Ketvirtadienis, 2024.04.25
Reklama

Donorės mama: „Boružėlės skrydis buvo nepaprastai trumpas“

vlmedicina.lt | 2012-11-02 09:55:18

Tai tikra šeimos istorija, kviečianti susimąstyti ir nulenkti galvą kilniam šeimos poelgiui.

Angelas
Algirdo Kubaičio nuotr.

„Laidotuvių dieną mūsų mieste nebuvo galima nusipirkti boružėlių. Į laidotuves plūstantys žmonės jas tupdė ant gėlių, klijavo ant atlapų. Justina labai mylėjo šį mažytį padarėlį. Dėl to visi norėjo taip su  ja atsisveikinti.“ Tokiais žodžiais prasidėjo mūsų pokalbis. Apie iškeliavusį savo vaiką kalbėti yra neapsakomai sunku. Dvidešimtojo gimtadienio nesulaukusi Justina, vienturtis šeimos vaikas, po staigaus ir sunkaus insulto, mirė. Treji metai praėjo nuo tos košmariškos dienos.

„Mes buvome tikros draugės“

Pasakodama, kokia buvo Justina, mama vis susizgribdavo ir esamąjį laiką pakeisdavo būtuoju: „Va, matot, niekaip neišeina kalbėti, kad Justina buvo“. O iš tiesų – kokia ji buvo? „Žinote, aš labai dažnai pagalvoju, kad užauginome mes ją pernelyg gerą. Tikriausiai tokiems žmonės nebūna lengva gyventi? Niekada nelipo kitiems per galvą, nemokėjo skaudinti ar pyktis. Ji buvo nepaprastai komunikabili, linksma, labai sielojosi dėl savo bendraamžių, jei juos ištikdavo nelaimės.“ Justina dažnai prašydavo patarti, ką ji turėtų daryti, kad mamos netekusi jos bendraklasė atsitiestų – ką jai pasakyti, apie ką kalbėtis, kaip kalbėtis. Mama ir dukra labai daug kalbėdavosi – apie viską: knygas, madas, filmus, meilę ir skausmą. „Na, tikriausiai, ji turėjo paslaptėlių, juk taip ir turi būti, tačiau būdamos labai artimos, mes labai daug dalykų aptardavome ir išspręsdavome“, - prisimena mama. – Justina turėjo labai daug draugų – kai į laidotuves ėjo jaunimas, čia galėjai pamatyti labai skirtingų jaunų žmonių – Justina labai mokėjo bendrauti“.

Tada norėjau, kad tai būtų telefoniniai sukčiai

Netikėta žinia apie susirgusią dukrą mamą pasiekė autobuse – ji vyko į komandiruotę, jau buvo pervažiavusi Lenkiją. Pyptelėjus mobiliajam telefonui, perskaičiusi žinutę, mama akimirką suabejojo, ar tai nebus telefoniniai sukčiai. Žinutė buvo pasirašyta Justinos draugės vardu: „Paskambinkite, jūsų dukrai atsitiko nelaimė“. Abejonę stiprino ir bendrakeleivių pritarimas, kad tai tikriausiai nusikaltėlių darbas. Tačiau draugės pasirašytas vardas kėlė nerimą. „Paskambinusi, sužinojau, kad Justina ligoninėje, kad atsitiko kažkas labai rimta ir turiu grįžti namo“. Moters kolegos pasirūpino, kad ji lėktuvu skubiai pasiektų Vilnių.

„Ligoninėje gydytojai paaiškino, kas atsitiko – galvoje plyšo aneurizma, išsiliejo kraujas į smegenis. Iki tol niekada nebuvo tekę girdėti tokios diagnozės, galvojome, kad insultas ištinka tik gerokai vyresnius. Niekada nesiskundusi sveikata, Justina ir tą vakarą su drauge pažiūrėjo filmą ir nuėjo miegoti. Rytą draugė nubudo, tačiau Justinos prižadinti negalėjo.“ 

Nežinia ligoninėje

Sėdėdami už operacinės durų, tėvai paskendę maldoje ir viltyje, laukė stebuklo. Po dviejų operacijų operavęs chirurgas pasakė, kad prognozė nieko gera nežada. Mama, išgirdusi gydytojo žodžius, kad jie daugiau nieko nebegali padaryti, paklausė: „O mes galime kam nors padėti?“ Šių žodžių gydytojas nesuprato. Jis vėl ėmė aiškinti, kokie pažeidimai yra smegenyse, kad nutrūkusios kraujotakos atstatyti nepavyko, mama perklausė: „Ar Justina gali padėti kitiems?“ Atsisukusi į savo vyrą, ji paklausė jo nuomonės – ar jis

