Hipnozė kiekviename žingsnyje(1)
Po 20 val. mokymosi jis pradėjo taikyti hipnozę vaikams ir žmonai, po 40 – pacientams. Kiekvienas žmogus gali įvesti sėdintįjį priešais į hipnotinį transą.
Suprantame tai ar ne, mes kas dieną vienas kitą hipnotizuojame. Moterys užburia vyrus, vyrai – moteris, kai kuriems mokiniams mokytojai patys to nesuvokdami pakelia pažymius, kai kuriems pavaldiniams viršininkai tampa labai dosnūs. Daugelis žmonių laužo galvą: „Ką daryti, kad žmogus imtų manimi pasitikėti ir taptų geranoriškas?“ Tam tikrų profesijų žmonės specialiai to mokosi. Kiti jau turi šį talentą, bet jo neįsisąmonina. Kita vertus, svarbu žinoti: kada mane hipnotizuoja? Jei jūs turite nerealizuotų poreikių, kiti gali tuo pasinaudoti.
Kas yra ir ką duoda hipnozė ir transas?
Manipuliavimas – tai tarsi susilpninta hipnozė. Hipnozės suvokimas per praėjusį šimtmetį labai pakito. Iš tiesų tik apie 5 proc. žmonių galima užhipnotizuoti taip, kad jie scenoje rinktų nematomas gėles. Jei tokią hipnozę būtų galima pritaikyti daugeliui, ja naudotųsi kiekvienas banditas. Jis užeitų į banką, užhipnotizuotų kasininkus, ir jie patys jam atiduotų pinigus. Esmė ta, kad veikia vidinė hipnozės būsena, o ne išorinė jėga. Kai kuriems žmonėms ši jėga tiesiog „įjungta“ – tai sėkmingiausi žmonės, kurie naudojasi milžiniškomis pasąmonės galiomis – aktoriai, sportininkai, visuomenės veikėjai, kūrybinės asmenybės. Gyvenime labai daug problemų, ir mes bandome jas išspręsti vadovaudamiesi logika, bet iš tikro, norint ką nors išspręsti, reikia atsipalaiduoti.
Teigiamiems hipnozės efektams – baimės ir skausmo sumažėjimui, kūrybiškumo padidėjimui, užmirštų įvykių atsiminimui ir t. t.– nebūtinas labai gilus transas, tai sėkmingai vyksta ir esant kur kas mažesniam transui. Tai patvirtina ir kompiuterinė smegenų tomografija – transo metu funkcionuoja kur kas daugiau smegenų sričių. Tuo tarpu dėl streso dalis smegenų sričių nebedalyvauja, kai stresas yra ilgalaikis, pradeda nykti dalis neuronų. Hipnozė laikoma vienu iš veiksmingiausių psichologinių poveikių gydant vėžį, labai plačiai taikoma darbe su žmonėmis, turinčiais priklausomybių. Norint, kad greičiau suaugtų lūžęs kaulas, reikia prieš miegą su juo kalbėti: „Man reikia kad tu suaugtum, man reikia grįžti į gyvenimą.“ Transe puikiai pailsima ir atsistatoma. Štai Prancūzijos hipnozės asociacijos viceprezidentas Žanas Bekio tvirtina, kad pas pacientus jis ateina pailsėti.
Kas gi tas transas? Daug kas šią sąvoką supranta klaidingai, kadangi tai sudėtingas reiškinys. Transas akivaizdus, kai studentas stikliniu žvilgsniu žiūri į dėstytoją, bet nieko negirdi (tokiu momentu vagys netrukdomi galėtų iškraustyti jo kišenes). Norint „įvesti“ žmogų į transą svarbiausia nutraukti jo mąstymą. Tokia būsena atsiranda, kai pasineriate į meną, gamtą, svajojate važiuodamas traukiniu ir t. t. Jums nereikia nieko daryti, jumyse tarsi užsidega ugnelė, kuo ta ugnis didesnė, tuo tampame laisvesni, atviresni. Hipnozė tiesiog padeda padidinti tą ugnį. Daugelis mano, kad transas – tai migdantis dalykas. Nieko panašaus! Tai dalykas, leidžiantis būti maksimaliai aktyviam ir budriam. Daugelis sportininkų, pavyzdžiui, Šumacheris prieš startą naudoja hipnozę ir tik pasiekęs transo būseną sėda į mašiną.
