Ilgametės slaugytojos - apie jaunystės entuziazmą, neramų gyvenimą ir meilę žmogui(1)

Daugiau nei 120 slaugytojų rūpinasi į Šilutės ligoninę patekusiais žmonėmis. Dauguma jų - jau vyresnio amžiaus, nes jaunos merginos - ne paslaptis - vis dažniau renkasi darbą užsienyje. Lieka kantriausios, Šilutei ir jos žmonėms atidavusios jau ne po vieną dešimtį metų.

Reklama

Gegužės 12-ąją - Slaugytojų profesinės šventės dieną - keletą jų pakviečiame prie visų slaugytojų pasiaukojamo darbo simboliu tapusio paminklo 1982-aisiais pūgoje žuvusiai felčerei Zosei Petraitienei. Jau daugiau nei 30 metų stovi ji palinkusi -tarsi priešindamasi tamsai ir pūgai - Šilutės ligoninės prieigose, vis primindama šilutiškiams nepamirštamą medikės aukos istoriją...

Slaugytojos, kurias šįkart kalbiname - Konsultacinėje poliklinikoje dirbanti Sigita Chockevičienė, operacinės vyr. slaugytoja Zelma Lakštinienė ir visam ligoninės slaugytojų būriui vadovaujanti administratorė Birutė Jurjonienė - taip pat puikiai prisimena ir tą istoriją, ir paminklo atidengimą. Visos jos tuomet jau gydė šilutiškius.

Ilgi slaugytojų darbo dešimtmečiai atmintyse įrėžė ne vieną ypač skaudžią patirtį, bet dovanojo nemažiau ir džiaugsmo akimirkų, pasveikusių ligonių padėkų. Apie tą visaapimančią slaugytojų patirtį ir kalbame paminklo papėdėje...

Išliko noras padėti žmogui

Kai pagal paskyrimą atidirbusi Kauno klinikose S.Chockevičienė grįžo į gimtąją Šilutę, buvo 1980-ieji. Darbas Traumatologijos skyriuje, žinia, nelengvas, juolab kad tuomet šiame skyriuje gulėdavo ne po porą dešimčių, kaip dabar, o po 60 ligonių. Ir ne tik todėl, kad Šilutės rajonas vienijo dar ir Pagėgius, kad iš Lietuvos dar niekas užsienin neplūdo, bet dar ir dėl to, jog buvo nustatytas žymiai ilgesnis pooperacinis gulėjimo ligoninėje laikas.

Iš tų laikų slaugytojai Sigitai ir dabar skaudžiausia prisiminti atvejus, kai mirdavo jauni žmonės. Tuomet ligoninė dar neturėjo Reanimacijos skyriaus, buvo tik 3 lovos reanimuojamiems ligoniams, tad ir pagalba buvo ne tokia efektyvi.

„Mirtis - toks reiškinys, prie kurio negali priprasti, ji visada skausminga ne tik artimiesiems, bet ir medikams. Ir atsiriboti nuo jos neįmanoma“, - sako ilgametė slaugytoja.

Vėliau Sigita ne vienerius metus rūpinosi Šilutės tuberkuliozės sanatorijos „Eglutė“ mažaisiais pacientais. Čia, pasak jos, mirtys buvo reti atvejai, o didžiausia paskata ir džiaugsmas būdavo, kai ligoniai pasveikdavo.

Sanatoriją uždarius, Sigita vėl grįžo į ligoninę. Tuomet čia jau buvo kuriama konsultacinė grandis, kur kartu su gydytoju Leonu Balčėnu ji ir dabar rūpinasi odos ligomis susirgusiais pacientais.

Sigita ir dabar vis dar mena Kauno klinikų chirurgo Algirdo Katiliaus žodžius slaugytojoms: „Stenkitės visada padėti žmogui, tik nepakenkit“.

„Jaunos tuomet buvom, entuziazmo ir noro padėti žmogui kupinos“, - sako tuos metus prisimindama Sigita. Ir priduria, kad noras padėti žmogui iki šiandien išliko.

Operacinėje nėra ramaus gyvenimo

Dar ilgiau nei Sigita - 44 metus - ligoninėje dirba Z.Lakštinienė. Ji nuo pat darbo pradžios nepakeitė net skyriaus - dirba vis tame pačiame operacinės padalinyje. Tame pačiame padalinyje Zelma turi ir dar tris bendraamžes slaugytojas, su kuriomis kartu dirba nuo pirmosios dienos. Tai Elena Liepienė, Nijolė Saldauskienė ir Aldona Budrikienė.

