Drąsioje šalyje slaugytojai nebereikalingi?(14)

Lietuva nevertina daugelio skirtingose viešojo sektoriaus srityse dirbančių savo specialistų, bet slaugytojo darbas mūsų šalyje nuvertintas ypač. Tai neteisinga slaugytojų atžvilgiu ir mažų mažiausiai keista – juk visų mūsų sveikata ištikus rimtesnei bėdai priklauso ne tik nuo gydytojo kompetencijos, bet ir slaugytojo profesionalumo ir motyvacijos. O su slaugos poreikiu anksčiau ar vėliau susidurs dauguma mūsų – net ir tie, nuo kurių priklauso slaugytojų atlyginimo dydis ir jų darbo aplinka.

Reklama

Žmonės – tik priemonė

Vidutinis slaugytojo atlyginimas mūsų šalyje atskaičius mokesčius siekia kiek daugiau nei tūkstantį litų. Akivaizdu, kad žmogus, už savo toli gražu ne patį lengviausią darbą gaudamas tokio dydžio atlyginimą, neturi galimybės gyventi nei oriai, nei visavertiškai. Negana to, daugelis slaugytojų savo darbe susiduria su nepagarba, vis dar įsigalėjusiu diktatūriniu, autoritariniu valdymo stiliumi.

Lietuvos slaugos specialistų organizacijos (LSSO) įkūrėja ilgametė vadovė Aldona Čiočienė sako: daugelis mūsų sveikatos priežiūros įstaigų vadovų į darbuotojus vis dar žiūri ne kaip į žmones, o tik kaip į priemones tikslui siekti, svarbiausia – kiek įmanoma mažesnėmis sąnaudomis. Kartais nesuvokiama ar tiesiog nepagalvojama: nors ir geriausias pasulyje chirurgas išoperuotų pacientą, nors ligoninė bus aprūpinta geriausia įranga, jeigu slaugytojas bus nekvalifikuotas ar aplaidžiai atliks savo darbą, rezultatas vargu ar bus geras. Gydytojas atbėgo, vizitacijos metu paskyrė vaistus ir išėjo, o slaugytoja lieka su pacientu visą jo buvimo ligoninėje laiką, 24 val. per parą.

Kalbėdama apie slaugytojų profesijos nuvertinimą, A. Čiočienė visiškai atvira – dalis atsakomybės tenka ir patiems slaugytojams, nesugebantiems už save pakovoti.

„Ką padarysi, kad slaugytojai leidžia taip elgtis. Nesugebama už save pakovoti, bet jie turi, privalo tai padaryti. Tai turėtų būti įdiegta jau universitete, kolegijoje – kad jiems teks ginti savo profesiją. Beje, viena pagrindinių slaugytojos funkcijų – paciento interesų gynimas. Taigi reikia mokėti apginti savo profesiją, save ir net savo pacientą. Šiandien slaugytojams vis dar trūksta vienybės – vienam ką nors nuveikti sunku“, – sako A. Čiočienė.

Ji atkreipia dėmesį – norinčiųjų studijuoti slaugą mūsų šalies universitetuose ir kolegijose nuolat mažėja, mat ši profesija tinkama žmonėms, ateinantiems su nuostata padėti kitiems, bet nėra gera norintiems kopti karjeros laiptais. „Yra tik kelios karjeros galimybės – baigęs universitetą, turintis magistro laipsnį slaugytojas gali būti dėstytojas. Kai kurie slaugytojai renkasi administracinį darbą, bet jis tikrai nepavydėtinas. Taigi nesvarbu, ar baigęs universitetą, ar kolegiją, slaugytojas lieka slaugytojas – profesijos nepakeisi“, – nurodo pašnekovė.

Slaugytojai tarp medikų – pažeidžiamiausi

Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentas doc. Alvydas Navickas pabrėžia, kad slaugytojai tarp Lietuvos medikų yra pažeidžiamiausi, o jų darbas ypač nuvertintas ir blogai reglamentuotas.

„Mūsų šalyje slaugytojai apkraunami įvairiais papildomais darbais. Ligoninių skyriuose jie dažnai ir maistą dalina, ir švara rūpinasi. Dažnai skyriuose vienas ar du slaugytojai lieka su dvidešimt, trisdešimt ligonių – tie krūviai yra nežmoniški,

tiesą sakant, kartais nesuprantu, kaip jie tokius krūvius pakelia. O gauna tūkstantį litų ir nežino, kaip galą su galu sudurti.

