Kaip atsikratyti baimės būti vienai namuose?
Klausimas: Kol gyvenau su tėvais, mes gyvenome 1 kambario bute (4 asmenų šeima), buvau pripratusi prie amžino šurmulio namuose. Viena namuose dieną beveik nebūdavau ir taip pat atsimenu gal tik pora naktų, kai teko miegoti vienai. Tada, kaip ir visi paaugliai, labai norėjau ištrūkti iš namų, gyventi viena, būti savarankiška. Dabar esu studentė, persikrausčiau gyventi į didmiestį. Gyvenu su drauge viename bute, tačiau kartais tenka būti vienai. Tada atsitinka keistas dalykas - tarsi kažko pradedu bijoti, man nejauku, negaliu susikaupti mokytis, jaučiu nerimą, noriu grįžti namo (pas tėvus). Visada įsijungiu muziką ar televizorių, kad būtų šurmulys, bet tai nepadeda. Naktį užmigti negaliu, kankina visokios mintys. Jau žinau, kad vasarą teks gyventi vienai ir kai pagalvoju apie tai, iškart kaupiasi ašaros. Nors ir namo grįšiu tik vakare, nes teks dirbti, bet manęs čia nieks nelauks, jausiuosi labai vieniša, neužmigsiu naktimis. Kaip atsikratyti šios baimės būti vienai? Jaučiu, kad taip ir toliau gyvendama, tik gadinu savo nervus ir nė kiek nesijaučiu laiminga. Ačiū už patarimą. Auksė.
Atsako psichologė Jolanta Latakienė
Pirmiausia noriu pasakyti, jog Tavo išgyvenamas nerimas, kai būni viena, man atrodo labai suprantamas. Gali atrodyti, kas čia tokio persikelti gyventi kitur, tačiau iš tiesų išgyvenai ne vieną, o kelis gana žymius pokyčius – kitas miestas, naujas butas, didesnis erdvės kiekis Tau vienai, mažesnis žmonių kiekis aplink Tave. Skamba taip, lyg realybė aplink Tave būtų prasiskiedusi – daug erdvės ir mažai artimųjų joje. Žmogiška, kad tokiu atveju apima vienišumo jausmas, o kartu ir nejaukumas. Priprasti prie pasikeitusių kasdienybės sąlygų prireikia laiko.
Galiu suprasti ir tai, kad ankstesnis šurmulys namuose neatrodė toks jaukus, kaip dabartiniuose prisiminimuose. Neretai taip nutinka, kad būdami tam tikroje situacijoje ryškiau matome jos trūkumus, o visos kitos galimybės atrodo šaunesnės.
Vis tik iš Tavo pasakojimo man susidaro įspūdis, jog gyvendama savo šeimoje turėjai nedaug progų išmokti būti vienumoje. Tiek buvimas tarp žmonių, tiek ir atskirai nuo kitų yra neišvengiamos gyvenimiškos situacijos, su kuriomis kiekvienas turime atrasti savitą santykį. Pastebiu ir tai, kad kalbėdama apie buvimą vienai namuose ateityje, iš anksto nusiteiki, kad bus labai baisu, nesugebėsi susitvarkyti ar ilsėtis. Gali atrodyti, jog tokia būsena amžina, taip iš esmės ir gali nutikti, jeigu neatsižvelgsi į save. Bet Tu jau žengi pirmus žingsnius – rašai čia, o tai suteikia vilties, kad Tau gali pavykti geriau suprasti savo baimes ir jas suvaldyti.
Mano dėmesį atkreipė ir Tavo žodžiai, kad namuose niekas Tavęs nelauks. Galvoju, kad yra ženklus skirtumas tarp vienatvės, kai fiziškai nėra šalia žmonių, ir vienišumo, kai jaučiamės neturintys artimo ryšio su kitais žmonėmis. Svarstau, gal Tavo vidiniuose išgyvenimuose šie du dalykai kartais persipina – kai draugės ar šeimos narių nėra šalia, pradeda atrodyti, kad ir Jūsų santykiai, rūpestis vienas kitu nutrūksta? Jei taip nutinka, manau galėtų padėti įvairūs daiktai, primenantys Tau svarbius žmones – gautos dovanos, nuotraukos, mielos smulkmenos. Neskubėčiau atmesti galimybės ir skambinti ar rašyti vienam iš artimųjų.
Noriu pakviesti Tave sugrįžti ir prie paauglystės svajonių apie savarankišką gyvenimą. Nors dabar vienatvė nusispalvina tik tamsiomis spalvomis, tikiu, jog tuomet turėjai gana nemažai įvairių norų ir planų, kuo džiaugsiesi išsikrausčiusi iš tėvų namų. Gali pasvarstyti, kuo dabartinis laikas vienumoje Tau gali būti naudingas? Ką norėtum nuveikti, kam anksčiau pritrūkdavo laiko, fizinės erdvės, o gal ir privatumo arba tylos?
Pabaigoje norėčiau Tau rekomenduoti perskaityti psichologo Clark E. Moustakas knygą „Vienatvė“. Galbūt joje išdėstytos mintys padės pamatyti vienatvės išgyvenimą įvairiapusiškiau ir pamatyti joje naujų atradimų galimybę.
Susiję straipsniai
