Finansų ministrė nesugeba atlikti logiškų skaičiavimų

Rugsėjo 6 d. vyko pirmasis ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus potvarkiu sudarytos darbo grupės posėdis dėl 2013 Sveikatingumo metų programos sudarymo. Jam pirmininkavo Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis. Nevyriausybinių organizacijų atstovai, Seime iniciajavę tokių metų paskelbimą, patys aktyviai dalyvauja Sveikatingumo metų programos kūrime ir gausiai susirinko į posėdį.

Po pirmo posėdžio būtų galima pasvarstyti, ar bus pasinaudota Sveikatingumo metų proga duoti rimtą startą sveikatinant visuomenę, ar ir vėl milijardinius pelnus susikraunantys - alkoholio, tabako,  farmacijos ir gydymo verslai toliau susižers milijardinius pinigus iš žmonių tamsumo, priklausomybių ir ligotumo.

Pirma kregždė, pasiekusi nevyriausybininkų ausis, nenudžiugino: pasirodo, finansų ministrė Ingrida Šimonytė jau atsiuntė popiergalį programą rengiančiai darbo grupei, kad nesitikėkite, jog tam bus atskiras finansavimas. Paradoksalu – Seimas paskelbė Sveikatingumo metus, bet priemonių ir lėšų tam nesiruošia numatyti. O I. Šimonytė pasižymi dar ir finansiniu nenuoseklumu. Kai  sveikatos srities ekspertai teikia pasiūlymus Seimui kurti fondą priklausomybių prevencijai ir sveikatingumo programoms remti, į kurį būtų pervedami fiksuoti keli procentai nuo tabako ir alkoholio akcizų, tada iš Finansų ministerijos ateina raštai, kad jokiu būdu taip daryti negalima, nes pagal Konstituciją biudžetas turi būti formuojamas naujai kiekvienais metais. O kai jau ateina laikas svarstyti konkrečių metų biudžetą ir dar tokių, kurie paskelbti Sveikatingumo metais, tada „pasvarsto“ ir sako, kad tokiems metams reikėtų skirti nei daug, nei mažai - 0.

Susidaro vaizdas, kad Finansų ministerija dalija savo asmeninius  pinigus, o ne valstybinius. Ir juos galima skirstyti ne vadovaujantis viešuoju interesu, o tam tikrų verslo struktūrų suformuluotom klišėm, kam juos skirti, kam ne. Suprantama, priklausomybes skatinančios verslo šakos darys viską, kad nemažėtų priklausomybes sukeliančių produktų poreikis visuomenėje. Farmacijos, gydymo verslo atstovai stengsis, kad nedaugėtų sveikų žmonių, kuriems nebereikia jų brangiai kainuojančių paslaugų. O juk čia kalbame ne apie milijonus, o apie milijardus litų. Ekspertai skaičiuoja, kad vien alkoholio pramonės metinė bendra apyvarta yra apie 4 mlrd. 800 mln. litų, o pažiūrėkime į gydymo sritį - vien valstybinis metų biudžetas klestėjimo laiku buvo apie 5 mlrd. litų, neskaičiuojant, kiek žmonės dar patys išleidžia pinigų vaistams paveikti reklamos ir kiek dar ligų gydymo specialistų parengimui per švietimo sistemą, kurių dalis net nepasilieka Lietuvoje.

Prieš dešimtmetį visuomenės sveikatai skirtoje konferencijoje Seime pasaulio banko atstovė pateikė duomenis, kurie jau seniai turėjo paskatinti valstybės pareigūnus imtis logiškų ir nuoseklių  veiksmų: vienas doleris, skiriamas sveikatingumui, sutaupo 24 dolerius, skiriamus gydymui, jų ten tiesiog nebereikia išleisti. Jei valstybės vadovams nerūpi sveikata, kaip visiems suprantama geros savijautos vertė ir gėris, tai reikėtų į tai pažiūrėti bent iš ekonominio, finansinio ir ūkinio taško. Bet juk tada nukentės tam tikros labai galingos, bet siauros srities koorporacijos, kurios turi tiek pinigų, kad be problemų valdo pačią valstybę, kuriamus įstatymus ir priimamus sprendimus, o visuomenė yra tik eksplotuojama masė, kurią galima mulkinti reklamomis ir

kitokiomis manipuliacijomis.

