Lavono preparavimas – tik nedidelis iššūkis medicinos studentui

Medicinos studentai pasakoja, kad žmonės, nesusiję su šia profesija, dažnai mano, kad vienas didžiausių sunkumų, kurį turi įveikti būsimieji medikai, – kraujo, lavonų ir betarpiško darbo su žmonių kūnais baimė. Iš tiesų didžiausi iššūkiai esą kur kas sudėtingesni – studijų metais tai labai dideli krūviai, būsimos atsakomybės už žmonių gyvybę ir sveikatą suvokimas ir pasiruošimas jai. Vėliau – sugebėjimas tą atsakomybę priimti ir bandymas išvengti neišvengiamo – klaidų, kurios medicinoje taip sunkiai atleidžiamos. Daugelis medikų taip pat turi įveikti stresą, kuris kyla nuolat matant nepagydomomis ligomis sergančius pacientus, mirtį ir ribotas medicinos galimybes.

Reklama

Mediko profesijos išskirtine nelaiko, bet...

Niekam ne paslaptis, kad medicinos studijos yra išskirtinai ilgos. Bazinės studijos trunka 6 metus, o rezidentūra, kurioje esi ir studentas, ir darbuotojas, priklausomai nuo pasirinktos specializacijos – nuo 3 iki 6 metų. Taigi prieš tampant visaverčiu gydytoju, tenka studijuoti mažiausiai 9, o daugiausia – 12 metų.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentų atstovybės pirmininkė Neringa Čėnaitė šiemet bus šio fakulteto trečiakursė. Mokslo krūvio požiūriu medicinos studijų labai išskirtinėmis ji nelaiko – esama ir kitų specialybių, kuriose studijuoti tenka daug ir sunkiai. Didesniu iššūkiu ji laiko tai, kad pirmuosiuose kursuose tenka išklausyti (ir intensyviai mokytis) išskirtinai teorines žinias, kurios yra labai toli nuo klinikinių, praktinių medicinos studijų. „Mokaisi be galo daug, bet tai, ką mokaisi, toli nuo tikrojo medicinos pasaulio, pacientų. Daugeliui studentų tai ganėtinai sunku, šiek tiek dingsta ir motyvacija. Tikrąjį medicinos veidą pažįsti gerokai vėliau“, – pasakojo N. Čėnaitė.

Paklausta to, ko dažnai medikų klausia žmonės „iš šalies“ – ar medicinos studentams tenka įveikti darbo su krauju, žmonių kūnais baimę, N. Čėnaitė sakė, kad tai toli gražu ne pats didžiausias iššūkis. „Aišku, būna žmonių, kurie vėliau supranta, kad šios studijos nėra būtent jų kelias. Bet jų, mano žiniomis, yra tik vienetai. Tokiais atvejais studijos arba nutraukiamos, arba vėliau pasirenkamos tokios sritys, kurios nėra susijusios su sunkių ligų gydymu“, – pasakojo ji.

Anot N. Čėnaitės, šioje studijų stadijoje jai asmeniškai tenkantis didžiausias iššūkis – suvokimas, kad klaidos medicinoje susijusios su žmonių likimu ir gyvybe, yra negrįžtamos, nepataisomos. Tai verčia į studijų procesą žiūrėti atsakingai ir sukuria tam tikrą įtampą – kad nepraleistum kokių nors šioje profesijoje gyvybiškai svarbių momentų ir taip „neužprogramuotum“ kritinių klaidų ateityje.

Lavono preparavimas – mažiausias iš iššūkių

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto reanimatologijos–anesteziologijos gydytoja rezidentė Skaistė Mačiulaitytė sako, kad lavono preparavimas, darbas su negyvais kūnais ar jų dalimis toli gražu nėra didžiausias iššūkis medicinos studento gyvenime. „Dažniausi klausimai besiruošiant stoti ir įstojus į mediciną ir būdavo – ar nebijai lavonų, kraujo. Neatsimenu, kad kas nors būtų turėjęs problemų dėl kraujo ar panašių baimių. Gal ir yra buvę, kad pirmą kartą nuėjus į operacinę kažkam pasidarė silpna, gal tvanku po kauke. Pirmame kurse gal ir esama tam tikro jauduliuko, kad tu pamatysi ką nors šokiruojančio, neįprasto. Bet, manau, prie to greitai priprantama, tai paprastesnis dalykas, palyginti su informacijos kiekiu, kurį reikia išmokti“, – pasakojo S. Mačiulaitytė.

