Dr. Audrius Šimaitis: “Šiuolaikinis gydytojas turi būti vadybos procesų dalyvis”(5)

Prasidėjus sveikatos apsaugos ministro A. Čapliko inicijuotai reformai,  dr. Audrius Šimaitis pirmasis viešai  prabilo apie tai, kad Klaipėdoje reikia kurti trečiąjį universiteto centrą. Apie šią idėją jis paskelbė daugybę straipsnių nacionalinėje spaudoje, kartu su šios idėjos bendražygiais inicijavo kelias konferencijas, o 2010 metais Klaipėdos savivaldybei pasiūlė surengti forumą Klaipėdos ligoninių ateities klausimu.

Forumas įvyko 2010 metų lapkričio 26 dieną. Pakeliui į forumą dr. A. Šimaitį kalbino Lietuvos radijo žurnalistė Simona Aginskaitė. Interviu metu buvo diskutuojama apie interneto dienoraštį simaitis.lt, kuris šiuo metu neberašomas. “Priežastis labai paprasta – kartu su bendraminčiais įsteigėme portalą “Vakarų Lietuvos medicina”, todėl laiko abiem projektams neužteko”,  - teigė dr. A. Šimaitis.

Pateikiame spausdintą šio interviu versiją, kuri iki šiol spaudoje nebuvo skelbta.

Reklama

S. Aginskaitė. Dabar jūsų blogas labai populiarus ne tik tarp pačių medikų, bet ir tarp žurnalistų, kas, jūs sakote, patį labai nustebino, ir jis yra cituojamas žiniasklaidoje, jus patį jau pažįsta politikai, atsakinėja į viešai jūsų užduodamus klausimus. Tai tapo erdve, kur paprasti medikai, ne tik vyriausieji gydytojai, atvirai kalba apie sistemos problemas. Iki šiol tokios diskusijos labai trūko. Papasakokite, kaip sugalvojote šią idėją, ir kaip galėtumėte pakomentuoti, ką pavyko per šiuo metus su šiuo blogu pasiekti.

A. Šimaitis. Kelias iki blogo buvo ilgalaikių pastangų rezultatas, nes aš iki to laiko jau nemažai buvau paskelbęs įvairių straipsnių spaudoje. Tiesiog visą laiką jaučiau, kad Lietuvoje trūksta atviro ir nuoširdaus dialogo tarp visų sveikatos apsaugos sudedamųjų dalių. Tai yra visų pirma pacientų, medikų, administratorių ir visuomenės. Dauguma atvejų Lietuvos spaudoje atsispindėdavo, sakyčiau, vadovaujančių asmenų fasadinė pusė. Iš esmės apie problemas, apie sunkumus ir tikrus tokius kasdieninius gydytojų, slaugytojų rūpesčius buvo kalbama mažai. Apie tai gydytojai ir slaugytojai šneka ir šnekėdavo koridoriuose, prie kavos puodelio, tačiau viešojoje erdvėje apie tai jokios informacijos nebuvo. Ir man atrodo, kad reikėjo pradėti būtent tokį svarbų dalyką, kuris leistų tiesiog keistis ta informacija. Aš tikrai labai nustebau, kad per vieną mėnesį gavau gal kokius 5 ar 6 laiškus iš žurnalistų, kurių niekada nepažinojau, ir visi jie teigia, kad jie skaito mano blogą, turėjo daug įvairių klausimų, prašė komentarų ir per tai aš suvokiau, kiek yra svarbus šitas blogas. Labai džiaugiuosi tuo, kad vis daugiau jaunų gydytojų, slaugytojų rašo, prasidėjo, gal sakyčiau, tas pradinis informacijos apsikeitimas.

S. Aginskaitė. Kaip jūs manote, ką apie medikų bendruomenę ir apskritai – sveikatos apsaugos sistemą Lietuvoje – sako tai, kad būtent jūs, gydytojas, kuris išvykęs dirbti į kitą šalį, pradėjote atvirai kalbėti apie problemas?

