Evgenij Spevak: ŽIV neperduodama, jei infekcija gydoma

Evgenij Spevak yra baltarusis, gyvena Svetlogorsko mieste. Prieš 17 metų jam buvo diagnozuota ŽIV infekcija. Jis neslepia – vartojo narkotikus ir infekcija yra to pasekmė. Atsikratyti narkotikų ir nenumirti nuo AIDS vyrui padėjo maldos. Dabar jis atvirai kalba apie savo diagnozę ir net tapo Baltarusijoje vykstančios informacinės kampanijos apie ŽIV veidu.

Reklama

Painūs priklausomybės keliai

Su Evgenijum susitikome Klaipėdoje, jis dalyvavo forume „ŽIV Europoje ir kaimyninėse šalyse“. Rytų Europos regione Baltarusija išsiskiria kaip ir Ukraina ar Rusija. Tad daugeliui forumo dalyvių buvo dvigubai keista. Pirma dėl to, kad Evgenijus atvirai prisipažįsta apie savo diagnozę visai šaliai, nes informaciniai plakatai kabės daugelyje miestų. Antra, kad šią informacinę kampaniją finansiškai parėmė valstybinės institucijos.

Negaliu nepasikalbėti su žmogumi, kuris sąmoningai ryžosi tokiam žingsniui – visiems atvirai pasakyti, kad jis yra infekuotas ŽIV. Mūsų pokalbis prasideda nuo faktų.

Evgenijus diagnozę išgirdo prieš 17 metų, antiretrovirusinius vaistus geria jau 7 metus. Kartu su juo diagnozę išgirdo dar 700 žmonių, tais metais Svetlogorsko miestelyje buvo fiksuotas infekcijos protrūkis.

„Aš gydžiausi nuo priklausomybės, dažnai lankydavausi narkologiniame skyriuje, mums ten nuolat darė visokius tyrimus. Šiandien Svetlogorskas yra miestas, kuriame gyvena daugiausia Baltarusijoje infekuotų žmonių. Mieste narkomanijos mastai tuo metu buvo labai dideli ir infekcijos sprogimas įvyko tarp narkotikų vartotojų. Kodėl toks didelis narkomanų skaičius mieste? Nemažai priežasčių. Sako, kad per miestą keliauja narkotikų kelias, taip pat mieste yra įsikūrusi didelė čigonų diaspora, miestas jaunas, jis įkurtas 1961 m. ir būtent 1990 m. paaugo ta karta vaikų, kurių tėvai atsikraustė į miestą dirbti ir gyventi. Mieste buvo labai daug jaunų, to paties amžiaus, žmonių. Ir aš buvau vienas  jų“, – sako Evgenijus.

Pašnekovo vaikystės mieste veikia maždaug šešios didelės įmonės, chemijos pramonės gamyklos bei elektros stotis. Griūvant Sovietų sąjungai į tą didelę masę jaunų žmonių niekas nekreipė dėmesio. „Mes tada užsiėmėm kuo norėjom, laisvės vėjai į šalį atnešė rokenrolą. Aš priklausiau pankroko grupei, kadangi grojau klarnetu, gan greitai visi suvokė, kad aš ten nederu, - juokiasi pašnekovas. - Visa ta aplinka, tas laikas ne tai kad kūrė palankias sąlygas vartoti narkotikus, tiksliau sakant, visa tai įpareigojo juos vartoti. Kodėl aš į tai įlindau? Toks jau buvau – man reikia viską išbandyti „ant savęs“. Praktiškai vienu metu pradėjau rūkyti, vartoti alkoholį ir leistis narkotikus. Bandžiau vienus narkotikus po kitų. Jau 11 klasėje turėjau teistumą už narkotikus. Supratau, kur lendu, bet vis tiek buvo įdomu. Pradėjau vartoti nuo 14 metų ir vartojau 14 metų. Iš pradžių narkotikų gaudavom nemokamai, paskui kainavo jie kapeikas, todėl sunkumų gauti kvaišalų neturėjau. Paskui jau tapau klasikiniu narkomanu – nešiau iš namų ir pardavinėjau daiktus“.

Sustabdė Dievas?

