Įveikti ūmią leukemiją padėjo ir rūpestis savo sveikata

Beveik prieš metus Respublikinės Šiaulių ligoninės Informacinių technologijų diegimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Rasa Benaitienė pajuto pirmuosius sunkios ir klastingos ligos - ūmios mieloleukemijos požymius. Tiesa, tada net ir gydytojai neįtarė, kad tai gali būti kraujo liga. Šiandien Rasa, jau įveikusi kaulų čiulpų transplantaciją, grįžo į darbą ir ne tik puikiai jaučiasi, bet ir pasiryžusi paraginti likimo draugus neprarasti optimizmo, kai tenka grumtis su sunkiomis ligos gydymo pasekmėmis. Moteris apgailestauja, jog tada, kai jos gyslomis tekėjo sveikas kraujas, nepakankamai jo dovanojo sergantiesiems,  kuriuos gydant donoro kraujo prireikia labai daug.  

Reklama

Greitai bėgantis laikas

Kiekvienas, susirgęs sunkia liga, ilgai ieško atsakymo į klausimą, kodėl būtent jį užklupo vėžys. Neranda į šį klausimą atsakymo ir Rasa Benaitienė. Ji žino, kad buvo giminėje sirgusiųjų vėžiu, bet kraujo liga tikrai niekas nesirgo. Tad ir ji ligos negalėjo paveldėti.

Netinkamas gyvenimo būdas ar žalingi įpročiai niekada nebuvo Rasos gyvenimo palydovai. Nuo ketvirtos klasės pradėjusi lankyti plaukimo baseiną, treniravosi iki 11 klasės. Dubijos pagrindinės mokyklos sportinės klasės moksleivė Rasa Sirutytė įvairiose varžybose gynė ne tik mokyklos, bet ir miesto garbę. Baigusi mokyklą mergina svajojo studijuoti sporto mediciną, tačiau įstoti nepavyko.

„Pradėjau dirbti Šiaulių televizorių gamyklos „Tauras“ konstruktorių biure. Žuvus tėčiui, mama mus su broliu augino viena, tad kas mėnesį gaunamas atlygis buvo didžiulė paspirtis šeimai“, - prisimena moteris nelengvus jaunystės metus. Rasa nusprendė žinių semtis vakarais ir įstojo į anuometinio Kauno technikos universiteto Šiaulių filialo vakarinį skyrių. Čia įsigijo pramoninės elektronikos specialisto diplomą. Jo bei įgytų žinių prireikė, dirbant konstruktorių biure.

Televizorių gamybai pradėjus šlubuoti, pirmiausia bankrutavo konstruktorių biuras ir Rasa keitė darbą. Teko dirbti ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos Informatikos skyriuje, po to įsidarbino RŠL Informacinių technologijų diegimo skyriuje.

Greitai bėgančio laiko įrodymu tampa vaikai. Drauge su vyru Modestu augina du sūnus. Alvydui jau septyniolika metų, Rimvydui – dvylika. Šiai vyrų trijulei teko nemažai išbandymų, kai žmoną ir mamą liga paguldė į ligos patalą.

Ligos priežastys nepaaiškinamos

Sveikatos problemos Rasą užklupo praėjusią vasarą. Jai buvo diagnozuotas venų uždegimas, gydymui skirta kraują skystinančių vaistų. Moteris prisimena, jog rugpjūtį buvo atliktas kraujo tyrimas, kuris jau rodė organizme vykstantį uždegimo procesą. Šeimos gydytojas įtarė, jog tai gali būti reakcija po kraują skystinančių vaistų, nes jais reguliuoti kraujo klampumo kažkodėl nepavykdavo.  Buvo ne tik kojų venos užsikimšusios, ir krešulys į plaučius buvo nuėjęs -  jaudino ir ant rankų riešų pasirodę pūlinukai.

Tačiau nebuvo nei silpna, nei bloga, jautėsi puikiai, ėjo į darbą. Sunerimti privertė lapkritį ant veido iškilę spuogeliai su pūslelėmis. Parodžiusi gydytojui, išgirdo, jog gal tai... alergija nuo vaistų. Bet dar ir ant juosmens išryškėjo. Tada vėl Rasa nuskubėjo pas šeimos daktarą, kuris šį kartą įtarė, kad gali būti kokia kraujo liga.

