Kada sveikatos priežiūros sistemos ašimi taps žmogus? (1)

Mokslininkų atliktos studijos ir tyrimai parodė, kad šlapimo nelaikymas įeina į pirmą trejetuką ligų, darančių didžiausią poveikį žmogaus gyvenimo kokybei, jo sveikatos būklei. Šlapimo nelaikymas sužaloja žmogaus gyvenimą taip pat kaip insultas. Tylos siena apjuostas sveikatos sutrikimas mūsų šalyje nesulaukia deramo dėmesio jau daug metų, o tokia problemos nematymo pozicija daro įtaką daugelio žmonių gyvenimams. Mūsų šalyje yra apie 300 tūkst. kenčiančių dėl šlapimo nelaikymo, kad šis skaičius taptų aiškesnis – tai yra pusė Vilniaus ar viso Kauno gyventojų.

Egzistuojanti šlapimo sugėrimo kompensavimo sistema yra ydinga, nes centrinė ašis dabar yra produktas – sauskelnės, įklotas, paklodė. Skaičiuojama jų bazinė kaina, gamintojai stengiasi kuo daugiau tų produktų pateikti ir kuo patrauklesne valstybei ir žmogui kaina, kad būtų kuo mažesnė priemoka.

Teisingiau būtų, jei ašis kompensavimo sistemoje būtų pacientas, nelaikantis šlapimo. Jie gali būti skirstomi į aktyvius pacientus, kurie dar dirba, vaikšto, gyvena aktyvų gyvenimą. Jų poreikiai vienokie, o gulinčių, priklausomų nuo slaugančių žmonių - kitokie (reikia ne tik sauskelnių, bet ir odos priežiūros priemonių).

Būtent žmogus turi diktuoti kompensavimo sistemą. Nereikėtų visų kirpti ir matuoti pagal tą pačią liniuotę. Juk yra PSO rekomendacijos ir ISO kokybės standartai, kurie apibrėžia, ko reikia vienokią ar kitokią diagnozę, sveikatos būklę turinčiam žmogui, kad būtų užtikrinta jo gyvenimo kokybė, garantuojamas sausumas, išsaugomas orumas nepaisant to, kad jis nelaiko šlapimo.

Keičiant sistemą, kurioje būtų labiau individualizuotas požiūris į žmogų, galima būtų sukurti išsamesnį standartą, kokia turi būti priežiūra. Pavyzdžiui, aktyviam žmogui, sergančiam  neurologine liga, reikėtų kompensuoti daugiau šlapimo sugėrimo gaminių, reikėtų įvertinti, kad jam reikalinga įvairovė, nes dienos metu jis turi turėti tokį gaminį, kurio nesimatytų iš po drabužių; neįgaliam žmogui reikėtų ne tik didesnio kiekio šlapimo sugėrimo gaminių (šiuo metu kompensuojamas vos vienas per parą, tai visai neužtikrina gyvenimo kokybės ir net elementaraus poreikio), bet ir paklodžių, gal dalinių kompensavimų odos priežiūros priemonėms; gulinčiam ir slaugos reikalaujančiam pacientui aktualiausia tampa pragulų prevencija, vadinasi, reikia daugiau odos priežiūros priemonių.

Taip pat šiandien žmonės, sergantys Alzheimerio ar Parkinsono liga, vyrai po prostatos operacijų net negali pretenduoti į gyvenimo kokybę, nes sveikatos priežiūros sistemoje jų šlapimo nelaikymas nėra vertinamas kaip rimtas sveikatos sutrikimas.

Šiuo metu esanti kompensavimo sistema lyg kirviu kapoja – skirsto pagal diagnozes, pagal neįgalumo buvimą ar nebuvimą. Žmogus čia yra tarsi mažiausiai svarbus elementas. O juk ne vienerius metus deklaruojama, kad būtent žmogus turi būti sveikatos sistemos ašimi, į jo poreikius turi būti atsižvelgiama, kai sprendžiama, kas bus kompensuojama, kas ne. Tai kada sveikatos sistemos centrine ašimi taps žmogus?

Užrašė Daiva Ausėnaitė