Evgenijus nustojo vartoti narkotikus, kai jam buvo 28 m., prieš 9 metus. Net ir išgirdęs ŽIV diagnozę, vartojo narkotikus dar 8 metus. „Visą laiką, kol vartojau, norėjau mesti, bet paprasčiausiai negalėjau to padaryti. Gydžiausi medicinos įstaigose, kreipiausi ir į koduotojus, bet tai nedavė rezultatų. Ir aš norėjau mesti, ir tėvai dėjo pastangas. Galiausiai vieną dieną aš įtikėjau, atėjau į cerkvę, atradau Dievą. Jėzaus paprašiau būti asmeniniu mano gelbėtoju ir jis mane išlaisvino iš to nenormalaus noro vartoti. 9 metus nejaučiu jokio noro vartoti. Man padėjo tik tikėjimas Dievu. Susipažinau su vienu žmogumi, kuris priklausė tai bažnyčiai ir dar vadovavo organizacijai „Motinos prieš narkotikus“. Mes su juo susitikome traukinyje, įsikalbėjome, susidraugavome, bendravom apie porą metų, aš iš karto į bažnyčią nėjau. Mūsų žmonos draugavo, mes dažnai susitikdavome, bet aš nelabai kreipiau dėmesio į jo kalbas apie tai, kad reikia atgailauti. Tai tęsėsi tol, kol nepasiekiau savo dugno – žmona išvarė iš namų. Ji žinojo, kad vartojau, bet nepaliko manęs. Mes kartu 17 metų. Bet vieną dieną jos kantrybė baigėsi ir ji pasakė, kad rinkčiausi daiktus ir eičiau iš namų. Ir tada aš nuėjau į bažnyčią. Man atrodė, kad daugiau neturiu jokių išeičių. Dabar žinau, kad Dievas kartais sukuria tokias aplinkybes, kad mums lieka tik vienas kelias. Ir aš nuėjau pas Jį. Labai dėl to džiaugiuosi. Tada aš bandžiau savarankiškai mesti vartoti narkotikus, tris dienas su visokiais vaistais detoksikavausi, bet trečią dieną neištvėriau, išėjau iš namų ir pavartojau. Kai atėjau į bažnyčią, kentėjau fizines abstinencijos kančias. Vakare atgailavau, daug meldžiausi, ryte prabudau – nejaučiu jokios abstinencijos! Tai buvo stebuklas“, – pasakoja Evgenijus.

ŽIV

„Buvo rugsėjo pradžia, aš ruošiausi studijuoti. Žinia apie ŽIV diagnozę nebuvo man labai netikėta ir nesukėlė šoko, greičiau natūrali išeitis iš mano situacijos. Juk aš gyvenau ir kankinausi, norėjau mesti narkotikus, bet negalėjau. O ŽIV – tuomet, kaip ir visiems, tai buvo mirties sinonimas, maniau, kažkiek metų pagyvensiu ir viskas, mirsiu. Aš lyg ir lengviau atsidusau – pagaliau mirtis ne už kalnų... Man tada buvo 20 metų,“ – prisimena vyras.

Tuometinei savo merginai, dabartinei žmonai, Evgenijus pasakė taip pat pasitikrinti, ji nebuvo infekuota. Jis manė, kad mergina jį paliks, tačiau jos diagnozė ŽIV neišgąsdino, po kelių mėnesių jie susituokė.

„Turim dukrą, prieš kurį laiką jai suėjo 14 metų. Pirmus metus saugojomės nuo nėštumo, ji gėrė hormonines kontraceptines tabletes, tačiau nesisaugojom nuo ŽIV perdavimo. Ji kas kelis mėnesius eidavo pasidaryti tyrimų, bet neužsikrėtė. Mums net buvo kilusi mintis, kad gal ji turi tą unikalų geną, kurį turėdamas žmogaus organizmas sugeba atpažinti ŽIV ir jį sunaikina. Bet tokiems tyrimams, deja, neturime lėšų. Be to, žmona ilgą laiką netikėjo diagnoze, ji tiesiog jos nepriėmė. Unikalu tai, kad ji neužsikrėtė nuo manęs nė viena infekcija, nors aš buvau infekuotas ir hepatitais B bei C. Jos kūne randami antikūnai, tačiau viruso nėra. Mūsų gydytoja sako, kad jos praktikoje buvo tik 3 tokie atvejai, kai žmogaus kūnas pats nugalėjo hepatito virusą“, – sako Evgenijus.

Viešumas

Po vestuvių pora persikėlė gyventi į kitą miestą. Evgenijui teko eiti užsiregistruoti į karinį komisariatą – tokia tvarka Baltarusijoje, tai vadinama karine prievole. „Tuo metu nebuvo aišku, ką daryti su ŽIV infekuotais, todėl iki tam tikro įstatymo  juos visus atleisdavo vieneriems metams nuo karinės prievolės. Aš buvau atleistas, todėl mane iškvietė, kad patvirtintų diagnozę. Komisariato gydytoja pamatė, kad turiu hepatitą, sako, duok dar kartą kraujo ir mes tave iš viso atleisime dėl šios ligos nuo tos karinės prievolės, nereikės kiekvienais metais vaikščioti. Praėjo du mėnesiai po to, einam su žmona ir dukra rugsėjo 1-ąją į mokyklą, ir, pasirodo, kad antroko, kuriam dėstys mano žmona, tėvas yra to komisariato vadas. Jis pamatė mane, sukėlė triukšmą savo aplinkoje. Ir prasidėjo“, – nelabai malonius įvykius prisimena baltarusis.

