Vaikui atlikta sudėtinga operacija: visi manė, kad tai – augimo skausmai
Santaros klinikose vaikui atlikta sudėtinga šlaunikaulio galvos repozicijos operacija: 12 metų pacientei atkurta natūrali anatominė šlaunikaulio galvos padėtis. Tokia operacija leidžia išsaugoti natūralią klubo sąnario anatomiją, išvengti ankstyvos sąnario artrozės ir ankstyvo endoprotezavimo ateityje.
„Šlaunikaulio galvos epifiziolizė – tai būklė, kai šlaunikaulio galva atsiskiria nuo šlaunikaulio kaklelio per augimo zoną ir pradeda slinkti iš savo įprastos padėties. Vaikams šis procesas neretai vyksta palaipsniui – šlaunikaulio galva gali slinkti mėnesius. Būna atvejų, kai šlaunikaulio galvos pasislinkimas – epifiziolizė – nutinka staiga dėl traumos. Šis procesas lydimas skausmo, pasikeičia vaiko eisena“, – aiškina Vaikų ortopedijos ir traumatologijos skyriaus gydytoja ortopedė-traumatologė Julija Ravinskienė.
Problema gali slypėti ne ten, kur skauda
Šlaunikaulio galvą su šlaunikauliu jungia augimo zona – kremzlinė sritis, per kurią augdamas kaulas ilgėja. Būtent ši vieta yra silpnesnė už aplinkinį kaulą, todėl augimo ir brendimo laikotarpiu šiai zonai „suminkštėjus“ kai kuriems vaikams šlaunikaulio galva gali pradėti slinkti.
Šlaunikaulio galvos epifiziolizė dažniausiai nėra susijusi su konkrečia trauma. Ji dažnai išsivysto vaiko augimo šuolio metu. Viena iš svarbesnių rizikos grupių – antsvorio turintys vaikai. Liga dažniausiai nustatoma 11–14 metų vaikams.
Pasak gydytojos, viena didžiausių problemų yra ta, kad skausmas ne visada jaučiamas klubo srityje. Todėl tai neretai suklaidina tiek tėvelius, tiek ir gydytojus: „Dažniausiai pradeda skaudėti ties kelio sąnariu, šlaunį, o ne patį klubą ar kirkšnį. Todėl kartais vaikas su tėvais nueina ilgą kelią, kol nustatoma tikroji skausmo priežastis: tiriamas kelio sąnarys, atliekamos rentgeno nuotraukos, magnetinio rezonanso tyrimai, skiriama reabilitacija, tačiau vaiko skundai nesibaigia. Vaikas šlubuoja, pradeda į išorę sukti koją, keičiasi eisena“, – pasakoja J. Ravinskienė.
Todėl gydytoja pabrėžia paprastą, bet labai svarbią taisyklę: jeigu vaikui skauda kelį, būtina patikrinti ir klubo sąnarį.
„Diagnozuojant šlaunikaulio galvos epifiziolizę svarbus klubo judesių įvertinimas, o rentgeno tyrimas yra pagrindinis diagnostikos metodas“, – sako gydytoja.
Didesnę riziką patirti šlaunikaulio galvos epifiziolizę turi antsvorio turintys vaikai, taip pat atskirą nedidelę rizikos grupę sudaro sergantieji kai kuriomis endokrininėmis, metabolinėmis ligomis. Ši būklė gali pasireikšti tiek berniukams, tiek mergaitėms.
Kai neužtenka sustabdyti ligos
Nustačius šlaunikaulio galvos epifiziolizę, reikalingas operacinis gydymas, fiksuojant šlaunikaulio galvą. Operacijos tikslas – sustabdyti tolesnį slydimą.
Tačiau kai šlaunikaulio galva būna pasislinkusi smarkiai, vien fiksuoti jos nepakanka. Dėl susidariusios deformacijos pažeidžiama normali klubo sąnario biomechanika, todėl reikia ją atkurti: „Kai deformacija didesnė, pati šlaunikaulio galvos padėtis nebeatitinka klubo sąnario anatomijos. Sąnario judesiai sutrinka, susidariusi deformacija mechaniškai žaloja kremzlę ir kitas sąnario dalis (sąnarinę lūpą). Tai sukelia skausmą, lemia labai ankstyvą klubo sąnario nusidėvėjimą, vystosi artrozė, – aiškina gydytoja J. Ravinskienė. – Tokiais atvejais reikia atstatyti šlaunikaulio galvą į taisyklingą padėtį, bei ją fiksuoti. Taip siekiame išsaugoti klubo sąnarį.“
Pacientės mama: „Visi manė, kad tai – augimo skausmai“
Iš Panevėžio kilusios pacientės šeimai kelias iki tikrosios diagnozės užtruko apie du mėnesius. Iš pradžių niekas negalėjo pagalvoti, kad vis stiprėjantis kojos skausmas slepia rimtą klubo sąnario problemą.
