauso nuo universiteto, galbūt tai yra mano kūrybiškumo atspindys.
Kalbant apie Jūsų mokslinę veiklą, šiandien vadovaujate Oksfordo universiteto mokslininkų grupei. Šita grupė atlieka vėžio tyrimus. Kaip būtų galima populiariai papasakoti, kuo užsiima ši mokslininkų grupė ir ką ji tiria?
Mes dirbame su dvejomis tematikomis. Vėžys yra viena iš tematikų. Stengiamės išsiaiškinti, kaip susidaro vėžys ir kaip jis
progresuoja. Mūsų tikslinis susidomėjimas yra DNR modifikacijos.
Mano darbo Rockefellerio universitete metu mes aptikome naują DNR modifikaciją, kas buvo gana didelis, nenuspėtas dalykas. Dabar bandome išsiaiškinti, kaip ta modifikacija kinta vystantis vėžiui. Jau yra pastebėta, kad vėžio atveju šita modifikacija yra prarandama. Kai normalios ląstelės tampa vėžinėmis, jos praranda tą modifikaciją. Tai sako mums, kad galbūt ta modifikacija yra svarbus veiksnys susidarant vėžiui. Mes tai bandome patikrinti.
Bet tai yra labai nauja sritis, nes ta modifikacija, apie kurią aš kalbu, 5-hidroksimetilcitozinas, buvo atrastas tik prieš trejus metus. Tad yra labai daug atvirų durų įdomiems projektams. Tiesiog stengiamės išsiaiškinti, kaip ji atsiranda genome, kaip ji išnyksta, ir galbūt susieti tai su vėžio atsiradimu.
Kai kalba pakrypsta apie vėžį, daugeliui kyla klausimas, tai vis dėlto kodėl jis kyla ir, ar jis pagydomas. Ar jau galima daryti kokias nors išvadas?
Išvadas daryti dar yra labai anksti. Tikiuosi, kad per ateinančius 10 metų pastūmėsime žinias, kad galbūt išvadas bus galima daryti. Bet šiuo metu stengiamės išsiaiškinti tuos pagrindinius procesus, vykstančius ląstelėje, kurie įvyksta, kai atsiranda vėžys. Iš tiesų vėžys sudėtingas – tai nėra vienalytė liga, tai yra daug ligų. Netgi esant vėžiui tame pačiame audinyje, gali įvykti daug pakitimų ląstelėje, kurie priveda prie vėžio.
Šnekant bendrais terminais, moksle, vėžio gydyme, dabar populiari asmeninės medicinos idėja. Stengiamasi suprasti kuo daugiau apie tą vėžį, kurį žmogus turi, kad būtų galima pritaikyti vaistus užuot bandžius derinti 10 vaistų atsitiktinai ir žiūrėti, kurie padeda. Mes stengiamės suvokti, kokie pakitimai yra įvykę šitame vėžyje. Būtent tam, kad būtų pritaikytas efektyviausias vaistas prieš būtent tą vėžį, kuriame yra sutrikę tie mechanizmai, apie kuriuos mes žinome.
Jūsų nuomone, vaistai nuo vėžio – tai kelių metų ar dešimtmečių klausimas?
Sunku pasakyti. Aš manau, kad bus daug vaistų, tai nebus vienas vaistas, kuris išgydys visas vėžio rūšis. Aš manau, kad bus vaistų kombinacijos, tie vaistai bus parenkami priklausomai nuo vėžio tipo.
Kai kurie vėžiai yra ir dabar sėkmingai gydomi, kai kurie – labai sudėtingai. Manau, kad tai nebus šuolis, kurį pajusime per metus. Tai bus labai lėtas progresas, kuris padės tiek ankstyvoje vėžio diagnostikoje, tiek pritaikant tam tikrus vaistus, kurie bus efektyvūs prieš tą vėžį.
Kiek reikia laiko kažką atrasti? Filmuose matome, kad viskas įvyksta labai greitai, netikėtai. Bet iš tikrųjų, ar moksle viskas yra taip netikėta?
Pagrindinis pastebėjimas buvo – kažkas netikėto. Bet visada pradedi galvoti, kad galbūt tai yra kažkokia eksperimento paklaida, galbūt neteisingai padarytas eksperimentas. Mes pastebėjome tą papildomą signalą gana anksti. Bet kad įsitikintume, jog būtent tas signalas yra nauja DNR modifikacija, užtruko gana ilgai. Reikėjo atlikti daug eksperimentų, kad įvairios hipotezės būtų atmestos.
Tai nebuvo vienos dienos ar mėnesio klausimas. Buvo ta idėja, krebždėjo smegenyse, kad galbūt tai kažkas naujo ir įdomaus, bet vis dėlto mes labai atsargiai tą idėją vystėme iš pradžių. Kai pakartojome eksperimentą daugelį kartų ir padarėme eilę kontrolinių eksperimentų, tada pradėjo tas dalykas išryškėti. Tada galėjome pradėti po truputį džiaugtis, kad galbūt tai yra kažkas naujo ir įdomaus.
Na, rezultatai iš tiesų įspūdingi. O ar jų būtų galima pasiekti Lietuvoje?
Galbūt būtų galima. Tiek laboratorinė įranga, tiek žmonių, dirbančių su DNR modifikacija, potencialas Lietuvoje yra didelis. Manau, kad vis
dėlto buvo galima. Bet vėl norėčiau tą dalyką paminėti, kad nebuvo tikimasi, jog dar yra elementų, kurie nėra aprašyti. Galbūt niekas į tai per daug atidžiai nežiūrėjo. Bet technologiškai ir intelektualiai tai galėjo būti padaryta ir Lietuvoje.