A. Šimaitis. Čia yra sistemos uždarumo indikatorius, nes medikų bendruomenė yra labai uždara ir „Veido“ publikacijoje buvo rašoma, kad tai yra paradoksas, jog būtent tokį blogą sukūrė gydytojas, kuris dirba Anglijoje. Aš manyčiau, kad tai natūralus procesas: kada išvyksti ir pamatai pasaulyje vykstančius procesus, tu gali daug lengviau palyginti. Ir kitas dalykas -  tu jautiesi gerokai laisvesnis ir nepriklausomas, nes gydytojai Lietuvoje nesijaučia saugūs dėl savo darbo vietų. Ir kalbėti atvirai viešai jiems būtų sunku.

Vienas iš tokių atvejų, kuris labai nuskambėjo, tai 2002 m.:  tada Medicinos fakulteto tuometinis dekanas Dainius Pūras labai atvirai pradėjo kalbėti apie esančias sistemos ydas ir ėmėsi konkrečių veiksmų. Jisai tiesiog buvo pašalintas iš pareigų, ir pats įdomiausias dalykas, kad oficiali atleidimo priežastis buvo ta, kad jis nesusikalbėjo su sistemos dalyviais. Tai čia vienas iš tokių atvejų.

S. Aginskaitė. Nepriklausomi ekspertai ir kai kurie specialistai Lietuvoje teigia, kad viena iš pagrindinių problemų, laikančių šią sistemą stagnacijoje, - vienasmenis valdymo modelis: vyriausieji gydytojai turi per daug galių, be to, jie susiję su politinėmis grupuotėmis, todėl jokie esminiai pokyčiai nevyksta. Ar Jūs su tuo sutinkate,  ir jeigu taip, kokias išeitis matote?

A. Šimaitis. Ne tik kad sutinku su šita kritika, bet siūlau keisti iš esmės šitą modelį, nes jisai atneša didelę žalą ne tik pačiai medikų bendruomenei, bet apskritai visuomenei. Vienasmenis valdymo modelis visų pirma įneša daug stagnacijos, užmuša iniciatyvą, užmuša medikų bendruomenės norą keistis ir ieškoti konstruktyvių ir kūrybinių sprendimų tam, kad pagerintų pačią sveikatos apsaugą. Galutinis rezultatas -  dėl to kenčia pacientai, juk pacientai neturi pakankamai žinių, kad reformuotų sistemą. Kita vertus,  medikai turi, bet neturi galių, ir susidaro  tokia savotiška aklavietė, ir tą aklavietę ypač pastiprina egzistuojanti korupcija. Tą mes dabar puikiai matome Lietuvos sveikatos apsaugoje.

S. Aginskaitė. Jūs daug kalbate apie kolektyvinį valdymo modelį, kuris, jūsų nuomone, išspręstų daug problemų ir padėtų pakeisti pačią sprendimų priėmimo kultūrą ne tik sveikatos apsaugos sistemoje, bet  ir visoje Lietuvoje. Kaip jis veikia, kur jau egzistuoja ir kodėl yra sėkmingas?

A. Šimaitis. Kolektyvinis valdymo modelis yra toks modelis, kada mes suteikiame žmonėms daugiau galių priimti įvairius sprendimus ir aktyviai dalyvauti sveikatos apsaugos vadyboje ir sveikatos apsaugos paslaugų kūrime. Ir vienas iš tokių modelių, kuris egzistuoja jau dabar, yra Jungtinėje Karalystėje, šalyje, kurioje aš dirbu, ir šita linkme Jungtinėje Karalystėje žengiama netgi toliau. Koalicinė konservatorių ir liberaldemokratų Vyriausybė sukūrė ištisą koncepciją ne tik medicinai, bet apskritai visai visuomenei, ir ją pavadino "Didžiąja visuomene". Būtent tos "Didžiosios visuomenės" koncepcijos esmė yra ta, kad visuose lygiuose kuo daugiau savivaldos galių būtų atiduota visiems visuomenės sluoksniams. Kaip mes sakėme, tai tiesiog atitinka šiuolaikinius vadybos principus, nes vienasmenis vadybos modelis yra tiesiog pasenęs.