„Pradžioje atrodė, kad nieko labai rimto nėra. Skausmas tai atsirasdavo, tai praeidavo. Kadangi dukra buvo aktyvi, sportavo, galvojome, kad tai gali būti augimo skausmai, gal raumenų ar sausgyslių problema. Tačiau skausmas vis nedingo. Ypač jie paūmėjo po žiemą vienu metu persirgto kovido ir gripo. Skausmai nebuvo nuolatiniai – tai sustiprėdavo, tai aprimdavo. Naktį miegodavo gerai. Tokios aplinkybės kėlė nerimo, nes nebuvo aišku, kokia skausmų priežastis“, – pasakoja mergaitės mama Vesta.
Šeima dėl dukros sveikatos kreipėsi ne į vieną gydytoją. Buvo atliekami įvairūs tyrimai, ieškota galimų skausmo priežasčių. Buvo tiriama ir dėl infekcijų, atlikti kraujo tyrimai, ieškota galimų raumenų ar kitų minkštųjų audinių problemų. Tačiau atsakymo, kodėl vaikui skauda koją, nebuvo.
„Per tuos du mėnesius aplankėme, atrodo, keliolika skirtingų gydytojų. Kreipėmės dėl kineziterapijos procedūrų. Atlikome įvairiausių tyrimų – jų rezultatai buvo geri. Buvo ir tokių momentų, kai atrodė, kad gal jau skausmas praėjo. Tačiau jis vėl sugrįždavo“, – prisimena mama.
Pasak jos, viena iš priežasčių, kodėl ilgai nepavyko nustatyti diagnozės, buvo tai, kad mergaitė buvo fiziškai aktyvi – visuomeniniu transportu važiuodavo į dailės ir sporto užsiėmimus. Iš pradžių jos skundai neatrodė keliantys pagrindo įtarti rimtą ortopedinę problemą, tačiau skausmas nepraėjo ir vis sugrįždavo.
Galiausiai šeima nusprendė ieškoti atsakymo privačioje klinikoje. Gydytojas, įvertinęs mergaitės būklę, pasiūlė atlikti klubo sąnario tyrimą.
„Tuomet ir paaiškėjo, kad problema yra būtent ten. Tada viskas vyko labai greitai – sužinoję diagnozę iš karto kreipėmės į ligoninę Panevėžyje“, – pasakoja mergaitės mama.
Panevėžio ligoninėje gydytojai patvirtino, kad reikalinga operacija. Tačiau įvertinus situaciją paaiškėjo, kad įprasto gydymo šiuo atveju nepakaks – šlaunikaulio galva buvo pasislinkusi stipriai, todėl reikėjo sudėtingesnės operacijos, kurią atlikti buvo nuspręsta Santaros klinikose.
„Turbūt labiausiai išgąsdino pats faktas, kad vaikui reikės operacijos ir dar Vilniuje. Tuo metu dar iki galo nesupratome, kiek viskas rimta. Tik vėliau suvokėme, kad galbūt labai pasisekė, jog pagaliau buvo atliktas tas tyrimas, kuris parodė tikrąją problemą“, – sako mergaitės mama.
Pačiai mergaitei sunkiausia buvo ne tiek daugybė tyrimų ar gydytojų, kiek vis stiprėjantis skausmas ir dėl jo ribojamas įprastas gyvenimas. Aktyviai sportuojančiai mergaitei tapo sunku daryti tai, ką anksčiau galėjo be jokių apribojimų.
„Ji labai norėjo gyventi kaip anksčiau. Kai kiti vaikai važinėjo dviračiais, ji irgi norėjo važiuoti. Buvo skaudu matyti, kad ji negali to daryti taip, kaip anksčiau. Dabar jau džiaugiamės, kad ji grįžta į įprastą gyvenimą – matyti krykštaujantį vaiką labai geras jausmas“, – pasakoja mama.
Tėvams svarbus buvo ir dukros požiūris į pačią operaciją. Nors žinia apie sudėtingą gydymą iš pradžių išgąsdino, mergaitė viską išgyveno gana ramiai ir stengėsi suprasti, kas su ja vyksta.
Šiandien šeima į visą nueitą kelią žvelgia kiek kitaip. Didžiausia pamoka, kurią jie išsineša – ilgai trunkančio vaiko skausmo nereikėtų tiesiog nurašyti augimui ar nuovargiui, ypač jei jis kartojasi ir pradeda riboti įprastą vaiko gyvenimą.
„Dabar suprantame, kad jeigu būtume anksčiau žinoję, jog dėl kojos ar kelio skausmo reikia patikrinti ir klubą, galbūt diagnozė būtų nustatyta greičiau. Labiausiai norėtųsi, kad kiti tėvai neprarastų tiek laiko ieškodami atsakymo, o ši mūsų dukros istorija primintų medikams, kad vaikui skaudant koją ar kelį reikėtų pagalvoti ir apie klubo sąnario problemą“, – sako mergaitės mama.Bottom of Form
Mergaitės tėveliai nuoširdžiai dėkingi visai dukrą operavusiai komandai.