Ar Jūs, išvažiavęs iš Lietuvos, nesusidūrėte su kultūriniu, kalbiniu šoku? Daugelį terminų ir lietuvių kalba sudėtinga suprasti, o čia – viskas angliškai...
Taip, buvo tas kultūrinis ir kalbos šokas. Bet galbūt šokas buvo daugiau dėl kasdieninės kalbos negu dėl mokslinės kalbos. Net ir Lietuvoje būnant skaitėme angliškus straipsnius. Pagrindinė informacijos sklaida vyksta per anglišką literatūrą, taigi tie terminai buvo žinomi. Bet pradiniame etape, kai išvažiavau į Škotiją, pagrindinis buvo galbūt kalbos šuolis – suprasti škotų kalbą. Jie kalba su labai stipriu akcentu. Būdavo momentų, kai žiūriu BBC žinias ir apsidžiaugiu, kad suprantu angliškai. Bet išeinu į laboratoriją pasišnekėti su škotais ir sunkiai išeina, (...) tad reikėjo įpratinti ausį prie tos škotiškos tarmės.
Jums dabar yra 35 metai. Daug tai ar mažai mokslininkui?
Manau, kad tai nėra daug.
Tačiau jau vadovaujate Oksfordo mokslininkų grupei. Ar jų tai nestebina, kad jaunas žmogus, atvažiavęs iš mažos šalies, pasiekia tiek daug?
Na, iš tikrųjų kartais galbūt stebina. Konferencijose yra tekę susidurti su žmonėmis, kurie paklausia, kokioje laboratorijoje esu studentas. Bet galbūt dėl to, kad jaunai atrodau. Juos nustebina, kai pasakau, kad jau turiu savo laboratoriją. Bet jauni žmonės yra skatinami anksti pradėti nepriklausomą veiklą. Tai aš manau, kad iš aplinkinių, dirbančių Oksfordo universitete, yra daug palaikymo. Tiesiog jie stengiasi padėti savo patirtimi, patarti, kad sektųsi geriau.
O Jūs pats, kai dar studijavote Lietuvoje, ar galvojote, kad taip viskas greitai įvyks?
Na, tikrai negalvojau. Yra labai sunku pasakyti, kaip mokslininko kelyje pasisuks vaga, nes yra sunku nuspėti, kada gyvenime pavyks padaryti kažkokius labai įdomius pastebėjimus. Ką mes stengiamės padaryti – tai suprasti tai, kas nėra žinoma. O kas ten slypi už tos užuolaidos, visiškai nėra aišku. Gali būti kažkas įdomaus, naujo. Arba gali būti, kad nieko įdomaus ir naujo nepasirodys. Daugelis eksperimentų, kaip bebūtų liūdna, dažnai nepavyksta.
Tai galima sakyti, kad moksle yra ir šiek tiek sėkmės, gali visą gyvenimą kažką tirti ir nieko neatrasti?
Taip, yra sėkmės komponentas, gana stiprus. Aišku, tik sėkmė negali garantuoti, kad bus geras pasiekimas. Nes reikia tą sėkmę, tą idėją mokėti įgyvendinti. Yra mokslininko gyvenime periodai, kai projektai gana sėkmingai vystomi, rezultatai labai įdomūs. Bet kitais periodais išaiškėja, kad idėjos, kad ir kaip gražiai skambėtų, yra ne visiškai įgyvendinamos.
O Jūs galbūt jau vaikystėje domėjotės mokslu? Ko gero, vaikystėje sunku pagalvoti, kad ateityje tapsi tokios srities mokslininku. Bet galbūt domino specifiniai dalykai, kurie kitiems vaikams nerūpėjo?
Taip, iš tikrųjų, mano atveju buvo stiprus susidomėjimas [mokslu] vaikystėje. Ir netgi labai mėgdavau žiūrėti pro mikroskopą, pilstyti vandenėlį... Tikrai buvo susidomėjimas, ypač chemija mokykloje. Organizuodavome chemikų vakarus. Buvo susidomėjimas ir astronomija, kuris dabar išliko kaip hobis.
Šiandien esate apdovanojamas ne tik už mokslo pasiekimus, bet ir už aktyvų bendradarbiavimą su Lietuva. Kodėl Jums svarbu išlaikyti tą ryšį?
Iš tikrųjų labai smagu ir labai džiugu bendrauti su Lietuva. Kiekvieną kartą atvykdamas net ir asmeninių atostogų sąskaita stengdavausi susitikti su
kolegomis Vytauto Didžiojo universitete. [Stengdavausi] perskaityti paskaitą universitetuose ir tiesiog skleisti entuziazmą mokslui, patraukti studentus, kad atsirastų susidomėjimas, aistra sužinoti daugiau.
O ar užsienyje pabrėžiate, kad esate iš Lietuvos?
Nesąmoningai išeina, pabrėžiama tai. Kad esu ne vietinis, visų pirma, išduoda akcentas. Klausimas – iš kur? Iš Lietuvos. Ir tenka pristatyti Lietuvą. Priklausomai nuo to, su kokiu žmogumi bendrauji, kiek tas žmogus yra susipažinęs su Lietuva. Bet visada iškyla klausimas...
Susiję straipsniai
