Jei sunku ištverti susirinkimus, kalta gali būti abstinencija

Nuo rūkymo priklausomi žmonės dažnai negali ištverti 1,5–2 val. trunkančių susirinkimų, nes jiems pradeda pasireikšti abstinencija, LRT RADIJUI sako psichiatrė Nijolė Goštautaitė-Midttun. Anot jos, jausdami diskomfortą dėl narkotiko trūkumo, rūkaliai dažnai sugalvoja įvairių pasiteisinimų: ši tema nebesvarbi, šį klausimą reikėtų spręsti greičiau.

Reklama

– Rūkymas žalingas sveikatai – tai jokia naujiena. Tabako dūmuose randama daugiau kaip 4 tūkst. cheminių junginių, iš kurių net keli šimtai laikomi kenksmingais sveikatai, o apie 80 iš jų yra patvirtinti kancerogenais. Kodėl, nepaisant viso to, žmonės rūko?

– Pats paprasčiausias atsakymas – dėl to, kad tai yra priklausomybė. Tabako vartojimas yra toks pat, kaip narkotinės medžiagos, prie kurios priprantama, vartojimas. Organizmas pradeda jos norėti, nepriklausomai nuo to, ar mes to sąmoningai norime, ar ne. Tokiu būdu elgesys įtvirtinamas ir stiprinimas, tačiau dauguma žmonių apie tokį įprotį negalvoja kaip apie priklausomybę – aš renkuosi, man malonu, smagu.

Įdomu, kad tarptautinis tyrimas aiškiai parodė, jog moksleiviai, pradėdami rūkyti, dažniausiai negalvoja, kad mesti bus sunku – taip lengva pradėti, kad negali būti sunku nutraukti, nerūkysiu, kai norėsiu. Galvojama, kad tai padaryti labai lengva.

– Turbūt visi esame girdėję apie Amerikos indėnų taikos pypkes, tačiau Europoje tabako įprotis atsirado ne taip jau seniai – prieš kokius 500 metų. Kaip šis įprotis įsitvirtino?

– Sakyčiau, kad įprotis labiausiai įsitvirtino dėl to, kad tai yra tam tikra veikla, kuri neša pelną, ir tiek. Žmonės užsiima tuo, kas neša pelną, kas naudinga. Jiems buvo naudinga pardavinėti cigaretes, jie matė, kad žmonėms sunku atsisakyti, vieną kartą pradėję jie tai tęsia.

Tai tampa tarsi kultūros norma tam tikroje aplinkoje. Tol, kol nėra nustatomi aiškūs žalos požymiai, tas verslas ir tęsiasi. Be jokios abejonės, kiekvieną kultūrinę tradiciją ar kažkokį procesą beveik visada palaiko ekonominė nauda.

– Sakote, kad tai yra kultūros, plačiąja prasme, norma. Kaip įvertintumėte, kokia šios „kultūros“ padėtis Lietuvoje?

– Reikia pripažinti, kad posovietinėje erdvėje žmonių susirūpinimas savo sveikata ir noras gyventi sveikai ir ilgiau stiprėjo pamažu.

Jis neatsirado iš karto, todėl ypač pačioje pradžioje tie savižalos rodikliai buvo labai aukšti, nes mes atėjome iš tokios padėties. Buvome okupuoti ir akivaizdu, kad okupantui nebuvo labai svarbu, kad žmonės rūpintųsi savo sveikata. Dėl to nebuvo susidariusios tokios priimtinos normos: segėti diržus, atsargiai eiti per gatvę, laikytis bendrųjų taisyklių, valgyti sveikiau, nerūkyti, vartoti mažiau alkoholio.

Rūkymas yra tiesiog žalingas įprotis, kurio visuomenė, tapdama civilizuotesne, turtingesne, po truputį atsikrato, nes geriau gyvenantys žmonės turi didesnę įvairovę ir pasirinkimą, ką jie gali veikti. Jie gali truputį daugiau pagalvoti, kaip rasti įvairių malonumų kitais, sveikesniais būdais. Jie nori gyventi ilgiau, sveikiau, dalyvauti visuomenės gyvenime.

– Vis dėlto 2014 m. atlikto „Eurobarometro“ tyrimo duomenimis, Lietuva yra tarp šalių, kur metusių rūkyti asmenų labai mažai – tik 18 proc. Nors suprantama, kad rūkymas yra žalingas įprotis, jo atsisakyti gana sunku. Kokias pagrindines priežastis įvardytumėte?

