Gydytojas Eugenijus Margis: “Darbas yra meilė”
Tauragės ligoninės Vaikų ligų skyriaus vedėjas Eugenijus Margis yra tas žmogus, kurį dėl darbo specifikos pažįsta visa Tauragė. Per ilgametę gydytojo praktiką pasikeitė ištisa pacientų karta: dabar jis gydo savo buvusių pacientų vaikus. E.Margis yra taip atsidavęs darbui, kad iš šalies kartais atrodo, kad gyvena vien tik darbu ir darbe. Kaip yra iš tikrųjų, kaip darbas tampa gyvenimo būdu – apie tai šį kartą ir sukosi mūsų pokalbis.
Mūsų pokalbio metu netilo telefonas – „daktare, patarkite, daktare, pakonsultuokite“, o kabineto durys varstėsi beveik taip pat dažnai, kaip ir lifte. Kol gydytojas atsakinėjo į skambučius, buvo galima apsidairyti aplink: kabinete ir skyriuje esančiame vaikų kambaryje sienos nukabinėtos besišypsančių išgydytų vaikų nuotraukomis.
– Kaip darbas tampa gyvenimo būdu? – perklausė gydytojas. – Tavo profesinė kūryba – vaiko sveikata. Atsikeli ryte, nueini į palatą, pasisveikini, paklausi, ar skauda. Pamatai šypseną – gėris... Jauti psichologinius dalykus, tėvų ir vaikų santykius. Pažįsti vaikus, įsijauti į jų gyvenimą, susidraugauji – vaikai nebenori išeiti iš ligoninės... Kai vaikas sveiksta – kas gali būti geriau? Tai ir tampa gyvenimo būdu. Siekiu meistriškumo valdyti stebuklingą sveikatos virvutę. Mano mažieji pacientai galvoja, kad Margis – tai tiesiog toks bendrinis žodis, apimantis vardą, pavardę ir profesiją. Mieste susitikę taip ir sveikinasi – „labas, Margi“.
Vaikų ligų skyriuje gali gydytis 30 pacientų iki 18 metų, kamuojamų įvairių somatinių ir infekcinių patologijų. Tarp jų 15 specialių lovų skiriama kūdikiams ir papildomai 15 lovų tėvams, prižiūrintiems sergančius vaikus. Dirba keturi pediatrai, du iš jų – atvykstantys.
– Darbo tikrai pakanka, – sako skyriaus vedėjas, – o pirmadieniais ir penktadieniais tiesiog durys neužsidaro.
Į mediciną atvedė... treneris
Jaunystė – tas laikas, kai, regis, visas pasaulis tau po kojomis, gali tapti kuo panorėjęs. Smalsu, kodėl E.Margis pasirinko gydytojo ir būtent vaikų ligų gydytojo profesiją.
Jaunystėje sportas (lengvoji atletika-sprintas-trišuolis) buvo ir jo hobis, ir gyvenimo būdas.
– Savo trenerį Aloyzą Šlepavičių vertinome kaip tikrą tėvą, gyvenimo mokytoją. Visi buvę jo mokiniai gyvenime ką nors pasiekė: tarp jų gydytojai (Eugenijus Alekna), verslininkai, politikai. Buvome pareigingi, atkaklūs, daug keliavome. Visas laisvalaikis prabėgdavo treniruotėse ir varžybose, – dalinasi prisiminimais E.Margis. – Besimokydami aštuntoje klasėje, diskutavome, kuo norėtume būti. Treneris A.Šlepavičius sugalvojo išbandymą – nuvedė mane į morgą, pas gydytoją Gedminą! Žinoma, tąkart likau ne itin sužavėtas, bet mintis apie mediciną įsižiebė ryški kaip Kalėdų eglutė! Pirmas bandymas stoti į Kauno medicinos institutą nebuvo sėkmingas, išėjau į armiją. Grįžęs antrą dieną iškart vėl išbandžiau savo laimę ir šįkart Fortūna man nusišypsojo – įstojau. Studijuodamas sutikau ir savo žmoną... Vaikai gyvenime yra svarbiausi, todėl ir esu vaikų gydytojas. Mainais gaunu vaikų šypsenas ir pasisveikinimus, – atsako gydytojas.
Darboholikas ar tiesiog pareigingas gydytojas?
Mintyse ieškant darboholiko pavyzdžio visada pirmiausia iškyla
gydytojo E.Margio veidas: atrodo, kad jis net ir gyvena darbe, o baltas chalatas – jam labiausiai tinkantis rūbas.