Sveikatingumo metai yra proga esminėms permainoms sveikatos politikos srityje, kurioms jau seniai ragina Pasaulio sveikatos organizacija, o praėjusiais metais tuo aukščiausiu lygiu susirūpino Jungtinių Tautų Organizacija, kad tų ligų, kurios priklauso nuo žmogaus gyvenimo būdo, plitimas visuomenes žlugdo ne tik moraliai, bet ir finansiškai, pakerta konkurencines galimybes, atima jėgą sukurti pridėtinę vertę. Juk paliegę žmonės ne tik neprisideda prie savo ir visuomenės gerbūvio kūrimo, bet ir patys pareikalauja milžiniškų išlaidų gydymui.

Reikalinga skaidri valstybinė pagalba genetinėm, užkrečiamom ir retom ligom sergantiems žmonėms gydyti. Tai savaime aišku, bet būtina pasakyti ir tai, kad dabar iš tų milijardų, kurie leidžiami neva sveikatos apsaugai, nedviprasmiškai didžiausia dalis išleidžiama toms ligom, kurių iš vis galėtų neatsirasti, jei tik sistema, pasivadinusi “sveikatos“, to tikrai norėtų. Vien vaistams kraujo spaudimui mažinti kompensuoti valstybė - pvz., 2007 m. - išleido apie 100 mln. Lt. O juk yra daugybė natūralių būdų, kaip tokias problemas spręsti - tiesiog sveiku gyvenimo būdu, neatiduodant tų pinigų farmacinėms bendrovėms.  O tam turi būti sukurta valstybinė sistema, kad sveikatinimu neužsiimtų tik nevyriausybininkai, o tai taptų visos valstybės prioritetine sritimi. Pirmiausia reikia iškelti klausimą – ar sveikata valstybėje yra brangiausias turtas ar ne? O jeigu ne – tai kas tada turtas?

Sveikatingumo metų paskelbimas yra nevyriausybinio sektoriaus iniciatyva. Tačiau įdomi buvo Sveikatos apsaugos ministerijos pozicija Sveikatingumo metų atžvilgiu. Priėmus nutarimą Seime Sveikatos apsaugos ministerijos internetiniame puslapyje net nebuvo įdėta formali informacija (ir dabar ten nerasite), kad 2013 m. paskelbti Sveikatingumo metais. Kodėl?

Buvęs sveikatos apsaugos ministras Raimundas Alekna savaitraštyje „Lietuvos sveikata“, paklaustas, ką  daryti, kad Seimo nutarimas dėl Sveikatingumo metų neliktų bereikšmiu popieriaus lapu, taikliai atsakė, kad ir jis vadovavo ne Sveikatos apsaugos mininterijai, o ligų ministerijai:  „Kalbėdamas apie Sveikatingumo metus, siūlyčiau į sveikatos sistemą pažvelgti plačiau, nei esame įpratę. Mes dažniausiai kalbame apie ligų gydymo finansavimo reformą, o ne apie sveikatos apsaugos reformą. Sveikatos sistemą sudaro 3 komponentai – sveikieji, kurie dirba ir moka sveikatos draudimo mokesčius, sergantieji, kuriems paslaugas apmoka PSDF biudžetas, ir paslaugos teikėjai. Kalbėdami apie Sveikatos metus, natūralu, turime galvoti, kad ta dalis sveikų žmonių galėtų išsaugoti sveikatą. Turiu omenyje tinkamai funkcionuojančią ir efektyvią visuomenės sveikatos sistemą. Su visa simpatija savo buvusiai Sveikatos apsaugos ministerijai turiu pripažinti, kad ji yra ligų gydymo ministerija. Tai nėra Sveikatos ministerija.“

Nesiimant aukščiausiu lygiu rezultatyviai keisti situaciją yra nei daug, nei mažai – nusikaltimas.

Su impotentiška, nerezultatyvia programa nevyriausybininkai tikrai nesutiks. Manau, Vyriausybę įpareigoja 300 organizacijų pasirašytas „Memorandumas dėl Lietuvos žmonių sveikatos išsaugojimo“ ir viliuosi, kad bendradarbiaujant ir kuriant Sveikatingumo metų programą ir ją finansuojant, bus pasiektas geriausias rezultatas visuomenės, viešojo intereso - sveikatos naudai.

Juozas Dapšauskas