– Pagrindinė priežastis, kodėl sunku mesti rūkyti, – susidariusi priklausomybė. Antra priežastis ta, kad aplinkoje vis dėlto yra labai daug stimulų, paskatų, nuolat primenančių tiems, kurie norėtų mesti arba metė rūkyti, kad vėl būtų galima tai padaryti.

Tai yra ir aplink rūkantys žmonės, ir žmonės filmuose. Visi šie dalykai trukdo mesti. Kita vertus, žemas metusiųjų rūkyti skaičius geriausiai parodo, kad vis dėlto pagalba norintiems mesti rūkyti Lietuvoje nėra labai prieinama.

Priemonių, padedančių mesti rūkyti, įvairovė gana didelė: pakaitinė nikotino terapija, psichiatro, psichologo konsultacijos, savigalbos knygos ar užsiėmimai. Tačiau ši pagalba nėra tiek plačiai prieinama, kad žmonės galėtų ja pasinaudoti. Gal taip yra dėl lėšų trūkumo ar laiko stokos, nežinojimo ir informacijos stokos. Maži metusiųjų rūkyti skaičiai atspindi ir tai, kiek valstybė investuoja į pagalbos metantiems rūkyti sistemos ir priemonių kūrimą. Daugelyje pasaulio šalių ši pagalba nemokama.

– Kiek investuoja tabako gamintojai, platintojai, kad rūkaliai nesusimąstytų apie tai, kad mesti rūkyti vertėtų?

– Labai sunku pasakyti, kiek tiksliai investuoja, bet neabejotinai daug. Jiems tai labai apsimoka. Iš praktikos žinome – vieną kartą pradėjus rūkyti (tereikia pabandyti) rizika tęsti labai padidėja.

Žmonės meta daug kartų, nepavyksta, vėl grįžta, vėl perka, vėl išbando kažką. Užkabinęs paauglį, jauną žmogų, tu užsitikrini vartotoją keliems dešimtmečiams. Tai labai vertinga, nedaugelyje sričių gali išsiugdyti tokį lojalų prekės ar paslaugos vartotoją. Žinoma, kad tabako gamintojai deda daug pastangų. Tos pastangos šiuo metu daugiausia slaptos, todėl jas sunku pastebėti.

– Kokios tos slaptos priemonės?

– Oficialiai reklama draudžiama. Tą draudimą mėginama įvairiais būdais apeiti. Pavyzdžiui, galima pastebėti, kad filmuose pastarąjį dešimtmetį rūkoma vis daugiau. Vienu metu rūkymas filmuose buvo beveik išnykęs, o dabar tai vėl tampa įprasta norma.

Kitas dalykas, jaučiamas stiprus spaudimas dėl bedūmių arba elektroninių cigarečių reklamos. Ne visose, bet kai kuriose šalyse ji leidžiama ir tiesiogiai arba netiesiogiai reklamuojama, tokiu būdu apeinant draudimą. […] Pasaulyje mokinių, mačiusių, kaip rūkomas tabakas kino filme, yra beveik 80 proc. Tai reiškia, kad rūkymas normalizuojamas, yra priimtinas, siejamas su malonumu – žiūrime filmus, atsipalaiduojame, būname su draugais ir šalia to visą laiką matome tam tikrą elgesį – rūkymą. Tai susisieja su tais maloniais dalykais.

– Atliktas tyrimas parodė, kad suaugusieji negali tiksliai įvardyti, ar matytame filme buvo rūkoma, o vaikai ir paaugliai netgi gali papasakoti scenas, kuriose buvo rūkoma, kontekstą, kuriame tai buvo daroma. Taip aktualizuojamas šis įprotis, nes, pavyzdžiui, užkopus į kalną ar atlikus žygdarbį, užsirūkoma. Taip tarsi pratinama tam tikrose situacijose užsirūkyti?

– Be jokios abejonės. […] Manau, kad tai labai gerai apgalvota, tam yra skiriama, deja, ir psichologų, ir gydytojų pastangų, kad būtų bandoma ieškoti rūkymo sąsajų su motyvacija. Nepamirškime, kažkuria prasme, mes, vartotojai, esame tarsi ganoma avių banda, kurią nuolat tyrinėja, apie kurią renka duomenis, ją sveria, skaičiuoja, kerpa įvairios pramonės šakos. Tai ir maisto pramonė, ir transportas, ir, be jokios, abejonės priklausomybių pramonė. Jie visą laiką žiūri, kokiu būdu jie galėtų pasiimti daugiausia pinigų.