S. Aginskaitė. Neseniai Vilniuje surengėte seminarą apie šiuolaikinio gydytojo sampratą, kur teigėte, kad šiais laikais geras gydytojas turi užsiimti ne tik klinikine veikla, bet ir įsitraukti į sprendimų priėmimą. Kodėl tai yra reikalinga ir naudinga?

A. Šimaitis. Per daugybę amžių apskritai gydytojo vaidmuo ir santykis su visuomene, padėtis visuomenėje labai keitėsi ir šiuolaikinis gydytojas yra ne tik konkrečios klinikinės paslaugos teikėjas. Neužtenka, kad jis nustatytų ligą ir ją gydytų, - jis taip pat turi mąstyti apie ligoninėje vykstančius vadybos procesus, kaip organizuoti darbą. Jis turi gana gerai žinoti vadybos pagrindus ir dalyvauti tuose procesuose. Aišku, priklausomai nuo užimamos padėties, jis dalyvauja skirtingais lygiais, tačiau daugiau ar mažiau turi būti visi įtraukti tam, kad sistema būtų efektyvi, ir tam, kad mes efektyviai panaudotume mokesčių mokėtojų pinigus. Ir trečias aspektas, kuriame turi dalyvauti gydytojas, tai yra būtent sveikatos apsaugos, kaip paslaugos, kūrimas ir nuolatinis atnaujinimas, nes ta paslauga, jos teikimo būdai ištisai ir nuolat keičiasi. Ir jeigu gydytojas aktyviai neužsiims tuo ir neturės sąlygų tame dalyvauti, tai iš esmės mes turėsime tai, ką turime dabar: neefektyvią, sustabarėjusią ir uždarą sveikatos apsaugos sistemą.

S. Aginskaitė. Dar vienas svarbus mūsų sistemos bruožas, kurį pastebi tarptautiniai ekspertai, – kokybės užtikrinimo kultūros nebuvimas. Su kokiomis problemomis dėl to susiduriame?

A. Šimaitis. Pats žodis kultūra reiškia tai, kad mes suvokiame, jog esantys procesai, šiuo atveju savikontrolės audito procesai, yra mūsų gyvenimo, mūsų darbo ir mūsų pastangų dalis. Kad auditas, kokybės kontrolė ar kokybės gerinimas visų pirma turi būti pačių gydytojų noras ir reikalas. Aš manau, būtent į tai ir Pasaulinio banko ekspertai  apeliuoja. Lietuvoje auditas ir kokybės užtikrinimo kultūra suvokiama tarsi išorinis primestas dalykas: yra kažkokie tikrintojai, yra tie, kuriuos tikrina.

S. Aginskaitė. Kaltininko ieškojimas, o ne pastanga pagerinti sistemą?

A. Šimaitis. Būtent, yra tarsi kaltininko ieškojimas, kad suieškotų kaltą, nubaustų ir tuo tarsi problema išsispręs. Šitą etapą yra praėję dauguma Vakarų Europos šalių ir tiesiog, tarkime, jau Anglijoje yra skatinama vadinamoji nekaltinimo kultūra, kad nebūtų ieškoma kaltų, bet ieškoma sisteminių klaidų, kurios atsitiko, jeigu įvyko koks nemalonus įvykis ar klaida, ir keisti sistemą taip, kad daugiau tai neatsitiktų. Jeigu tu teiki paslaugą arba, tarkime, gamini mašiną ar kitą kokį produktą, tai tu visada nori žinoti, ar jis geras. Tai kaip tu gali žinoti, ar tu teiki gerą paslaugą, jeigu nėra jokių vykstančių pastovių audito savikontrolės mechanizmų tarp gydytojų? Iš principo atsakyti į klausimą, ar mes teikiame geras paslaugas, mes negalime tol, kol nėra užtikrinami pačių gydytojų savikontrolės ir kokybės kultūros mechanizmai.

