Kauno regiono sveikatos priežiūros sistemoje – pacientams palankūs permainų vėjai

Kol oponentai skundžiasi, kad dabartinis sveikatos apsaugos ministras daug kalba, bet nieko nedaro, Vytenis Povilas Andriukaitis, atrodo, pasiryžo reformuoti Kauno sveikatos priežiūros įstaigų tinklą. Reformos, pavadintos „Integruotos Kauno regiono sveikatos priežiūros sistemos sukūrimas“,  esmė – dabartinio neefektyvaus, neskaidriais įtakų žaidimais pagrįsto sveikatos priežiūros tinklo išteklių perskirstymas remiantis efektyvumo ir pacientų poreikių kriterijais. Dalį mieste sukoncentruotų perteklinių sveikatos priežiūros išteklių planuojama nukreipti ten, kur jų trūksta – į Kauno rajoną.

Reklama

Daktarą – į rajoną

Chaose nugrimzdusioje, nesibaigiančių kovų dėl gydymo įstaigų vadovų postų ir įvairiausių teisminių procesų kamuojamoje Kauno sveikatos priežiūros sistemoje daugiau erdvės galimiems pokyčiams atsirado tuomet, kai iki šiol miesto savivaldybei pavaldi Kauno klinikinė ligoninė buvo perduota Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) žinion.

„Išsprendus kai kuriuos opius pavaldumo klausimus, turime uždegtą žalią šviesą pacientų poreikius geriau atitinkančios, visame Kauno regione integruotos sveikatos priežiūros sistemos sukūrimui“, – „Vakarų Lietuvos medicinai“ sakė V. P. Andriukaitis.

Anot V. P. Andriukaičio patarėjo Arvydo Skorupsko, integruotos Kauno regiono sveikatos priežiūros sistemos sukūrimu siekiama paprastų tikslų – atsikratyti paslaugų dubliavimo mieste ir jas tolygiau paskirstyti visame regione. „Mes manome, kad yra daug lengviau atvežti daktarą į rajoną, negu daugybei pacientų vykti į miestą. Taip mes racionalizuotume turimus išteklius, taupytume žmonių laiką ir pinigus“, – sakė A. Skorupskas.

Privalumas – lankstumas

Naujasis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų vadovas biomedicinos mokslų daktaras profesorius Renaldas Jurkevičius sako, kad integruota, arba vadinamoji klasterinė, sveikatos priežiūros sistema veikia kaip sutartiniai ryšiai tarp atskirų gydymo įstaigų, kai vienų įstaigų turimi ištekliai papildo kitų įstaigų galimybes, kartu optimizuojant pacientų srautus.

„Galimi įvairūs modeliai, pradedant medikų vizitais kitose gydymo įstaigose ir baigiant telemedicina. Tai pritaikoma, tarkime, radiologijoje, kai rajono ligoninėje procedūrą atlieka laborantas, o jos metu surinktą informaciją, nuotraukas, persiųstas elektroniniu būdu, įvertina tretinio lygio specialistas“, – sakė prof. R. Jurkevičius.

Prioritetas onkologijai

Pirmoji sritis, kurią palies pokyčiai, – onkologija. „Nors tai  pilotinis projektas, esu tikras, kad jis padidins onkologinių paslaugų prieinamumą toliau nuo miestų gyvenantiems pacientams“, – sakė prof. R. Jurkevičius. Jau nuo šių metų lapkričio Kauno, Marijampolės ir Alytaus rajonų onkologiniai ligoniai aukščiausios kvalifikacijos onkologų konsultacijų sulauks neišvykdami iš savo rajonų.

Pasak A. Skorupsko, LSMU Kauno klinikų specialistai Kauno krašto onkologiniams ligoniams teiks konsultacijas kartą per savaitę, sudarys tyrimo ir gydymo planus, tikslins diagnozes, siųs tolesniam gydymui, stebės ligonius po gydymo. Sveikatos apsaugos ministerija stebės ir koreguos projekto įgyvendinimą, o apibendrinta projekto patirtis bus panaudota diegiant sistemą kitose medicinos srityse.