Įtarimą sustiprino ir kraujo tyrimas, kuris rodė geležies trūkumą. Vargino labai gausios mėnesinės. Teko kreiptis į ginekologą, ir jis diagnozavo gimdos endometriozę. Neatsistatė kraujas ir vartojant skystinančių vaistų. Per lapkričio mėnesį net du kartus buvo užklupusi virusinė infekcija.

Šeimos gydytojas išrašė siuntimą  hematologo konsultacijai. Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytoja hematologė Karolina Bagavičienė skyrė kraujo tyrimus. Rezultatai nenudžiugino – buvo anemija, sumažėjęs trombocitų (ląstelių, atsakingų už kraujo krešėjimą), padidėjęs leukocitų skaičius.

Skirtas leukogramos tyrimas, kurio metu mikroskopu įvertinamos kraujo ląstelės. Tyrimo rezultatas parodė, kad kraujyje yra... blastų.  Net 24 procentus visų kraujo ląstelių sudarė piktybinės kraujo ląstelės.

„Aš tada dar neįsivaizdavau, kas tai yra blastai“, - sako Rasa, nuo tos dienos pradėjusi domėtis  ne tik gydytojų pasakojimais, bet ir medicinos straipsniais apie klastingą kraujo ligą.

Diagnozė patvirtinta

RŠL Vidaus ligų skyriuje  Rasa neužsibuvo. Buvo paimti kraujo tyrimai, tačiau nuspręsta gydyti siųsti į Vilniaus Santariškių klinikos Hematologijos centrą.

Antradienį paguldė į Santariškes, paėmė tyrimą ir ketvirtadienį konstatuota skaudi realybė. Gydytojas hematologas Andrius Degulys atėjo į palatą. Kaulų čiulpuose, pasak gydytojo, jau buvo 45 proc. blastų. Buvo paaiškinta, jog kuo daugiau jų būna, tuo žmogui blogiau – jis pradeda silpti.

„Jei nebūčiau ėjusi pas daktarus, nebūčiau rūpinusis savo sveikata, – kažin iki kiek būčiau sulaukusi. Tik rytais buvo šioks toks galvos svaigulys. Gal nuo slogos, sinusito, gripo – nemažai teko sirgti. Bet fiziškai blogai nesijaučiau net ir tada, kai buvo diagnozuota liga“, - prisimena ligos pradžią moteris.

Patvirtinus diagnozę netrukus į palatą atėjo centro vadovas  psichologas prof. L. Griškevičius, skyriaus vedėja gydytoja hematologė Regina Pileckytė.

Pirmiausia pačiai Rasai teko papasakoti ligos eigą, tada medikai kalbėjo apie gydymą, galimus variantus. Buvo pasiūlyta dalyvauti klinikiniame tyrime ir naudoti eksperimentinius vaistus.

Išsiaiškinusi, jog bet kokioj situacijoj galės atsisakyti eksperimentinio gydymo, Rasa sutiko.

„Esu jauna, dar vaikai neužauginti, gal eksperimentiniai vaistai suteiks daugiau galimybių pasveikti“, - prisimena svarstymus moteris.

Juolab kad ir gydytojų prognozės nenuliūdino - daugiau kaip 50 proc. susirgusiųjų ūmia mieloleukemija pasveiksta visiškai.

Alinantis eksperimentinis gydymas

Netrukus pradėta chemoterapija. Po pirmosios procedūros pradėjo pykinti, nuslinko plaukai, Rasa neteko net 14 kilogramų. Svoris pamažu sugrįžo. Po antrosios chemoterapijos neteko 16 kilogramų.

Jei po chemijos per daug svorio nukrenta, ateina dietologė ir papasakoja, kaip jį susigrąžinti, kokį maistą valgyti, kad mažiau pykintų, kad viduriavimas sumažėtų. Moteris sužinojo, kad negali valgyti jokio žalio maisto: vaisių, šviežių sulčių, daržovių, nes tai – papildomas infekcijos šaltinis. Galimas tik termiškai apdorotas maistas. Nesinori valgyti, bet reikia, kad organizmas užtektų jėgų kovoti su liga.

Ateina ir psichologas, jei pacientui kyla pesimistinių minčių. Visas personalas, pasak R. Benaitienės, labai palaikantis, suprantantis ligonį ir pasiryžęs padėti.