Nuolat matydami nepagydomas ligas, mirtį, jausdami didžiulę atsakomybę, jie patiria stiprius išgyvenimus, stresą. Slaugytojai su pacientais praleidžia daug daugiau laiko negu gydytojai, todėl jų ir nuovargis didesnis. Dažnai slaugytojai dirba keliais etatais, lekia iš vieno darbo į kitą, kartais darbo valandos tęsiasi 24 val. iš eilės ir daugiau. Lyg to nepakaktų, gaudami varganą atlyginimą, jie nuolat turi sukti galvą, kaip išgyventi, išlaikyti šeimą. Dėl darbo pobūdžio kyla konfliktų šeimose – kad nebūna namuose, kad atlyginimą mažą parneša. Darbe atidavus daug emocijų, jų nebelieka šeimai. Iš darbo parsineštas nuovargis, neigiamos emocijos perkeliamos į šeimą. Viską sudėjus, gauname vieną didelę krizę. Todėl slaugytojai dažnai serga depresija, nerimo sutrikimais“, – sako doc. A. Navickas.

Praeities šleifas

Psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis viename iš savo interviu „Vakarų Lietuvos medicinai“ yra pabrėžęs, kad su pacientais geriausiai sugeba bendrauti ne gydytojai, o slaugytojai. Jie yra arčiau žmogaus, kalba kasdienine, kiekvienam gerai suprantama buitine kalba. O kadangi slaugytojas yra arčiausiai paciento, jo darbe ypač svarbus elementarus žmogiškumas ir atjautus elgesys. Tačiau ar korektiška tikėtis šių savybių iš slaugytojų, jeigu sveikatos priežiūros įstaigų vadovų santykio su jais dažnu atveju negalima pavadinti nei kolegišku, nei žmogišku? Negana to, kad slaugytojai už savo darbą negauna adekvataus atlygio, jie daugelyje mūsų šalies gydymo įstaigų vis dar laikomi gydytojo padėjėjais, žemesniąja gydymo grandimi, nors ir iš tiesų slauga medicinoje turėtų būti atskira, autonomiška profesija.

LSSO prezidentė Danutė Margelienė sako – šis santykis paveldėtas dar iš sovietinių laikų, kai slaugytoja buvo medicinos sesuo, padėjėja, vos ne tarnaitė, bet jokiu būdu ne savarankiška slaugos specialistė. Dabar slauga yra savarankiška profesija, slaugytojai ruošiami universitetuose, aukštosiose mokyklose – ankstesnis slaugytojų, kaip nesavarankiškų padėjėjų, statusas neatitinka šiuolaikinių slaugos poreikių.

„Mūsų laikas visai kitoks, bet daug kas nenori pripažinti tikrojo – savarankiško, kvalifikuoto slaugytojo darbo statuso, nors įstatymiškai jis įteisintas – turime slaugos praktikos įstatymą, profesinės etikos kodeksą, kitus reikiamus teisinius aktus. „Daugelis įstaigų vadovų tiesiog negali su tuo susitaikyti. Vis dar norima mus kažkur „prispausti“, auklėti, gydytojas suvokiamas kaip slaugytojo vadovas. Lygiateisiškumo, profesijos autonomiškumo principų nėra laikomasi, nors būtent pagal juos dirba išsivysčiusių pasaulio šalių slaugytojai“, – nurodo D. Margelienė.

Kvietimas – būti žmogiškesniems

D. Margelienė pabrėžia, kad daugeliu atveju slaugytojas yra ir pacientų rankos, ir akys, ir kojos, ir balsas. Geras slaugytojas stebi ne tik paciento sveikatą – jis  jaučia, ar žmogus liūdnas, ar laimingas, mato, kokie jo santykiai su artimaisiais ir aplinka.

„Mūsų slaugytojai studijų metu tam ruošiami, akcentuojama, kad paprasčiausias žmogiškumas mūsų profesijoje yra itin svarbus. Kad ir kokios būtų pažangios technologijos, slaugytojo darbo niekas nepakeis.

Visuomet kviečiu įstaigų vadovus atidžiau ir pagarbiau pasižiūrėti į slaugytojų darbą. Negailėti darbo užmokesčio. Ypač rajonuose yra ligoninių, kur slaugytojų darbo užmokestis siekia vos tūkstantį, o kai kur ir tiek nesiekia. Būkite humaniški. Juk patys pasensite, patys turėsite slaugos problemų, jeigu situacija nesikeis. Argi turi būtinai kas nors atsitikti, kad suvoktume, kokia reikalinga slaugytojo profesija?“, – klausė D. Margelienė.

Mindaugas Savickas