Svarbiausia – pavaldumas vienam šeimininkui

Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotoja medicinai Rita Banevičienė teigia, kad teritorinių gydymo įstaigų ankstesnė priklausomybė skirtingiems šeimininkams lėmė neefektyvų lėšų, pacientų srautų ir sveikatos priežiūros išteklių valdymą.

„Klinikos priklausė SAM, buvusi trečioji, dabartinė Respublikinė Kauno ligoninė priklausė Kauno apskričiai, Raudonojo kryžiaus ir Kauno antroji ligoninė priklausė savivaldybei. Ir visi šeimininkavo atskirai, kiekvienas tempdamas paklodę į savo pusę. Finansai buvo skirstomi pagal turimas įtakas. Trūkstant tarpinstitucinio susikalbėjimo, nebuvo įmanoma vykdyti stacionarų pertvarkymo, tinkamai valdyti pacientų srautų. Šiandieninė situacija yra palankesnė, ir aš labai tikiuosi – subrendusi pokyčiams“, – pasakojo R. Banevičienė.

„Bent jau aš esu įsitikinusi, kad stacionarų pertvarkymai Lietuvoje įmanomi tik esant jų pavaldumui vienam šeimininkui. O juos pertvarkyti būtina, kad nebeliktų paslaugų dubliavimo. Kaune yra keturi stacionarai, jie dubliuojasi, dubliuojasi skyriai. Nervų skyrių begalė, tai ar tiek reikia? – kalbėjo R. Banevičienė. – Beje, dar 2005 m.  ekspertai iš Švedijos, atlikę Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigų analizę, pateikė išvadą, kad Lietuvoje turėtų likti berods trečdalis stacionarų. Už šią analizę buvo sumokėti dideli pinigai, bet, kaip mūsų šalyje dažnai nutinka, rekomendacijos taip ir nebuvo įgyvendintos“.

Daugelis vadovų pokyčių sėkme tiki, daugelis gydytojų – ne

Komentuodama integruotos, arba dar kitaip vadinamos klasterių, sveikatos priežiūros sistemos sukūrimo planus, R. Banevičienė teigė, kad jie yra visiškai realūs ir gali būti sėkmingai įgyvendinti. Anot jos, dar 1996 m. analogišku principu veikianti sistema Lietuvoje įdiegta akušerinėje nėščiųjų ir gimdyvių priežiūroje – ji pateisino viltis.

„Aš manau, kad tai gali suveikti. Tinkamai sistemą įdiegus, būtų taupomos lėšos, o pacientai gautų prieinamesnes paslaugas. Bet ji turi būti labai gerai reglamentuota, labai gerai ir valdoma. Tik tokiu atveju jis bus sėkminga“, – sakė ji.

Pasak R. Banevičienės, reformos vykdytojams būtina įveikti ir daugelį kitų iššūkių. Vienas jų – gydytojų nepasitikėjimas. „Juk praktiškai gydytojai bijo jos. Yra labai daug nepasitikėjimo. Jie mano, kad mažesni stacionarai, kaip ir anksčiau, taip ir toliau bus diskriminuojami, taps  vadinamųjų neperspektyvių pacientų bazėmis“, – kalbėjo R. Banevičienė.

Prof. J. Jurkevičius taip pat patikino suprantąs, kad visada atsiras skeptikų, netikinčiųjų pokyčių sėkme. „Kad ir su tais medikų vizitais, į kuriuos kartais žiūrima skeptiškai. Bet tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad čia kainuos, bus gaištamas laikas. Viskas yra susiję, ir jeigu daugiau paslaugų gyventojams būtų suteikiama rajonuose, ir eilės klinikose sumažėtų. Juk čia atvykusiam pacientui paprastai dar reikia atvykti – tyrimų ar papildomos konsultacijos. Taip ilgėja eilės, o paciento pinigai naudojami ilgoms kelionėms. Mes paprastai neskaičiuojam pacientų pinigų, bet reikėtų. Paslaugų prieinamumas, operatyvumas pagerėtų. Juk tai irgi valstybės pinigai, tokia sveikatos ekonomika“, – dėstė prof. R Jurkevičius.