– Taip, – atlaidžiai šypsosi medikas, – iš šono pažvelgus būtent taip ir atrodo. Tačiau kai suserga kieno vaikas, nepriklausomai nuo to, ar darbo valandos, ar laisvadienis, tuoj pat esu spaudžiamas dirbti, konsultuoti – juk vaikas yra viskas. Kyla panika sergančiojo šeimoje, vadinamasis močiutės sindromas, sukyla visa giminė. Dažnai pasirodo, kad tai paprasčiausia angina, dėl kurios pakyla ir kelias dienas laikosi aukšta temperatūra (įprastinė ligos eiga), bet ima atakuoti visa giminė. Tad kai aplink visi sveiki, aš – darboholikas, bet kai tik suserga jūsų vaikas, tai jau ne darboholikas, o tiesiog pareigingas gydytojas... Žinoma, vaiko ligos dinamika labai intensyvi, todėl kiekvienu atveju būtina rūpestingai ją sekti. Persirgęs viena liga vaikas sutinka kitą vaiką, nuo kurio užsikrečia jau kitu susirgimu – tarsi įvyksta ligų mainai. Ilgametė mano patirtis byloja, kad nuo kosulio gydomą vaiką paprastai tenka gydyti ir nuo viduriavimo. Kita vertus, darbe yra viskas, ko man reikia: šaldytuvas, vonia, televizorius. Į butą grįžtu tik pernakvoti, tad praktiškai pakaktų vien miegamojo ir vonios, – sako gydytojas.
Mediko darbas sklidinas įtampos ir išbandymų. Tikriausiai ne vienam yra buvę akimirkų, kai norėjosi viską mesti. Ne išimtis ir E. Margis.
– Vieša paslaptis, toks noras apimdavo, kai pasitaikydavo itin retų ir sunkių susirgimų, beviltiškų atvejų, kai nebūdavo reikalingos aparatūros, vaistų. Kai negalėdavai padėti, – atvirauja gydytojas. – Po netekčių nesinorėdavo į darbą: užsidarydavau savyje, paverkdavau... Nė vienas gydytojas nebus geras specialistas, jei nesusidurs su sunkiais susirgimais, reta ligos eiga. Tai savotiška skaudi mokykla.
Kaip pasikeitė vaikų sveikata
Pasikeitęs žmonių gyvenimo tempas ir būdas neišvengiamai turi įtakos ir sveikatai. Per pastaruosius 20 metų vaikų sveikata pasikeitė labai ryškiai. Vaikus tarsi užbūrė kompiuteriai. Iš to kyla judėjimo, regėjimo, laikysenos problemų.
– Vidutinis penkiamečio sveikatos paveikslas atspindėtų regėjimo sutrikimus, kvėpavimo takų, virškinamojo trakto, alerginius susirgimus. Didžiulę įtaką daro tai, kad be saiko naudojama buitinė chemija, maistą gamina ne mylinti mama, o bičiulė „Maxima“, – vardina gydytojas. – Ir tėvai, ir vaikai tampa reklamos aukomis: mieliau perka tetrapakuose įpakuotą chemiją nei natūralias obuolių sultis.
Kol tėvai skuba uždirbti milijoną, vaikai lieka darželiuose arba pas močiutes. Joms svarbiausia, kad tik vaikas valgytų, todėl ir lepina nesirinkdamos: šokoladas, kokakola, pyragaičiai. Tiesa, dabar, kai alerginių susirgimų skaičių galima prilyginti vos ne maro epidemijai, jau atsigręžiama į ekologišką kaimo produkciją.
Psichologinės problemos jau vargina ne tik suaugusiuosius, bet net ir mažus vaikus. Jos pasireiškia tuštinimosi sutrikimais: vaikas bijo puoduko, išsivysto „naktipuodžio sindromas“. Prognozuojama, kad po dešimtmečio bus dar daugiau psichologinių bėdų, psichosomatinių, alerginių susirgimų, nes iš išorės gauname vis daugiau dirgiklių. Tai lemia pramonė (dirvožemio, oro, vandens tarša), mitybos pokyčiai. Visa tai transformuojasi virškinimo, kvėpavimo takų ligoms.
Vaikai labai smalsūs, linkę kopijuoti suaugusiųjų elgesį. Sparčiai daugėja vaikų apsinuodijimų alkoholiu, jų užregistruojama apie keturiasdešimt atvejų per metus. Vaikų alkoholizmas, narkomanija – tai slepiama šeimose. Gydytojui yra tekę gydyti alkoholiu vestuvėse apsinuodijusį keturmetį, jauniausias narkotikais apsinuodijęs buvo keturiolikmetis. Daugėja apsinuodijimų vaistais – tai dėmesio stoka, siekis atkreipti dėmesį.
– Tėvai nesuteikia vaikui
trokštamiausio dalyko – meilės. Jie užsiėmę išgyvenimu, o kai atsigręžia į vaiką, jau būna vėlu. Jei vykstate į užsienį – vykite kartu su vaikais, – pataria gydytojas. – Juk dirbi dėl vaikų, tad kas iš tų pinigų, jei vaikai nelaimingi? Beprasmybė. „Išvykstu užsidirbti, kad vaikas geriau gyventų“ – ką tai reiškia?! Išvykstu dėl naujų kelnių, baldų, namo? – ironizuoja jis. Šiuolaikiniai tėvai nori viską sudėti į vaikus, per juos realizuoti savo pačių neišsipildžiusius lūkesčius, tuo labai juos išvargindami.
