Trečiadienis, 2020.10.28
Reklama

Kaip demaskuoti melagį

Akvilė Vitkauskaitė | 2014-04-01 00:01:56

„Žmogus nepiktybiškai vidutiniškai per dieną meluoja nuo septynių iki kelių dešimčių kartų“, - teigia psichologas Andrius Kaluginas. Profesionalus grafologas ir poligrafologas Vitas Saldžiūnas poligrafu – melo detektoriumi – ištyrė ne vieną žmogų ir džiaugiasi, kad tiesą sakančių jo darbo patirtyje buvo kur kas daugiau nei meluojančių. Tačiau kodėl žmonės vis tiek meluoja? Ar melavimas - ligos signalas? Kokios yra melo rūšys ir kaip demaskuoti melagį be melo detektoriaus?

Vitas Saldžiūnas
Poligrafologas Vitas Saldžiūnas teigia, kad pats draugijoje nemaloniausias žmogus – tas, kuris nemeluoja. Algirdo Kubaičio nuotr.

Nemeluojančių žmonių nėra

Psichologas Andrius Kaluginas sako, kad nemeluojančių žmonių nėra. „Taip sugalvojau ne aš, yra atlikti tyrimai, kurie įrodo, kad žmogus nepiktybiškai vidutiniškai per dieną meluoja nuo septynių iki kelių dešimčių kartų, kadangi viskas remiasi į melo sąvoką. O ji skamba taip: melas yra sąmoningai pasakyta netiesa“, - teigia A. Kaluginas.

Psichologas pateikia pavyzdį, kuomet paklausus žmogaus, kaip jam sekasi, šis dažniausiai atsako, kad gerai. Ar tai melas? A. Kaluginas atsako: „Žinoma, kad melas, nes jei aš to žmogaus toliau klausinėčiau apie smulkesnius dalykus, esu tikras, kad atsirastų bent viena priežastis, dėl kurios jis nesijaučia gerai“.

Poligrafologas Vitas Saldžiūnas per daugiau nei 20 metų darbo patirties Vadovybės apsaugos departamente melo detektoriumi ištyrė ne vieną žmogų ir sako, kad lietuviai meluoja taip, kaip ir kitų tautų atstovai.

V. Saldžiūnas antrina A. Kaluginui teigdamas, kad visi žmonės yra melagiai, o draugijoje pats nemaloniausias žmogus – tas, kuris nemeluoja.

„Toks žmogus nepasakys komplimento, nepagirs. Jis visą tiesą rėš į akis“, - įsitikinęs V. Saldžiūnas.

Andrius Kaluginas
„Protingas melavimas – kai jis neperžengia moralės ribų, nekenkia kitiems asmenims ir nesugriauna pasitikėjimo tavimi pačiu“, - sako psichologas Andrius Kaluginas. Asmeninio archyvo nuotr.

Mitomanija – patalogiškas melas

Kasdienis nepiktybinis melas, pasak psichologo A. Kalugino, neturėtų būti labai smerktinas, tačiau yra atvejų, kada melavimas gali būti siejamas su rimtomis klinikinėmis problemomis.

„Patologiškas melas vadinamas mitomanija. Mitomanijos problemą turintis žmogus kuria ištisas istorijas negaudamas jokios naudos iš melo. Tokios istorijos įpina žmogų į jo paties pinkles, kada jis nebežino, kaip sustoti, ir pats tarsi apsigyvena tose painiose istorijose“, - tikina A. Kaluginas.

Psichologas pasakoja, kaip vienas jo pacientų apie metus visiems pasakojo, kad dirba Afrikoje taikdarių misijoje, ir melavo tik tam, kad paįvairintų gyvenimą. Tačiau laikui bėgant viskas tapo rimta ir jis pats įsipainiojo savo pinamo melo tinkle – pradėjo tikėti tuo, ką sako. „Tai tapo manija. Tokia manija, žvelgiant iš klinikinės perspektyvos, yra sudėtingas psichologinis sutrikimas“, - teigia A. Kaluginas.

