Kunigai - labiausiai socialiai pažeidžiama ir neturtingiausia grupė? (2)

Praėjusią savaitę nuskambėjo dvi žinutės. Vyriausybė nepritarė kunigų pensijų padidinimui bei tai, kad į 3 Lietuvoje veikiančias kunigų seminarijas įstojo „rekordinis“ pirmakursių skaičius - net 17 klierikų. Fantazijos dėlei reikėtų įsivaizduoti universitetuose situaciją, kai kurse mokosi po du studentus. Telšių kunigų seminarijoje studijuoja iš viso 10 klierikų! Kokie seminarijos rūmai, pastato išlaikymas, šildymas, kiek dėstytojų, klierikų maitinimas nemokamas... Tik labai turtinga institucija gali sau tai leisti.

Nemaža dalis kunigų šiandien darbuojasi iš pasišventimo, šalia sakramentų teikimo užsiimdami aktyvia švietimo, šiuolaikine sielovada. Bet tikrai bijau, kad didžioji dalis kunigų tik ir užsiima pelningu „sakramentiniu konvejeriu“. Ir šį darbą galima įvardinti kaip eilinę komercinę veiklą, kuri dar nėra apmokestinama. Dar daugiau, valstybė moka socialinio draudimo įmoką, kad kunigams būtų mokama bazinė pensija.

Kodėl pensijos turi būti mokamos ir tiems kunigams, kuriems tai yra paprasčiausias biznis – be maginių sakramentinių formulių didelė dalis nieko kito ir nesugeba ir net nenori sugebėti. O kam? Nes pinigai, ir dideli, sukasi būtent tuose „sakramentiniuose konvejeriuose“.

Kai kuriose parapijose iškabinamos „rekomendacinės“ (tai reiškia, kad ne mažiau) sumos, kiek mokėti už sakramentinius patarnavimus. Už Mišias rekomenduojama duoti 40–70 litų, už santuokos sakramentą - 250 litų (kai kur net 700 litų) ir laidotuvių mišias – 250 litų, vaiko krikštą – 100 litų. Sudėtinės (kai tuo pat metu meldžiamasi už kelis mirusiuosius) laidotuvių Mišios miesto bažnyčioje su palydėjimu į kapines kainuoja 250 litų! Ir čia „vargšų“ uždarbis už sunkų darbą, kurį tenka vargti visą dieną. Krikštas neretai tęsiasi tik 15 minučių. Mišios - apie pusvalandį. Juk čia jokios kūrybos – tą patį atskaityk, tuos pačius veiksmus, kuriuos jau daugybę kartų kartojai, pakartok dar kartą ir gausi sumą, kuri įvardijama kaip „auka“, nuo kurios neįmanoma sumokėti socialinio draudimo (tegu tai padaro valstybė kitų mokesčių mokėtojų pinigais), nes auka „nedaloma“ ji skirta dabar pirkti prabangiai mašinai, persivalgymams. Koks procentas kunigų turi antsvorį ar net yra nutukę?

Aktyvūs kunigai sovietmečiu buvo persekiojami. Šiandien tais dividendais naudojasi visi kunigai. Naudą laisvoje Lietuvoje kunigai dalijasi visi po lygiai: ir tie kurie rizikavo savo laisve, sovietinės valdžios nemalonumais, ir tie, kurie bendradarbiavo su KGB ir gavo šiltą tarybinės valdžios palaimintą kokią dekano vietelę geroje parapijoje.

Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, dar nebūdamas vyskupu, apie savaiminį bažnyčios autoritetą atsiliepęs kritiškai, teigė: „Autoritetas yra kuriamas gyvenimu“. Koks šiandien kai kurių kunigų požiūris į bažnyčios tarnus, tikinčiuosius, kuriamas autoritetas? Kai į naują parapiją atkeliamas klebonas tarnams išrėžia: „O jūs čia prie ankstesnio klebono per daug gavote, užtenka už patarnavimus po 10 litų“.  Kai  tuo tarpu pats ima šimtus litų. O jei bažnyčios tarnai nenori dirbti už pasityčiojimo grašius, tai jų visai atsisakoma, kaip Salantų parapijoje. Juk daugiau klebonui lieka...

Pavyzdžių begalės, kai Mišiom vadovaujantis kunigas po pamokslo daro trumpą pertraukėlę, pats, o ne parapijos tarnautojas ar zakristijonas, eina susirinkti pinigų per bažnyčią, nes jam daugiau duos, nes jis matys, kas ir kiek davė. Tokiam spaudimui ypač senyvo amžiaus žmonės pasiduoda.

Iš to galime suprasti: Bažnyčia sudaryta iš dviejų rūšių žmonių: kunigų ir „avelių“. Vieni yra privilegijuoti finansiniu aprūpinimu, išskirtinė kasta, kiti – rinkliavos šaltinis.

Reikia išskirti miestuose kunigų gyvenimą ir mažose kaimo parapijose, kuriose žmonės jau išmirę ir sakramentinių patarnavimų daug nebereikia. Bet nei vienas kunigas tikrai neskursta net kaime. O kunigai, gavę pelningesnes parapijas, didesnę dalį nuo aukų (išspaustų iš žmonių) nuveždami vyskupui, užsitikrina toliau pelningą parapiją. Užburtas ratas.

Kiek dabar yra žmonių, kurie užsiima visuomenine veikla negaudami tinkamo ar net jokio atlyginimo ir nesumokėdami soc. draudimo, kuris užtikrintų orią pensiją brandžiame amžiuje. Jie yra mažiau verti pensijos nei kunigai, kurie bent jau miestų parapijose gauna tikrai didelius pinigus už įvairias sakramentines veiklas?

Gal reikėtų išplėsti žmonių ratą, kuriems po specialios komisijos sprendimo būtų skiriama valstybinė pensija už konkrečius darbus, išskirtinę visuomenei naudingą veiklą. Ją gavusių tarpe gal būtų nemažai ir nusipelniusių kunigų, kurie daug nuveikė visuomeniniais pagrindais dirbdami ir nesukaupdami pensijai, bet vienos grupės išskyrimas kaip privilegijuotos tikrai nėra teisingas ir šios praktikos atsisakyti turėtų pati Bažnyčia. Nors ir neapibrėžtą nepritarimą kunigų pensijos padidinimui iki 1080 litų išsakė ir Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Sigitas Tamkevičius.

Kunigams ir vyskupams pavyzdį reikėtų imti iš popiežiaus Pranciškaus atsisakant privilegijų.