Iškęsti  po chemoterapijos teko tikrai daug. Visų ligonių didžiausias siaubas - slenkantys plaukai. Ir ne tik dėl estetinio vaizdo. Rasa neslepia, jog plaukai slenka taip pat su skausmu, atrodo, lyg kas būtų juos pešęs.  Prasidėjo ir  alerginė reakcija į chemiją, ėmė visą kūną varginti niežulys. Valgymas tapo kančia, nes valgyti reikia, o negali, nes visa burnos gleivinė atsisluoksniuoja, skauda. Kad chemija greičiau išsiplautų, būtina gerti daug skysčių.

Tiesa, yra vaistų ir priemonių, padedančių pašalinti ar sumažinti cheminių vaistų poveikį. Po pirmos chemoterapijos kentėti dėl nežinojimo teko daugiau. Po antro vaistų kurso Rasa pirko daugiau priemonių, padedančių lengviau išgyventi: įsigijo specialų dantų šepetuką, kremų. Daug vaikščiojo, nes atrofuojasi raumenys ir organizmas silpsta.

„Atsisėdi, pasėdi – galva nesisuka, tada galima atsistoti. Jei galva nesvaigsta – gali eiti. Jei pradeda suktis, tai toje vietoje tupiesi ar guliesi, kad neparkristum, nesusižalotum. Bet vaikščioti vis tiek reikia“, - pasakoja Rasa sunkų ėjimą iš ligos.

Kai kraujo rodikliai pradeda kilti, požymiai pradeda mažėti, gleivinė gyti. Be to, būtina kruopščiai laikytis higienos, nes gali prikibti kokia infekcija ar virusas. Nepavyko išvengti gripo, tad vėl savijauta blogėjo.

Finišo tiesiojoje - transplantacija

Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytojas hematologas Valdas Pečeliūnas  labai daug pasakojo, kaip palengvinti savijautą po chemoterapijos. Trečioji procedūra buvo taikoma prieš atliekant kaulų čiulpų transplantaciją.

Patarė valgyti po 3400 kilokalorijų – viską, ką atneša ligoninėje ir iš namų. Kad nenusilptų, nes jėgų reikia. Patarė vaikščioti: po ligoninę ir aplinkui. Jei negali vaikščioti, patarė sėdėti, kad tik stiprėtų raumenys.

Po antros chemijos buvo galimybė grįžti namo. Septyniolika dienų galėjo pailsėti, atsigauti ir fiziškai, ir psichologiškai.

„Grįžau nusiteikusi optimistiškai, ne tai jau buvo finišo tiesioji – į transplantaciją“, - prisimena Rasa.

Nors jos laukė dar trečia chemijos terapija, bet po jos jau buvę lengviau.

„Labai gleivinę prižiūrėjau, kad nepasikartotų burnos gleivinės problemos: pirkau specialius skysčius, maistą reguliavau“, - prisiminimuose jau likę išgyvenimai.

Buvę visko, net išgąsčio, kad dantys gali išbyrėti. Padėjo ir ligoninėje duodamos priemonės. Specialiu ampulės skysčiu, praskiestu  vandeniu, skalaudavo burną. Tik tam kartui palengvėdavo,  kad nors kąsnį galėtų nuryti.

Vargino ir gausios mėnesinės. Kad nenukraujuotų, buvo lašinamas kraujas, trombocitai. Vienam kraujo liga sergančiam ligoniui reikia labai daug donorų. „Labai dažnai galvodavau, kodėl neduodavau kraujo, kai buvau sveika. Galėjau padėti daugeliui žmonių“, - apgailestavo moteris.

Tačiau nuotaika buvo pakili, nes žinojo, kad po trečios chemoterapijos jos laukia kaulų čiulpų transplantacija. Nors ir yra tikimybė, kad liga atsikartos, tačiau Rasa buvo linkusi mąstyti apie geriausia – pasveikimą.

Tyrimams buvo pakviestas brolis, tačiau jo tyrimų rezultatai netiko ir donoru transplantacijai būti negalėjo. Nuspręsta persodinti kaulų čiulpų kamienines ląsteles, surinktas iš jos pačios kraujo.

Procedūros metu  iš venos paimamas kraujas, iš kurio surenkamos kamieninės ląstelės, kurios vėliau buvo užšaldytos.

Rasa išvyko namo laukti paskirtos dienos transplantacijai.