Be jokios abejonės, mūsų motyvacija vertinama ir diegiama įvairiausiomis formomis. Kitas būdas, kaip paauglius ir vaikus pritraukia tabako pramonė, t. y. dalinimas įvairių daiktų, kurie atspindi tos prekės spalvas, logotipo ar pavadinimo dalį. Tokiu būdu nuolat apie tai primenama.

Yra žinoma, kad, jei vaikai turi tokių suvenyrų, nedidelių priemonių, jiems rizika pradėti rūkyti gerokai didesnė. Lietuvoje mokinių, turinčių kokį nors tabako prekės gaminiu pažymėtą daiktą, yra apie 12–13 proc. Berniukų daugiau – 15–16 proc.

– Pakalbėkime apie suaugusiuosius ir jų motyvaciją. Kodėl rūkoma brandžiame amžiuje? Kaip jūs įvardytumėte absurdiškiausius mitus apie rūkymo priežastis?

– Atvirai sakant, visi suaugusiųjų pasiaiškinimai, kodėl jie rūko, yra menkaverčiai ir daugiau atspindi tai, kad žmonės apgaudinėja save. Kai elgiasi tam tikru būdu, jie bando paaiškinti tą elgesį. Vienintelis tikras paaiškinimas yra tas, kad rūkymas yra priklausomybė, tačiau jaustis priklausomam nėra malonu, todėl žmonės turi visokių paaiškinimų: tai malonu, padeda atsipalaiduoti, tokiu būdu susirandi daugiau draugų arba yra lengviau prisitaikyti kompanijoje.

– Ką manote apie mitą, kad rūkymas mažina stresą, padeda pasijausti ramiam, atsipalaidavusiam?

– Tai paplitusi nuomonė, bet rūkymas sumažina stresą, kuris atsiranda, jaučiant abstinenciją. Tai toks įdomus dalykas. Parūkius žmogaus kūne gaminasi streso hormonai. Iš esmės kūnas, smegenys tampa sujaudintos, mes tampame įjautrinti, nervingesni, aštriau reaguojame.

Taip yra būtent dėl rūkymo, nes nikotinas veikia būtent tokiu būdu – jis sukelia stresą. Dalis psichologinio diskomforto, to nemalonaus pojūčio, kurį jaučiame, būdami abstinencijos būsenos, gavus savo narkotiko dozę tiesiog nunyksta. Tai palengvėjimas, kuris ateina dėl abstinencijos išnykimo, jis tiesiog užgožia visus likusius pojūčius.

Tai lygiai tas pats, kaip heroino vartotojas, kuris gauna savo dozę. Mes matome, kad daug rūkantys žmonės, dalyvaudami susirinkimuose, jų pabaigoje, jei susirinkimas trunka 1,5–2 val., pradeda nervingai judėti, jiems sunku išsėdėti, jie sako, kad nuobodu, arba siūlo greičiau išspręsti kokį nors klausimą. Jie netgi nuoširdžiai galvoja, kad tokį vertinimą į visus klausimus priėmė jų sąmonė. Iš tikrųjų kūnas šaukiasi nikotino, todėl jiems darosi neramu. Tą nikotino šauksmą jie paaiškina visiškai kitais dalykais: šitos temos jau išsemtos, jos jau darosi neįdomios, mažai prasmingos.

Tokiu būdu jie paaiškina savo nerimą. Išėję parūkyti, jie iš tikrųjų nuslopina tik abstinenciją, o įsivaizduoja, kad gauna kažkokį pagyvinimą nuo to nuobodulio ar dar kažko. Svarbiausia prisiminti, kad ne nuostatos keičia elgesį, o mūsų elgesys keičia nuostatas. Mes tada surandame paaiškinimus, kodėl rūkome. Realus paaiškinimas yra biologinis – tai priklausomybė.

– Verta kalbėti ir apie psichologinę priklausomybę. Dar vienas iš plačiai paplitusių paaiškinimų, kodėl rūkoma, kad tai – laikas sau, minutė, skiriama sau darbų sūkuryje, malonumas.