„Viena kitą jau tikrai suprantame ne tik iš pusės žodžio - iš žvilgsnių“, - sako Zelma.

Kiekvieną parą - 5, 7, 10 planinių sudėtingų operacijų, dar 10 ar 12 - neplaninių, atliekamų ambulatorinėje operacinėje - toks Z.Lakštinienės darbo baras.

Zelmos rūpestis, kad visi planinėms ir neplaninėms operacijoms reikalingi instrumentai, priemonės ir medžiagos būtų laiku užsakyti ir paruošti. O didžiausias džiaugsmas - kai operacija pavyksta gerai, kai gydytojai padėkoja už tinkamai atliktą darbą.

„Štai ir šįryt jau gavau padėką, smagu“, - šypsena vėl švysteli Zelmos veide. Bet čia pat prisimena ir tokius įvykius, kurie sukrečia, ir konstatuoja, jog „ramaus gyvenimo operacinėje nėra“.

Ypač slaugytojai gera, kai gerai atliktą darbą pastebi ir įvertina jauni, neseniai dirbantys gydytojai, kai pavyksta su jais rasti gerą ryšį. Nes jie - tai naujovės, kurios kasdien skverbiasi ir į medicinos sritį, kurias reikia suspėti įsisavinti, o kartu ir išmokti dirbti komandoje su jaunimu.

Slaugytoju gali būti tik tas, kas be išlygų myli žmones

Viso gausaus slaugytojų būrio darbą jau 25 metus koordinuoja jų administratorė B.Jurjonienė, Šilutės ligoninėje iš viso dirbanti dar dešimtmečiu ilgiau. Ir šiai medikei Šilutės ligoninė - pirmoji darbovietė, kur atvykusi iš karto buvo įdarbinta Chirurgijos skyriuje.

Birutė džiaugiasi, kad jos 122 slaugytojų kolektyvas - pastovus, kaita jame nėra didelė, bet išvažiuojančių į užsienį yra. Jaunų merginų kasmet ateina nedaug, anot Birutės, tokias gali ant rankos pirštų suskaičiuoti.

Kalbantis su jaunimu aiškėja, kad daugelis baigusiųjų mokslus ieško darbo didžiuosiuose šalies miestuose. Mažai tėra ir tokių, kurias vilioja darbas stacionare, dauguma merginų nori dirbti pirminėje sveikatos priežiūros grandyje, nes čia - ne paslaptis - lengviau.

Todėl daugumos Šilutės ligoninės slaugytojų amžius svyruoja nuo 40 iki 60 metų, jų jau trūksta, ypač - Reanimacijos skyriuje.

Birutė nenustebina sakydama, kad slaugytojos darbas ligoninėje sunkus fiziškai, nes čia daug labai sunkių ligonių, kuriems tenka ne tik medicinines procedūras atlikti, bet ir prausti, maitinti, vežioti, pakelti.

Didžiulis ir psichologinis krūvis, nes sergantys žmonės, o dažnai ir jų artimieji, yra dirglūs, kartais net abejojantys ir medikų kompetencija, ir geranoriškumu, noru padėti. Tad slaugytoja privalo turėti ir begalinę kantrybę, ir didžiulius meilės žmogui klodus.

Be to, darbas ligoninėje yra pamaininis, tad nemažai švenčių, savaitgalių slaugytojoms tenka praleisti ne su šeimomis, o prie ligonių lovų.

B.Jurjonienės nuomone, šį darbą turėtų rinktis tik tie žmonės, kurie be išlygų myli žmones.

Vieni skaudžiausių įvykių, įsirėžusių Birutės atmintyje, - kolegų, ypač jaunų ligoninės medikų mirtys. „Kai su žmogumi ne vienerius metus dalijiesi rūpesčiais ir džiaugsmais, gyveni vienu tikslu, ir jis išeina, lieka tokia tuštuma, kurios jau niekas nebeužpildo“, - sako ji, prisimindama ne vieną tokį atvejį.

O džiugiausias įvykis jos karjeroje, žinoma, buvo pernai, kuomet B.Jurjonienė pateko į geriausių Lietuvos slaugytojų dešimtuką, jai buvo suteiktas Nusipelniusios slaugytojos vardas.