Nutylėjimas = melas?

Remdamasis klasikine melo psichologijos teorija, kurios autorius yra amerikietis, garsiausias melo specialistas pasaulyje Polas Ekmanas, psichologas A. Kaluginas teigia, kad pagrindinės melo formos yra dvi: tiesioginis informacijos iškraipymas ir nutylėjimas.

„Nesąmoningai iškreipta informacija nelaikoma melu, pavyzdžiui, jei jūs nežinote tiesos ir klystate. Tačiau nutylėjimas yra melas“, - aiškina A. Kaluginas.

Kokios yra melo rūšys?

Pasak psichologo A. Kalugino, melo rūšių yra daugybė, bet pagrindinės yra sąmoningas tiesos  iškraipymas, nutylėjimas, baltas melas, profesinis melas ir saviapgaulė.

„Baltas melas – kai meluoja, pavyzdžiui, gydytojas, nenorėdamas pakenkti pacientui. Yra profesinis melas, kai meluojama tiesiog dėl savo specialybės, pavyzdžiui, iliuziniostai, diplomatai, norintys padėti savo valstybei, nuolat meluoja. Labai plati sfera – saviapgaulė, kada žmogus save apgaudinėja dėl įvairių priežasčių, gyvena iliuzijomis, nenori pripažinti tiesos“, - dėsto psichologas ir priduria, kad saviapgaulė yra viena rimčiausių melo formų.

Demaskuoti melagį – sunku, bet įmanoma

Demaskuoti melagį yra gana sudėtinga. „Yra ženklai, kurie gali išduoti, kad žmogus meluoja, tačiau šimtaprocentinės garantijos tikrai nėra“, - teigia A. Kaluginas. Psichologas tikina, kad iš akių, judesių, kūno kalbos ar net vandens gėrimo galima atpažinti melagį, kadangi natūrali kūno reakcija į stresą yra matoma. Žmogui psichofiziologiškai natūralu sakyti tiesą ir tai reiškia, kad kai žmogus meluoja, jo sąmonė ir pasąmonė patiria vidinį stresą dėl nenatūralios būsenos. Todėl žmonės nenorėdami ir išsiduoda.

„Melavimas – tai kritinio mini streso būsena“, - apibrėžia A. Kaluginas. Dėl šios priežasties aktorių ar labai gerai įgudusį politiką sunku atpažinti meluojant, kadangi jiems melas nėra streso būsena.

1992 metų poligrafas
1992 metų poligrafas. Redakcijos archyvo nuotr.

Į klausimą, kaip konkrečiai galima demaskuoti melagį, psichologas atsako, kad jei žmogus žiūri į dangų, žemę ar šoną – galima manyti, kad meluoja. Tyrimai taip pat įrodo, kad jei žmogui kalbant akys krypsta į dešinę pusę – melavimo tikimybė dar didesnė.

„Taip pat geras būdas testuoti, ar žmogus meluoja, – patikrinti, ar jo delnai prakaituoja, kadangi prakaitavimas rodo vidinį diskomfortą, psichologinį stresą“, - teigia A. Kaluginas ir priduria, kad kūno judesiai meluojant taip pat pasikeičia, tampa sukaustyti, jų amplitudė sumažėja, o gestai tampa trumpesni, nei įprasta.

Poligrafologas Vitas Saldžiūnas sutinka su psichologo įžvalgomis ir prideda keletą savo asmeninių melagio identifikavimo metodų. „Melo nustatymui, be poligrafo, naudoju žmogaus kūno kalbą, veido mikroišraiškas, grafologiją, mokslinę turinio analizę (lingvistinį – loginį metodą). Gali būti, kad ateityje įsisavinsiu ir balso analizę“, - pasakoja V. Saldžiūnas.