– Vaikas kainuoja šešiolika milijardų, netikite? – klausia gydytojas. – Šį skaičių sugalvojau šiaip sau, iš tiesų jis kainuoja daug daugiau. Kiekviena mama ar tėvas atiduotų savo gyvenimą, kad tik jis pasveiktų. Vaikas yra tarsi mamos ir tėčio „Lego“, todėl visi žmonės skirtingi. Net esant tam pačiam susirgimui gali būti skirtingos jo formos, todėl ir gydymas skiriamas skirtingas.
Į gydytoją E.Margį dažnai pagalbos kreipiasi jo pacientų tėvai, šiuo metu gyvenantys užsienyje. Jie siunčia laiškus, nuotraukas, tad tenka konsultuoti ir nuotoliniu būdu, vertinti situacijos rimtumą, nukreipti pas gydytojus.
Gyvenimo filosofija
– Gyvenimo filosofija – nenuleisti rankų, nes vėliau jas gali būti sunku pakelti, – dalinasi mintimis E. Margis. – Visi gyvename dėl vaikų, tad sutinku su algoritmu „medis – namas – vaikas“. Su žmona užauginome nuostabią dukrą Beatričę, užauginau ne vieną medį – turiu visą sodą. Esu kaip visi tėvai – tiesiog trokštu, kad dukra gyventų gražiai ir laimingai, mylėtų ir būtų mylima. Kartais man atrodo, kad dukra tarsi užaugo pati, mes gi su jos mama – paskendę medicinoje... Dukra Beatričė irgi pasirinko medikės kelią: yra Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto trečiojo kurso studentė. Kiekvienas turi turėti savo gyvenimą, todėl nesikišu, leidžiu jai pačiai rinktis. Vertinu jos savarankiškumą.
Pasak gydytojo, žmonės linkę labai sudėtingai į viską žiūrėti, o juk svarbiausia – nugyventi gyvenimą gražiai ir laimingai.
– Su amžiumi išsigrynina sielai skirtos nepakeičiamos vertybės: muzika, fotografija, poezija, – sako gydytojas. – Mėgstu muziką, gerus žmones ir atvirumą. Ir pats esu atviras, paprastas, labai jaučiu žmones. Mano charakteris kaip vaivorykštė, kintančių spalvų: galiu greitai supykti, greitai atleisti. Aš – Žuvis, romantikas.
Eugenijus rašo nepaprastai lyriškas eiles, humoreskas, groja gitara.
– Eilės aplanko taip pat netikėtai, kaip ir meilė – spragt, ir atėjo, – juokiasi Eugenijus. – Kartais įkvėpimas neateina mėnesį ir daugiau, kartais būna kaip pagal S.Nėries žodžius – „lakštingala negali nečiulbėti“.
– Neretai poezijos mūza būna moteris, – provokuoju.
– Ji visad būna, tikra ar išgalvota. Tikrovėje arba mintyse, – pašnekovas išlieka paslaptingas.
Jis sako, kad jaunystėje ryškiausias pomėgis buvo sportas, o dabar – muzika. Jis ne tik nuolat gilina profesines žinias, bet randa laiko ir muzikos subtilybėms – lanko klasikinės gitaros pamokas „Yamahos“ muzikos mokykloje.
– Jaunystėje grojau, bet nemokėjau muzikos rašto. Ko nepadariau savo laiku, noriu padaryti dabar. Ir ne tik padaryti, bet ir pralenkti, – vėl juokiasi medikas.
Laisvalaikį jis tapatina su sodu, gitara, poezija. Sode – vasaros rezidencija, kur auga daug vaismedžių, žydi gėlės, ypač rožės – relaksas.
– Ideali diena – gerai išsimiegoti po budėjimo, – kvatoja ir piešia vaizdingą paveikslą: gitara rankose, mėnesiena... Nespėji įsijausti į lyrinį peizažą, kaip čia pat, tramdydamas juoką, jis pratęsia: – ant stalo – raugintų kopūstų sriuba, mažyčiai šoninės gabaliukai su svogūnu, desertui – „Paukščių
pieno“ saldainiai... O šalia – ramiai muzikos klausanti moteris, linguojantį į taktą ir pritarianti – „kaip gražu“...
Kaip jis pats sako, šypsena – geriausias priešnuodis nuo streso.
– Medicinoje, kaip ir gyvenime, reikia turėti savo kryptį. Tai ne taip paprasta. Reikia gerbti žmones ir jie tave gerbs – štai ir visa gyvenimo filosofija, – reziumuoja pašnekovas.
Daiva Genienė