Jos žodžiais, bestudijuojant mediciną, pasikeičia ir požiūris į žmogaus kūną apskritai: tu negali išsigąsti kokios bjauriai atrodančios ir dvokiančios žaizdos, nes tau su ja ką nors reikia daryti. O pirmą kartą siuvant ir mazgą rišant gyvam žmogui rankos dreba labiau nei įžengus į prozektoriumą.

Anot jos, vėlesniuose kursuose mokytis pasidaro lengviau. „Man asmeniškai pirmieji keleri metai buvo ypač sunkūs, o vėliau buvo daug įdomiau, nes prasidėjo klinikiniai dalykai. Aišku, tu į tuos dalykus negalėtum tiesiai eiti, jeigu neturėtum to pirmaisiais metais įgyto pamato, bazinių žinių. O ir apskritai mokymasis medicinoje man panašus į spiralę – mokydamasis naujų dalykų, kartu vis grįžti ir pasikartoji senus“, – sakė ji.

„Stojant į mediciną, atrodė, kad man tai nebus sunku, nes studijuosiu tai, ką noriu ir kas man labai įdomu. O realybė buvo tokia, kad nepaisant to, kad labai norėjau, studijos vis tiek buvo sunkios. „Pasiguosdavau“ tuo, kad gavau tai, ko norėjau. Todėl sunkiai įsivaizduoju, kaip mediciną galėtų studijuoti žmogus, kuris atėjo dėl kokių nors šalutinių dalykų – iš išskaičiavimo, dėl socialinio statuso ar, tarkime, tėvai privertė“, – kalbėjo S. Mačiulaitytė.

Anot S. Mačiulaitytės, vėlesniais studijų metais iššūkiai pasikeičia. „Net ir pasirinkęs kokią nors studijų sritį, turi nuolat gilinti žinias, neatsilikti nuo pokyčių,– sakė ji. – Ir, be abejo, tikrojo medicinos veido pažinimas. Sunkia onkologine liga sergantis vaikas ar jaunas žmogus, dar vakar jautęsis visiškai sveikas, turėjęs gausybę ateities planų, o šiandien dėl plyšusios galvos smegenų aneurizmos staiga miręs... O medikai čia nieko negali, nebent išlaikyti kūną kaip donorą, jei artimieji sutiktų donorystei – tai priverčia susimąstyti “, – kalbėjo S. Mačiulaitytė.

Kas renkasi mediko profesiją?

Medicina, palyginti su kitomis sritimis, yra labiausiai siekiama studijų kryptis. Šiemet į jas pretendavo net penktadalis visų į aukštąsias mokyklas stojančių abiturientų, panašus skaičius buvo ir pernai.

Gydytojas psichiatras biomedicinos mokslų daktaras Aurelijus Veryga sako, kad tie, kurie renkasi medicinos studijas, jomis bent jau pasidomi ir šiek tiek suvokia, kur jie eina. Šios studijos yra vienos iš ilgiausių, tikrai sudėtingos ir tikrai labai sunkios. Studentams reikia labai daug mokytis, o mediko profesija yra be galo atsakinga. Todėl, pasak doc. dr. A. Verygos, žmonės, kurie pasirinko ne savo kelią, paprastai nubyra, bet jų nėra daug. „Man atrodo, į medicinos studijas ateina jau pakankamai tam motyvuoti žmonės, nelinkę per gyvenimą „praplaukti“ paviršiumi, pakankamai suprantantys, kur jie eina, ką pasirinko ir kas iš viso to išeis“, – sakė Lietuvos sveikatos mokslų universitete sveikatos psichologijos kursą dėstantis gydytojas.