Transplantacijos metu į veną sulašintos jos pačios kamieninės ląstelės. Bet tai nebuvo jokia chirurginė intervencija, kaip galvojo Rasa, anksčiau niekada nesidomėjusi nei apie šią ligą, nei apie jos gydymą.

Ji svarsto, jog tai likimas, atsiuntęs išbandymą liga, suteikė didžiulių išgyvenimų ir patirties naštą. Šiandien Rasa grįžusi į darbą. Tačiau ligos dar nepamiršta. Nuolat kviečiama į Vilnių tikrintis sveikatą, nes liga kontroliuojama. Reikia daugiau rūpintis ir savimi, tausoti jėgas bei džiaugtis antrąkart dovanotu gyvenimu, kurio kelyje dar daug naujų išgyvenimų.

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro vadovas prof. Laimonas Griškevičius:

Lietuvoje ūmine mieloleukemija suserga kiek daugiau kaip 100 pacientų per metus. Maždaug pusė jų yra jaunesni kaip 60 metų. Ūminė mieloleukemija pasireiškia silpnumu, kraujavimu, dažnomis infekcijomis. Liga greitai progresuoja, todėl neretai dar prieš mėnesį buvę visiškai sveiki pacientai į ligoninę gali patekti labai sunkios būklės. Ūminė mieloleukemija nėra viena liga, tai – kelių dešimčių ligų grupė, kurios viena nuo kitos skiriasi genetiniais pokyčiais, turi skirtingus imunologinius žymenis, skirtingą eigą, jautrumą gydymui bei gydymo rezultatus.

Santariškių klinikose kiekvienam pacientui yra atliekami pažangūs genetiniai, imunologiniai ūminės leukemijos tyrimai, kurie pacientams leidžia parinkti individualų gydymą: chemoterapiją, taikinių terapiją, spręsti, ar reikia kaulų čiulpų transplantacijos. Šie modernūs tyrimo metodai pacientui suteikia geriausią galimybę pasveikti ar pratęsti remisiją.

Tačiau net ir pritaikius pažangiausius diagnostikos bei gydymo metodus, ne visais atvejais pavyksta ligą įveikti – ypač susirgus vyresniems pacientams. Siekiant vis labiau gerinti gydymo rezultatus, pacientams siūloma dalyvauti klinikiniuose tyrimuose, kurių metu skiriamas pažangus eksperimentinis gydymas. Pacientai dalyvauja laisva valia, o jų saugumui skiriamas ypatingas dėmesys. 

Respublikinės Šiaulių ligoninės Vidaus ligų skyriaus gydytoja hematologė Karolina Bagavičienė:

Šeimos gydytojas, atlikęs kraujo tyrimą ir nustatęs trombocitų, leukocitų ar eritrocitų pokyčius, (sumažėjimą ar padidėjimą) kraujyje bei įtardamas kraujo ligą, siunčia ligonį hematologo konsultacijai į Respublikinės Šiaulių ligoninės Konsultacijų polikliniką. Ligoniui atliekama leukograma – citomorfologinis tyrimas, kuriuo nustatomi kokybiniai ir kiekybiniai kraujo ląstelių pakitimai. Medicinos biologo pateikti leukogramos rezultatai hematologui padeda diagnozuoti ligą. Tuo atveju, jei kraujyje aptinkama blastų – piktųjų  (vėžinių) kraujo ląstelių, įtariama leukemija bei atliekamas kaulų čiulpų tyrimas. Ūminė leukemija diagnozuojama, kai, atlikus kaulų čiulpų tyrimą, nustatoma, jog blastai kaulų čiulpuose sudaro daugiau kaip 20 proc. ląstelių. Diagnozuojant ūminę leukemiją, labai svarbus tėkmės citometrijos tyrimas, kuriuo nustatoma blastų kilmė. Jei blastai yra mieloidinės kilmės – diagnozuojama ūminė mieloleukemija, jei limfoidinės – ūminė limfoleukemija.

Ūminė leukemija, kuri ir buvo įtarta ligonei, - tai agresyvia ir greita eiga pasireiškianti piktybinė kraujo liga. Vėžinės ląstelės sutrikdo normalią kraujo gamybą, dėl ko mažėja eritrocitų, trombocitų, leukocitų skaičius. Dėl šių priežasčių didėja kraujavimo rizika, vystosi anemija, didėja imlumas infekcijoms.