Senovėje žmonės hipnozės procese būdavo kur kas dažniau negu mes. Pavyzdžiui, nors
jie neturėjo migdomųjų, sugebėdavo užmigti. Dabar gyvenimas pernelyg komfortiškas, ir žmogus nebepanaudoja savo prigimties galių. Labiausiai sugebėjimą pakliūti į transą „užmuša“ rutina. Kai pasikeičia aplinka ir nebegalime automatiškai laikytis įpročių, pavyzdžiui, išvykstame į kelionę, viskas tampa tarsi ryškiau – būtent transe mes ir pradedame iš tikro gyventi! Kita vertus, nestereotipiškas žmogus ne visada patinka aplinkiniams. Kadangi transas toks malonus, daugelis bando jį pasiekti alkoholiu, narkotikais ir lengvai pasiduoda elementariems patekimo į transą būdams. Kokie tie būdai?
Būdai dviese patekti į transą
Harmonizacija. Duokite žmogui atsisėsti sekunde anksčiau. Jei jis atitraukia kėdę, ir jūs vos vos atitraukite. Kalbėkite su žmogumi tokiu stiliumi, kokiu kalba jis, galima pakartoti net jo kūno judesius ar kvėpavimo ritmą. Diplomatai kalba, kai žmogus iškvepia, tada jis mažiausiai priešinasi informacijai. Su lėtu žmogumi verta kalbėti lėtai, jei žmogus neramus – ir jūs pašokinėkite. Kartais nebūtina kartoti judesių, užtenka tik įsivaizduoti, kad juos darote, bet jūsų ir pašnekovo smegenyse jau aktyvuojasi tokie pat neuronai. Esmė ta, kad pajaustumėte šio žmogaus būseną, pabūtumėte kartu jo realybėje. Žmogus iš karto pajunta pasąmonės bendrumą: „Galų gale sutikau saviškį.“
Klausymasis. Geriau per daug neklausinėti – klausimais mes įsiskverbiame ir žmogų „pažadiname“. Pavyzdžiui, jis rimtas. Ir aš rimtas. Jis sako: „Man pasakė pas jus ateiti.“ Jei sakysite „bravo!“, – bus nenuoširdu. Jei klausite, „kas pasakė?“ – pereinat į apklausą, transas sklaidosi. Žmogus ir neklausiamas tuoj pasakys, kas svarbiausia. Kuo mažiau kalbate, tuo geriau žmogus pasineria į save. Bet jis mato jūsų veido išraišką, kūno kalbą. Jei jūsų veide atsispindės nuobodulys, jo vidinis procesas nutrūks.
Palaikymas. Kitas dar stipresnis žingsnis – rasti, kur galite su žmogumi sutikti. Mes net patys nejaučiame, kaip dažnai mūsų sakiniai prasideda nuo „ne“. Kai tik sakome „ne“, žmogus tarsi pabunda iš transo. Visi savo kailiu įsitikinome, kad labai stipriai veikia pagyrimai: „Retai sutiksi tokių protingų pašnekovų…“ Labai svarbu: reikia suvokti, kuo tas žmogus jums iš tikro patinka, kitaip jis pasąmoningai pajaus jūsų manipuliaciją ir sugrąžinti pasitikėjimą bus sunku. Jei neturite už ką girti, geriau to ir nedaryti.
Informacinis kanalas. Kiekvienas iš mūsų pagal informacijos priėmimo pirmenybę turi vieną ar kelis dominuojančius informacinius kanalus: vizualinį, auditorinį, kinestetinį. Su „vizualiku“ reikia kalbėti vaizdžiai, tarsi pieštumėte schemas ar paveikslą, jam bus svarbi jūsų apranga, kabinetas. „Auditorikui“ labai svarbios jūsų balso intonacijos, taip pat svarbu jį išklausyti. Šalia „kinestetiko“ verta atsisėsti arčiau, jam svarbiausia jaukumas ir saugumas, įsiklausykite į savo vidinius pojūčius ir pagalvokite, ar jis patogiai jaučiasi.
Kalbėjimas kito žmogaus kalba. Kiekvienas žmogus savaip mato situaciją, tikslą. Pabandykite įsiminti keletą jo vartojamų žodžių ir posakių. Žmones, kurie šneka mūsų žodžiais, mūsų pasąmonė priima kaip savus, ir mes imame jais pasitikėti. Mūsų smegenyse žodžiai sujungti tarsi grandinėmis, ir kalbėdami turime pakliūti į tą pačią grandinės vietą. Kodėl vienas menas jums patinka, o kitas – ne? Norėdami kitą „įvesti“ į transą, turime laikinai užmiršti jums pačiam būdingus žodžius, mokėti laikinai susižavėti kitu skoniu, kitu menu.