Nors daugelis siekiančiųjų tapti medikais šią profesiją renkasi dėl užtikrintų įsidarbinimo galimybių, prestižinės padėties visuomenėje, dr. A. Veryga siūlo nepamiršti ir  jaunatviško idealizmo – noro padėti žmonėms ir netgi gelbėti pasaulį.

„Žmonės, kurie yra idealistai, paprastai renkasi sunkesnes profesijas. Juk jų yra tikrai sunkių, ir ne tokių pelningų, kaip dažnai manoma. Žmonės, kurie nori greičiau uždirbti didelius pinigus, paprastai renkasi chirurgiją, ginekologiją, kur, kaip tradiciškai įsivaizduojama, gali greitai ir daug uždirbti. Bet tai irgi yra tik įsivaizdavimas – jeigu nedirbsi, nebūsi geras specialistas, nieko neuždirbsi. Juk žmonės galų gale susižino, kas yra geras specialistas, o kuris ne toks geras, apie tai dabar drąsiai kalbama, – svarstė dr. A. Veryga. – Tie, kurie yra idealistai, dažniau nueina į emociškai labai sudėtingas sritis, kur tikrai labai sunku dirbti, pavyzdžiui, vaikų onkologiją. Kita vertus, vien pagal pasirinktą specialybę negali vertinti to idealizmo. Kiti galbūt mėgsta kokį nors kruopštų darbą, kuriame nėra labai daug kraujo, ypatingai sudėtingų traumų. Jie renkasi ne tokias ekstremalias profesijas, pavyzdžiui, oftalmologiją“.

Būtina savybė – gebėjimas įveikti stresą

Anksčiau ar vėliau mediko profesiją pasirinkę žmonės susiduria su nuoga realybe, kuri pasirodo esanti kitokia, negu įsivaizduota – padėti kitiems pavyksta toli gražu ne visada. Kartais – klystama, nuo to niekas neapsaugotas. Po patirtų nesėkmių apninka ypatingos kaltės, beviltiškumo jausmas, į kuriuos reaguojama stresu.

Visuomenėje ir medicinos įstaigose gajūs lūkesčiai, kai kur net teisiškai įtvirtinta nuostata, kad medikai turi būti sveiki, neklystantys, jie turi žinoti, kaip išvengti sveikatą žalojančių rizikos faktorių. Kadangi realybė yra kitokia – medikai tokie pat žmonės, kaip ir visi kiti, klystantys, jiems nesvetimos ir žmogiškos silpnybės, minėtos nuostatos sukurią papildomą įtampą. Todėl iš pirmo žvilgsnio galinti pasirodyti tokia saugi ir gerą gyvenimą garantuojanti profesija nėra nei tokia saugi, nei tokį gerą gyvenimą garantuojanti. Štai JAV Mičigano universiteto mokslininkai 2012 m. spalį publikuotoje studijoje teigia, kad darbe patiriamas stresas ir netinkamas medikų, sergančių psichikos ligomis, gydymas gali būti  susijęs su bendrą JAV gyventojų savižudybių vidurkį gerokai viršijančiu būtent šios profesijos atstovų savižudybių skaičiumi. Ankstesnės studijos rodo, kad JAV vyrai gydytojai žudėsi maždaug 1,4 karto, o moterys – 2,3 karto dažniau negu vidutiniškai kitų profesijų atstovai. Medikų savižudybės nėra retos ir Lietuvoje, nors išsamesnių statistinių duomenų apie jas mūsų šalyje nėra daug.

N. Čėnaitė sako, kad, atsižvelgiant į mediko profesijos ypatumus, prieš stojant į medicinos studijas būtų naudinga atlikti išsamų psichologinį testą, kuriuo būtų nustatoma, ar būsimasis medikas yra pajėgus ištverti stresą. „Mano noras – kad toks testas ateityje būtų įvestas Lietuvoje visiems, stojantiems į medicinos studijas“, – sakė N. Čenaitė.

Mindaugas Savickas