Yra toksai rodiklis, kuris vadinasi išvengiamų mirčių skaičius. Tas skaičius -  tai tarsi aisbergo viršūnė, kuri atspindi vykstančius kokybės kontrolės procesus medikų bendruomenėje. Išvengiamos mirtys yra tokios, kurios įvyko dėl medikų klaidų arba dėl sistemos klaidų. Tačiau jeigu tu nori atsakyti, kiek tokių mirčių įvyko, turi būti ištisas procesas, tai yra gydytojai nuolat turi save kontroliuoti ir turi vykti mirčių priežasčių gili analizė, kurią turi atlikti ne koks išorinis auditas, bet patys gydytojai. Tarkime, Anglijoje mes užpildome nuolat tokias formas, kurias atsiunčia anonimiškai: aš net nežinau, kuris ten gydytojas gydė ir t.  t. Aš turiu tiesiog užpildyti, atsakydamas į įvairius klausimus, tarkime, ar buvo teisingai nustatyta liga, ar buvo teisingai gydoma, ar buvo viskas padaryta. Tokių procesų užtikrinimas gali pagerinti sveikatos apsaugos paslaugų teikimą ir jeigu jų nėra, tai tuomet mes negalime atsakyti, ar mes gerai gydome.

S. Aginskaitė. Turbūt ir Anglijos sveikatos apsaugos sistema turėjo ir vis dar turi problemų. Jūs žinote, turite galimybę stebėti, kaip ten viskas keičiasi. Ar ta patirtis jus įkvepia ir toliau judinti susiklosčiusią Lietuvos sistemą ir ar tikite, kad ir čia galima ką nors iš esmės pakeisti?

A. Šimaitis. Tol, kol mes galvojome, kad negalima pakeisti, tol niekas ir nesikeis. Visų pirma, reikia galvoti, kad tu gali pakeisti, ir palaipsniui, nuosekliai dirbti ir veikti. Visur žmonės yra tokie, ir iš esmės sunkiai ir skausmingai pergyvena pokyčius, ne tik Rytų Europoje, bet analogiški dalykai panašiai vyko ir Anglijos sveikatos apsaugoje. Tokių atvejų būtų galima pacituoti labai daug, tačiau aš norėčiau papasakoti vieną atvejį, kuris iš esmės reformavo visą Anglijos sveikatos apsaugą. Tai buvo daktaras Bolsonas, anesteziologas Bristolio vaikų chirurgijos padalinyje, kuris matė, kad būtent to padalinio vaikų mirtingumas po operacijų yra per aukštas ir jie šitą problemą kėlė tol, kol įvyko viešas šitos problemos tyrimas ir buvo nustatyta, kad per penkerius metus be reikalo mirė 32 vaikai. Jo dėka įvyko esminis lūžis ir pasikeitimas Britanijos sveikatos apsaugoje. Tai yra įrodymas, kad iš dalies ir Vakaruose nėra viskas gerai, kaip gali kai kam atrodyti. Ir kartu tai yra įrodymas, kad vieno žmogaus pastangos gali daug ką pakeisti.

S. Aginskaitė. Įdomu, kad tas žmogus paskui negalėjo rasti darbo Anglijoje, ar ne?

A. Šimaitis. Taip, mes pradėjome tą pokalbį nuo Lietuvos sistemos uždarumo, nuo  žmonių baimės kalbėti, bet ta pati problema iš dalies egzistuoja visame pasaulyje. Daktaras Bolsonas po to, kai iškėlė, rodos, tokį opų klausimą ir visuomenei svarbų dalyką,  turėjo išeiti iš darbo toje ligoninėje, kurioje dirbo. Ir kas įdomiausia, jo istorija susiklostė taip, kad jis 14 kartų dalyvavo interviu siekdamas gauti įvairius skirtingus darbus Anglijoje, tačiau niekur jo negaudavo, niekas jam į akis nepasakydavo, dėl ko, tačiau visi žinojo, dėl ko. Galų gale daktaras Bolsonas emigravo į Australiją ir dabar jis puikiai dirba Australijoje.

***

vlmedicina.lt

Parengta pagal Lietuvos radijo 2010 metais lapkričio 30 d. transliuotą laidą.