Teigiami žodžiai. Yra žodžių, kurie pažadina iš transo, todėl jų reikėtų vengti. Tai tokie žodžiai, kaip
„problemos“, „nemalonumai“, „deja“, ir t. t. Pavyzdžiui, seselė sako: „Tuoj jums įdursime, bet visai neskaudės.“ Pacientas girdi: „Įdursime“, „skaudės.“ Jis išsigąsta, net nebūdamas bailus. Jei ji sakytų: „dabar aš jus gydysiu, ir jums tai padės“, žmogus girdėtų „padės“ ir atsipalaiduotų. Arba jūs sakote: „Viskas gerai, deja, yra dar kai kas.“ Žmogus negirdi pirmos sakinio dalies ir pastato ausis, pasiruošęs išgirsti tą „kai ką“. O jei jūs sakysite „viskas gerai ir dar kai kas“, – lieka atsipalaidavęs.
Lūkesčiai. Tai, ko jūs nesąmoningai tikitės iš kito žmogaus, irgi veikia kaip hipnozė. Neaišku kodėl, bet kai iš vaiko tikimasi genialumo, jis parodo gabumų, kai manoma, kad jis taps „toks pat kvailas kaip tėvas“, jis ir tampa toks, nors jo IQ aukštas.
Jūsų paties būsena. Svarbiausia, kad į transą įeitumėte jūs pats. Naujosios hipnozės pradininkas Miltonas Eriksonas, prieš dirbdamas su pacientu, pirma pasikviesdavo į kambarį savo žmoną. Kadangi ši moteris labai mėgo būti transe, o pacientai į ją kreipė mažai dėmesio, jie nejučia „apsikrėsdavo“ jos būsena, ir Eriksonui belikdavo tik pusė darbo.
Teigiamas poveikis transo metu. Išvardyti būdai- tai tik „įvedimas“ į transą. Pats hipnozės procesas labai įvairus, sudėtingas ir jo mokytis tenka ilgiau. Pavyzdžiui, prancūzų mokykloje dažnai dirbama su teigiamu prisiminimu. Žmogus turi papasakoti šį prisiminimą gydytojui, tada pastarasis naudoja šį prisiminimą, įterpdamas į jį žodžius, susijusius su judėjimu: „važiuoti, eiti, plaukti, mašina, laiptai“ ir metaforų, susijusių su problemos sprendimu. Taip pat jis pastiprina vidinį skilimą: „Kol viena jūsų dalis klausosi mano balso, jūsų pasąmonė naudoja tą energiją sprendimams ieškoti, o jums įdomu, ar tie sprendimai atsiras tuoj pat, ar po kurio laiko.“ Žmogus pasineria į resursinę būseną, o jo pasąmonė gauna konkrečią užduotį. Tai labai panašu į kūrybiškumo technikas. Daugelis žmonių, bandydami aktyviai išspręsti kūrybinę užduotį, pakliūva į aklavietę, o po to mintys ateina netikėtai, tada, kai jie atsipalaiduoja, pavyzdžiui, Einšteinas sakydavo, kad geriausios mintys ateina skutantis.
Hipnozę naudojančius žmones galima apkaltinti manipuliacija, bet kai tai padeda sumažinti skausmą ir kančią, tokia manipuliacija yra tiesiog būtinybė. Manipuliacijos yra visur – geriau manipuliuoti žodžiais, o ne chemija. Mėgėjiški hipnozės būdai nėra jokia paslaptis, apie juos galima drąsiai rašyti, kadangi, norint juos suvokti ir sąmoningai naudoti, reikia būti labai pusiausviram, sąmoningam ir nemažai padirbėti. Pabandykite kokio nors bendravimo metu pastebėti bent kelis iš jų ir paklausti savęs, kaip jums sekėsi. Jei jums sekasi gerai, jūs galite pastebėti lengvų transo požymių: žmogaus kvėpavimas sulėtėja, veidas kiek parausta, kūnas ir žvilgsnis tarsi sustingsta – gilus, gydantis ryšys užsimezgė.
Genovaitė Petronienė