„Ačiū už sugrąžintą judėjimo džiaugsmą ir išsaugotą ne tik vaiko galimybę judėti, bet ir gyvybę. Šiandien, kai nemažai visuomenės daliai trūksta pasitikėjimo gydytojais, mes patekome į atsidavusių profesionalų rankas. Jie suteikė vilties ir leido patikėti, kad viskas bus gerai. Atskirą padėką norime skirti skyriaus slaugytojoms, kurios sunkiausiu metu, kai buvome pasimetę ir išsigandę, suteikė ne tik fizinę, bet ir didžiulę psichologinę pagalbą“, – medikų komandai padėkos žodžius skiria mergaitės mama.
Operacija, kurioje svarbiausia – išsaugoti kraujotaką
Šlaunikaulio galvos atstatymas į taisyklingą padėtį – viena sudėtingesnių klubo sąnarį išsaugančios chirurgijos procedūrų. Norint pasiekti šlaunikaulio galvą ir ją atstatyti į fiziologinę jos vietą, turi būti išdalinta ir saugoma šlaunikaulio galvą maitinanti kraujagyslė. Tokios operacijos atliekamos didžiausiose pasaulio ligoninėse, kurios specializuojasi klubo sąnarį išsaugojančioje chirurgijoje.
„Esminis dalykas yra išsaugoti šlaunikaulio galvos kraujotaką. Operacijos metu turime atskirti ir apsaugoti kraujagysles, kurios ją maitina. Tai gyvybiškai svarbi procedūra: jei kraujagyslė būtų pažeista, kaulinis audinys netektų kraujotakos, žūtų ir deformuotųsi. Tokiu atveju natūralaus sąnario išsaugoti nebepavyktų. Šlaunikaulio galvą atstatydami į anatominę padėtį, pasitelkiame mikrochirurginę techniką. Tai itin kruopšti chirurgija, kuriai reikia labai gerai išmanyti anatomiją ir preciziškai atlikti kiekvieną veiksmą“, – pasakoja gydytoja J. Ravinskienė, ypač besidžiaugianti atlikta tokia operacija.
Apie 3 valandas trukusios operacijos metu saugiai išnarinus klubo sąnarį, išsaugant kraujotaką, šlaunikaulio galva buvo grąžinta į anatominę padėtį ir fiksuota sraigtais.
Tikslas – kad vaikui ateityje nereikėtų klubo sąnario protezo
Nors po tokios operacijos vaiko laukia ilgesnis ir sudėtingesnis sveikimo bei reabilitacijos laikotarpis, gydytojos teigimu, pasirinkta operacijos taktika turi labai svarbų ilgalaikį tikslą – kuo ilgiau išsaugoti laisvai judantį ir neskausmingą klubo sąnarį.
„Endoprotezavimas yra veiksmingas gydymo būdas, tačiau dvylikos metų vaikui dar visas gyvenimas prieš akis. Todėl mūsų tikslas – kiek įmanoma ilgiau išsaugoti laisvai judantį ir neskausmingą klubo sąnarį“, – teigia gydytoja J. Ravinskienė.
Jeigu stipriai pasislinkusi šlaunikaulio galva nebūtų gydoma, deformacija labai greitai mechaniškai pažeistų sąnarį, vystytųsi ankstyva artrozė. Judesiai būtų skausmingi, labai riboti, vaikas šlubuotų. Tada liktų vienintelis gydymas – klubo sąnario keitimas endoprotezu.
Sudėtingos operacijos – komandinio darbo rezultatas
Pasak gydytojos J. Ravinskienės, tokios operacijos tampa įmanomos ne tik dėl konkrečios chirurginės technikos, bet ir dėl sukauptos komandinės patirties, atliekant klubo sąnarį išsaugančias operacijas. Operaciją ji atliko su Vaikų ortopedijos ir traumatologijos skyriaus vedėju Rimantu Zagorskiu.
„Mūsų skyrius pastaruosius kelerius metus labai sparčiai juda į priekį klubo sąnarį išsaugančios chirurgijos srityje. Kaupiame chirurginę patirtį, plečiasi mūsų galimybės gydyti vis sudėtingesnes patologijas. Labai džiaugiuosi, kad tokias operacijas jau atliekame Lietuvoje. Svarbu pabrėžti, kad tokia operacija yra ne vieno žmogaus darbas. Be Santaros klinikų gydytojų vaikų anesteziologų, slaugytojų, pooperacinės priežiūros komandos – nė iš vietos. Tai mūsų visų bendro darbo rezultatas. Jaučiuosi labai dėkinga kolektyvui už atsidavimą darbui“, – sako gydytoja ortopedė-traumatologė Julija Ravinskienė.