pritartų organų donorystei. Gydytojas sutrikęs žiūrėjo į abu tėvus ir nedrąsiai tarstelėjo: „Mes neišdrįsome su jumis apie tai kalbėti“. Taip, donorystei Justinos organai tiko – ji buvo sveika jauna mergina. „Kai po keleto mėnesių iš Nacionalinio transplantacijos biuro gavome laišką, kuriame buvo parašyta, kad Justinos organai į šeimas grąžino tris jaunus žmones, dviems sugrąžinta akių šviesa, supratome, kad tai ir yra didžiausia gyvenimo dovana kažkam, kurią pati Justina būtų norėjusi dovanoti. Tai buvo pats tauriausias jausmas, tada  mus aplankęs. Mes tikrai nesuklydome. Nors tuo nė akimirką nebuvome sudvejoję“.

Artimųjų reakcijos

Mirus Justinai, gedinčiųjų tarpe buvo ir abi močiutės – pagyvenę žmonės, kuriems organų donorystė yra sunkiau suvokiama, tiesiog jie mažiau apie tai žino ir kalba. Kaip jos sutiko jūsų apsisprendimą? „Mes savo artimiesiems tai pasakėme paprastai – pažindami savo vaiką, galvojame, jog ji to būtų norėjusi“. Visi artimieji tas dienas buvo maldoje, kad pavyktų organus išlaikyti gyvybingus, kad jie liktų gyventi. „Kai visai neseniai dalyvavau asociacijos „Gyvastis“ renginyje ir pamačiau, kad žmonės vaikšto su ženkliukais „aš gyvenu dėka persodintų kepenų“, „aš gyvenu dėka persodintos širdies“, „aš gyvenu dėka persodinto inksto“, pagalvojau – juk gali būti, kad čia yra ir dalelė mūsų Justinos. Buvo labai gera matyti tuos žmones“.

Gelbsti malda

„Mirtis – ne pabaiga. Ši tiesa mus palaiko, mus guodžia ir suteikia jėgų. Dievas viską gyvenime sutvarko taip, kad galėtum po tokių tragedijų išlikti.“ Klausant moters, palaidojusios savo vaiką, dažnai drėko akys. Kai pabandai bent akimirką įsivaizduoti, kas darosi tokios šeimos širdyje, negali neverkti. „Žinoma, ką jautėme, gali suprasti tik tas, kas yra išgyvenęs tokią netektį. To apsakyti neįmanoma. Bet žinokite, mums verkti nepavyksta. Kai rodos, kad ašaros pliūptels nevaldoma rauda, tarsi kažkas ateina iš nugaros ir delnais švelniai bet tvirtai apkabina kaklą, tarsi uždrausdamas verkti. Aš jaučiu, kad mūsų dukra mums neleidžia verkti.“

Mūsų šalyje donorystei apsispręsti gali pats žmogus. Jei to nėra padaręs, apie galimybę po mirties organus paaukoti transplantacijai, turi nuspręsti mirusiojo artimieji. Kai miršta labai jaunas žmogus, skaudžios netekties akivaizdoje tėvai gali pritarti donorystei – dovanoti organus kitų gyvybėms gelbėti. Prieš trejetą metų tėvai sutiko paaukoti mirusios Justinos organus transplantacijai.

Nacionalinis transplantacijos biuras

Įvertinkite straipsni:
Jūs dar nebalsavote
Kategorijos: Įvairios naujienos
skaityti komentarus (0)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI
Anksti nustatytas imunodeficitas – išgelbėtos gyvybės
Naujagimiams atliekamas imunodeficito tyrimas galėtų vieniems vaikams išgelbėti gyvybę, kitiems – anksti skirti gy...
Smegenų insulto gydymas: intervencinė radiologija – auksinis gydymo standartas
Intervencinės radiologijos specialistai atlieka gyvybiškai svarbų, gyvybę gelbstintį gydymą, kuris yra mažiau invazyvus...
Šuns asistento mokymas kainuoja per 25 tūkst. eurų, bet toks šuo padeda ir fiziškai, ir emociškai
Geriausiu žmogaus draugu vadinami šunys ne tik tampa lygiaverčiais šeimos nariais, bet ir gali padėti žmonėms su negalia...
Dr. T. Sveikata: "Pacientas nėra automobilis, kuriam galiu užsakyti detalę ir žinoti, kad ji tikrai tiks"
„Kiekvienai endoprotezavimo operacijai ruošiamės iš anksto, apgalvojame jos strategiją, dirbame su keliomis kompiu...
Ligonių kasos apmokės dvi modernias priemones sudėtingoms širdies procedūroms
Nuo liepos 1-osios ligonių kasos stacionarines tretines suaugusiųjų intervencinės kardiologijos paslaugas teikiančioms g...
Populiarios žymos
Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktaiPrivatumo Politika
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų