Jurga Misevičienė. 6 metai „kalbėjimo su siena“ baigėsi

Visuotinai priimta manyti, kad penktadieniai, pažymėti skaičiumi 13, yra labai jau nesėkmingi. Paradoksalu, kad ši diena visiems, turintiems šlapimo nelaikymą, gali tapti pačia sėkmingiausia diena.

Reklama

Tą dieną sveikatos apsaugos viceministrė Laimutė Vadelienė pakvietė į susitikimą Inkocentro atstovus. Viceministrė sakė, jog nuolat gauna laiškus iš pacientų, kurie kelia klausimą, kodėl jiems valstybė neužtikrina reikiamo kiekio šlapimą sugeriančių gaminių. Susitikime dalyvavusi ministrės patarėja Dalia Guobužienė išreiškė mintį, kad 6 metus besitęsiantis raštų rašymas nedavė jokių rezultatų – nei padaugėjo diagnozių, kurioms esant būtų numatyti šlapimo sugėrimo gaminiai; nei jau turintiems šlapimo nelaikymą padaugėjo priemonių – vietoj 1 vnt. per parą pasidarė kompensuojami 3 vnt. Tai neįvyko.

Taip, iš tiesų, susirgimas, kuris savo mastais lenkia tokias dažnai aptariamas ligas kaip širdies, obstrukcinės plaučių, onkologinės, vis tiek išlieka nematomas. Šlapimo nelaikymą mūsų šalyje turi apie 300 tūkst. žmonių. Ir ant rankų pirštų galima suskaičiuoti diagnozes bei sveikatos būkles, kai valstybė skiria žmogui šlapimą sugeriančias priemones.

Kodėl tą dieną vadinu reikšminga? Dėl kelių svarbių dalykų. Pirmiausiai, dėl to, kad įvyko toks susitikimas. Šešerius metus nė vienas ministras ar viceministras nesiteikė susitikti ir išgirsti pacientų. Antra, susitikimo metu buvo jaučiamas dalyvavusiųjų noras girdėti problemas, nuo jų nenusigręžti. Viceministrė stengėsi išsiaiškinti, kokios yra diagnozės, kurioms esant numatytas šlapimo sugeriančių gaminių kompensavimas; kokie pacientai labiausiai susiduria su šlapimo nelaikymu; kokie egzistuoja kompensavimo būdai mūsų bei kaimyninėse šalyse. Užsimezgė diskusijos, kokia galėtų būti kompensavimo sistema, kokios diagnozės galėtų būti papildomai įtrauktos.

Ir galiausiai viceministrė priėmė sprendimą, jog reikia kurti darbo grupę dėl medicininės paskirties priemonių – sauskelnių, įklotų, kateterių, stomų – prieinamumo didinimo. Labiausiai džiugina, kad viceministrė L. Vadelienė mato prasmę, jog darbo grupėje dalyvautų Inkocentro atstovas.

Nuo praeitų metų Inkocentras rengia susitikimus su pacientų organizacijų atstovais, kurie kasdien susiduria su šlapimo nelaikymo problema. Pacientai ir jų artimieji susiduria su netinkamos slaugos pasekmėmis – pradedant blogu kvapu ir baigiant sunkiai gydomomis pragulomis. Išgirdome daug skundų, daug gyvenimiškų istorijų ir matėme daug viltingų žvilgsnių – gal pagaliau situacija pasikeis? Dar šiemet Inkocentras suburs pacientų organizacijas į jungtinį sanbūrį ar koaliciją, kad stipresne jėga galėtume kalbėti su valdžios atstovais apie pacientų problemas.

Negaliu pamiršti Lietuvos žmonių su negalia sąjungos viceprezidentės Gintos Žemaitytės pasakojimo, kaip jie lankėsi Skandinavijos šalyje ir su džiaugsmu gėrė vandenį, nes ten galėjo gauti šlapimą sugeriančių gaminių tiek, kiek reikėjo, o ne 1 vnt., kaip yra mūsų šalyje. Tėvynėje neįgaliojo vėžimėlyje sėdintys žmonės vengia gerti vandens, kad tik būtų kuo mažiau šlapimo!..

Akivaizdu, kad pradėjus kalbėti, prakalbinus taip ilgai tylėjusius ir tyliai kenčiančius pacientus, paslėpti kai kurių dalykų jau neįmanoma. Jei ir toliau bus ignoruojamas pacientų balsas, beliks konstatuoti, kad sveikatos sistemoje netaikomi demokratijos principai.

Labiausiai džiugina, kad pagaliau baigėsi keistas net 6 metus užtrukęs „kalbėjimo su siena“ periodas; kad pagaliau prasidės produktyvus pacientų ir valdžios institucijų darbas siekiant žmonių gyvenimo kokybės.