Elektroninis receptas - ne panacėja, bet išspręstų ne vieną problemą(3)

Šalyje galiojanti receptų išrašymo sistema yra ne tik neefektyvi, bet  ir pavojinga. Situaciją pakeistų elektroninio recepto sistema, jeigu ji kada nors būtų įdiegta.

Atiduodamas žmogui vaistą, o jeigu dar stipraus poveikio, turi būti 100 proc. tikras, kad atiduodi būtent tą, kurio reikia. Jeigu atsidarytumėte vaistų katalogą, pamatytumėte, kad esama daugybės vaistų labai panašiais pavadinimais, bet visai skirtingo poveikio ir skirtingų dozių. Todėl, kai gauni receptą, turi matyti tikslų vaisto pavadinimą, kiekvieną jo raidę. Mūsų gydytojai dažnai skuba, o jų raštas panašus į ką tik nori, išskyrus lietuvišką abėcėlę. Pirmą, antrą raidę recepte dar gali iššifruoti, bet kitas turi atspėti pats. Todėl klausi žmogaus, kuo jis serga, ir tada jau papildomos informacijos dėka toliau „šifruoji“ receptą. Manau, nereikia aiškinti, kokiomis klaidomis tokie žaidimai gali baigtis.

Kaip to išvengti? Reiktų, kad receptai būtų rašyti ne ranka, o spausdintinėmis raidėmis. Yra ir labai atsakingų gydytojų. Kai kurie gydytojai specialistai, kurių vaistų arsenalas ribotas (tarkime, psichiatrai), turi prisigaminę receptų be dozių, bet su spausdintais tarptautiniais vaistų pavadinimais. Jie į receptą ranka aiškiai įrašo tik vaisto dozę. Taip jie sutaupo laiko ir padeda mums, vaistininkams. Tačiau taip elgiasi tik nedidelė dalis gydytojų, dažniausiai jie būna jauni specialistai.

Problema – reikalavimas rašyti tarptautinius vaistų pavadinimus, kad nebūtų proteguojami gamintojai. Tik tas reikalavimas norint labai lengvai apeinamas. Gydytojai tiesiog kitoje recepto pusėje priklijuoja lapuką su norimo skirti vaisto logotipu, ir pacientas perka būtent to gamintojo vaistą. Reikalavimas nekelia problemų, jeigu vaistas paprastas, iš vienos medžiagos, tarkim, vitaminas C. Bet kiti vaistai susideda iš trijų keturių ar dar daugiau sudėtinių dalių. Ne visi tas dalis žino, būna, netiksliai parašo sudedamųjų dalių dozes. Arba supainioja kurios nors sudedamosios dalies pavadinimą. Ir gydytojai, ir vaistininkai ieškodami tų komponentų dalį savo darbo laiko praleidžia besirausdami kataloguose.

Taip pat dažni atvejai, kai receptai per skubėjimą neužpildyti tinkamai – nenurodytos dozės, data, nėra gydytojo antspaudo ir panašiai. Tai tą žmogų tenka vėl siųsti atgal pas gydytoją – kad tinkamai išrašytų receptą.

Tinkamai įdiegta elektroninio recepto sistema išspręstų didelę dalį visų šių problemų. Žinoma, elektroninis receptas irgi turi trūkumų. Jeigu sistemos darbas sutriktų, pavyzdžiui, dėl kibernetinės atakos ar elektros tiekimo sutrikimo, chaosas būtų daug didesnis, lyginant su dabar galiojančia sistema. Yra tokių vaistų, kurių neišgėrus dvi tris dienas pasekmės gali būti tragiškos – čia kalbu apie psichotropinius, kraujo krešėjimą mažinančius ar kitokius labai svarbius vaistus. Diegiant sistemą, būtina tokius atvejus numatyti. Visgi elektroninio recepto sistemos privalumų daug daugiau negu trūkumų. Ji Lietuvoje turėjo būti jau seniai, bet nieko neįvyko“.

Vaistininko mintis užrašė Mindaugas Savickas