Evgenijaus žmoną dėl vyro ligos norėjo atleisti iš darbo, nes neva ji neturi teisės dirbti su vaikais. Pasak pašnekovo, jis tuo metu buvo išvykęs, žmonai teko atlaikyti didžiulį artimiausios aplinkos pasipiktinimą. „Taip nuo pirmųjų gyvenimo tame miestelyje dienų visiems buvo žinoma mano diagnozė. Situacijos kartais susiklostydavo komiškos: žmona kas pusmetį eidavo pasidaryti tyrimą dėl ŽIV. Prieinam prie anoniminio kabineto langelio, mums sako: eikit ten su pasu prie kito langelio. Koks pasas – juk čia anoniminis kabinetas? Tada ji atsisuka ir rėkia kitai: „Galia, paimkite anonimiškai tyrimus pas Spevako žmoną“. Mes su tuo gyvenom. Žmona perėjo į kitą darbą. Praėjus 3-4 metams pasirodė televizinės laidos anonsas, buvo kviečiami į studiją ŽIV infekuoti asmenys. Nusprendėm toje laidoje dalyvauti. Kalbėjau laidoje apie savo gyvenimą su tokia diagnoze, su kokiais sunkumais susiduriu. Tada šalyje gydymo nebuvo, mano kraujo tyrimai jau darėsi blogi, todėl su šeima nuvažiavom ieškoti pagalbos. Norėjau paklausti, gal kas galėtų man suteikti kokią medicininę pagalbą. Tada mano CD4 ląstelių buvo tik 270. Metus gyvenau su pakilusia temperatūra. Po to, kai ten nusifilmavau, jeigu buvo miestelyje kas apie mane nežinojo, tai po laidos žinojo visi“, – šypteli Evgenijus pasakodamas savo viešumo pradžią.

Jis sako, jog tikėjimas padėjo jam suvokti, kad jis turi neslėpti savo diagnozės, nes tai jo užduotis šioje žemėje – padėti tokiems pat kaip jis. „Tai, kad pasirinkau socialinę veiklą, nenuostabu. Man ši veikla patinka. Matau, daugeliui reikia tokios pagalbos. Esu nacionalinės ŽIV trenerių komandos narys. Daugiau dėmesio skiriu mokymams apie ŽIV infekciją, apie gydymą, apie būtinumą vartoti medikamentus. Konsultuoju žmones, nes kai tu turi kelis kartus per dieną gerti vaistus visą likusį gyvenimą, iškyla daug visokių klausimų. Aš pats geriu tą pačią vaistų kombinaciją, ji, aišku, turi savo pašalinius poveikius. Juos jaučiau kokią parą, paskui nuėjau į bažnyčią pasimelsti. Kitą rytą pabudau ir nuo tada nejaučiu jokių pašalinių poveikių. Jei tiki, žinai, kad Dievas dažnai pasireiškia tavo gyvenime“, – sako Evgenijus.

Būtini mieli pomėgiai

Yra toks mitas, kad ŽIV infekuoti asmenys, vartojantys vaistus, beveik neserga. Evgenijus kraipo galvą – visi sergame. Jis sako, jog peršalimai jį aplanko taip pat dažnai kaip ir kitus. „Antiretrovirusiniai vaistai, kuriuos vartoja ŽIV infekuoti žmonės, neveikia viso spektro virusų ir nepakelia imuninės sistemos į nesuvokiamą lygį. Galų gale milijonai žmonių kasmet serga peršalimo ligomis, nors jų imuninė sistema yra daug geresnė nei mūsų. Todėl tikrai geros yra rekomendacijos ŽIV infekuotiems žmonėms keisti savo gyvenimo būdą į sveikesnį. Tik reikia be fanatizmo mankštintis, keisti mitybos įpročius. Bet kokios pastangos gyventi sveikiau greitai duoda rezultatą – geresnė savijauta, rečiau sergama“, – sako Evgenijus.

Vyras sako, jog jo savijautą labai lemia geros emocijos. „Aš kasdien stengiuosi gauti kuo daugiau teigiamos energijos. Iš kitų žmonių, iš įvykių, iš savo mėgstamos veiklos. Imuninę sistemą labai veikia mūsų nuotaikos šuoliai. Sergančiųjų depresija imuninė sistema visai nusilpsta. Jei yra emocinis pakilimas - ir imuninė sistema stiprėja. Turiu daug hobių ir pomėgių – jie džiugina mane ir mano artimuosius. Auginu gėles, turiu du akvariumus, du šunis. Labai mėgstu žvejoti. Tai teikia man didelį džiaugsmą. Tai mano geros emocijos ir iš dalies mano geros savijautos garantas“, – šypsosi vyras.

Daiva Ausėnaitė