Kodėl neįgaliajam neverta dirbti?

Manau, pagrindinės priežastys, kodėl neįgalieji nenori  dirbti, yra ekonominės. Žmonėms dirbti už minimalią algą neapsimoka, geriau turėti neįgalumą, būti namuose ir gauti socialines pašalpas, kompensacijas.

 Kaip socialinis darbuotojas esu tarpininkavęs neįgaliajam įsidarbinant į socialinę įmonę. Jis padirbo tik mėnesį, nes pradėjo "atakuoti" tarnybos, kad pateiktų darbo užmokesčio išrašą, nes jis nebetenka kompensacijų už šildymą ir socialinį būstą.  

Lietuvoje yra apie 140 socialinių įmonių, kuriose dirba apie 2,8 tūkst. darbuotojų. Tik va kyla klausimas, ar jose neįgalieji tik  netampa priedanga gauti valstybės lengvatoms ir siekti asmeninės naudos. Nes patys neįgalieji prasitaria, kad jie yra išnaudojami darbo vietose. Žinoma, ir klausimas diskusijai: ar socialinė įmonė turi siekti pelno?

Neįgaliajam įsidarbinus arba pabaigus profesinės reabilitacijos kursus, bet neįsidarbinus, yra didelė tikimybė atėjus laikui peržiūrėti darbingumo lygį. NDNT komisija nustatys didesnį darbingumo procentą. Pavyzdžiui, iš 35 proc. į 50 proc. Tai taip pat neįgaliųjų neskatina dirbti ar dalyvauti profesinėje reabilitacijoje, todėl kai kurie ir tampa „chroniškais simuliantais“.

Ką būtų galima padaryti, kad situacija pasikeistų?

 Žinoma, žmogų  dirbti motyvuoja didesnis darbo užmokestis, todėl reikėtų kelti minimalų darbo užmokestį. Didesnis darbo užmokestis sumažintų ir vadinamųjų „simuliantų“ skaičių.

Neįgaliųjų darbo vietose išplėtoti  palaikymo arba asistento sistemą, kad neįgalusis galėtų  lengviau adaptuotis.

Darbo birža galėtų plačiau viešinti, kad neįgalieji gali pradėti savo verslą. Juk neįgalus asmuo verslo pradžiai gali gauti negrąžinamą paskolą (apie 30 tūkst. Lt) iš darbo biržos.

Taip pat reikia sudaryti lankstesnį grafiką neįgaliesiems, šviesti darbdavius apie neįgaliųjų įsidarbinimo galimybes ir valstybės teikiamas lengvatas.

Darbo biržai aktyviau bendrauti su neįgaliųjų nevyriausybinėmis organizacijomis šviečiant jas apie įsidarbinimo ir naujo verslo sukūrimo galimybes.