– Galime pagalvoti kartu – minutė, praleista rūkant, tai atidirbimas tabako pramonei. Ar ta minutė nebūtų prasmingesnė, jei pasižiūrėtume į gėlę, praskrendantį paukštį, pakeltume akis į dangų? Tokiu būdu mūsų akys pailsi, raumenys įsitempia. Gal geriau padaryti kelis fizinius pratimus, pašokti valsą su kolega. Ar tai nėra paprastesnis, nieko nekainuojantis ir nekenkiantis sveikatai būdas skirti laiko sau?

Tuos paaiškinimus gimdo mūsų abstinencija. Ji mums pateikia tuos paaiškinimus, kurie mums priimtinesni. Akivaizdu, vargu ar kas nors paminėtų rūkymą tarp vertingiausių asmeninio laiko praleidimo būdų. Suvalgyti ką nors skanaus, pašokti, pajudėti, pasikalbėti su draugu, paskambinti mamai… Yra daugybė būdų, kaip galime skirti laiko sau. Šiuo atveju tai yra mūsų abstinencija. Narkomano smegenys mums sako – tai yra tavo svarbiausias malonumas. Paklausus žmonių, nedaugelis pasakytų, kad jų gyvenimo prioritetas – parūkyti.

– Vis dėlto egzistuoja ir toks paaiškinimas: rūkau tik kartais, todėl tai nekelia ypatingos grėsmės sveikatai, viena kita cigaretė savaitgalį nieko nepakeis.

– Racijos yra, bet tada dar mažiau suprantama, kam to reikia. Yra tokių žmonių. Jų nedaug. Jie iš dalies ir sudaro tokį klaidingą įspūdį, kad tai yra nepavojingas paišdykavimas. Dalis žmonių, reikia pripažinti, parūko tik retkarčiais, kaip jie patys sako, tik dėl kompanijos. Tai tokie aplinkybių nulemti dalykai. Šie žmonės niekada neįpranta, tačiau net ir retas rūkymas beveik visada veda prie dažnesnio rūkymo, nes įprotis linkęs tik stiprėti.

– Kiek tiesos, kad rūkyti elektronines cigaretes, cigarus, pypkę ar kaljaną sveikiau nei cigaretes?

– Visas šias priemones sunku palyginti. Kaljanas ir pypkė tikrai žalingi. Lietuvoje kaljanas galbūt nėra taip paplitęs, bet turkai netgi sukūrė reklamą prieš kaljaną, kad atpratintų jaunimą ir vyresnius žmones jį rūkyti. Reklama parodė, kiek tame kaljane yra bakterijų (net jei žmonės keisdamiesi kaljanu pakeičia antgalį). Buvo parodyta, kokios tai bakterijos, kokias ligas sukelia. Reklama tokia bjauri, kad po to net nekyla mintis, kad tai kažkuo patrauklu.

Kalbant apie pypkę, ypač rūkant be filtro, ji yra ne mažiau, gal net pavojingesnė nei cigaretės. Tai nepalyginama. Elektroninės cigaretės gerokai kontroversiškesnės. Viena vertus, jas galima vertinti kaip pakaitinę terapiją – žmogus, kuris jaučia labai stiprią priklausomybę, rūkydamas elektroninę cigaretę, išvengia daugybės kancerogeninių medžiagų. Tačiau jis nesumažina rizikos, pavyzdžiui, susirgti širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.

Elektroninių cigarečių ilgalaikis poveikis dar per menkai ištirtas, tačiau, lyginant su tradicinėmis cigaretėmis, jos daug mažiau pavojingos. Problema kyla tada, kai jos reklamuojamos kaip mažiau pavojingas variantas. Tada įtraukiami vaikai. Daugelis žmonių, kurie rūko elektronines cigaretes, lygiai taip pat rūko ir įprastas cigaretes.

Elektroninės cigaretės yra vaikų viliojimas ir jaunų žmonių įtraukimo būdas tvirtinant, kad tai visiškai nežalinga. Vienas iš stiprių motyvų daugeliui žmonių mesti arba nesiimti rūkyti yra žala sveikatai. Tai pavojingas, žalingas dalykas, kodėl turėčiau tai daryti? Bet dabar mes turime tokį bedūmį, bekvapį lyg ir tokį modernų daikčiuką, kuris visiškai nepavojingas sveikatai. Tada labai sunku nuteikti. Laimei, Lietuvoje elektroninės cigaretės prilygintos įprastoms cigaretėms ir ten, kur draudžiama rūkyti įprastas, draudžiama rūkyti ir elektronines cigaretes.