Poligrafologas pastebi, kad yra žmonių, kurie iš prigimties nežinodami jokių metodikų gali atskirti atvirą žmogų nuo melagio. „Manau, daugelio profesijų žmonėms reikia ir būtina išmokti tiesos nustatymo metodikų pradmenis“, - įsitikinęs V. Saldžiūnas.

Kaip demaskuoja melo detektorius?

„Atkreipiau dėmesį, jog dauguma žmonių mano, kad pajungus poligrafo daviklius prie įtariamojo poligrafas parodo, žmogus meluoja ar ne. Viskas daug sudėtingiau. Visas procesas susideda iš etapų: poligrafologas susipažįsta su tyrimo problema, parenka tyrimo metodiką, sudaro klausimyną, atlieka matavimus poligrafu, analizuoja rezultatus“, - apie poligrafologo darbo specifiką pasakoja V. Saldžiūnas.

2008 metų poligrafas
2008 metų poligrafas. Redakcijos archyvo nuotr.

Melo tyrėjas teigia, kad šiuolaikiniai poligrafai turi kompiuterines rezultatų apdorojimo programas, tačiau jomis pasitiki tik jauni, mažai patyrę poligrafologai, o daugiau patirties turintieji daro ekspertinę analizę.

„Poligrafas yra medicininis prietaisas, kuriuo gali būti matuojama, kaip kinta tiriamo asmens kvėpavimas, kraujo apytaka ir odos laidumas. Kaip matote – melas negali būti matuojamas, nes melas yra tik perduotos informacijos kokybės matas“, - teigia V. Saldžiūnas.

Anot poligrafologo, poligrafas pasaulio universitetuose yra naudojamas psichofiziologiniams tyrimams, o pagal tam tikras metodikas specialistai gali nustatyti, ar verta investuoti į jauną perspektyvų operos dainininką ar sportininką ir ar jis, investavus į jį milžiniškas lėšas, taps garsiu solistu ar olimpiečiu. Poligrafu taip pat galima nustatyti, ar asmuo nesimuliuoja amnezijos (atminties praradimo) ir panašių sutrikimų.

Psichologinis melagio portretas

Psichologas A. Kaluginas teigia, kad universalaus melagio psichologinio portreto nėra, tačiau tyrimai rodo, kad dažniausiai užkietėję melagiai vaikystėje buvo labai lepinami. Vaikai pradeda meluoti anksčiausiai nuo 3 metų, testuodami savo tėvus, norėdami pasiekti tikslą – gauti saldainį, žaislą arba išvengti bausmės.

„Tokie asmenys įgunda meluoti jau nuo 5–6 metų tam, kad pasiektų naudos, ir jie yra itin komunikabilūs“, - pasakoja psichologas.

Pastebėta, kad tokie žmonės taip pat puikiai valdo savo kūno kalbą ir gali būti net įžūlesni už daugelį kitų.

Protingas melavimas – kas tai?

„Protingas melavimas – kai jis neperžengia moralės ribų, nekenkia kitiems asmenims ir nesugriauna pasitikėjimo tavimi pačiu. Pavyzdžiui, sakyti pagyvenusiai mamai, kuri dėl visko labai jaudinasi, kad man neskauda, kai skauda, manau, nėra labai blogai“, - protingo melavimo sąvoką aiškina psichologas A. Kaluginas. Toks melas yra mūsų socialinės komunikacijos ir adaptacijos dalis.

Psichologas pripažįsta, kad daugiausiai pacientų, turėjusių problemų dėl melo, remiasi ne protingu melavimu. Protingas melas negali skatinti santykių griūties, nesibaigiančių barnių su tėvais ar darbdavio troškimo išmesti iš darbo – šias problemas skatina kitos melo formos.


VLmedicina.lt

Įvertinkite straipsni:
Jūs dar nebalsavote
Žymos: melas
skaityti komentarus (0)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktai
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų