Biblioterapija

Biblioterapija (išv. iš gr. kalbos – gydymas knyga) atsirado seniai. Teigiama, kad toks gydymas buvo taikomas pirmosiose senovės Graikijos bibliotekose ir buvo vadinamas „vaistais sielai“. Nuo XX amžiaus pradžios ši terapija laikoma svarbia tradicinės medicinos (psichoterapijos) dalimi.

Kokia gi šios terapijos esmė? Ji paprasta: žmogus tiesiog sistemingai skaito knygas, kurias jam parenka gydytojas, ir tokiu būdu gerėja jo psichinė būsena, o per ją gerėja ir visi kiti organizmo procesai. Be to, biblioterapija taikoma ne tik psichoterapijoje, bet ir pedagogikoje.

Esmė dar ir ta, kad skaitydami mes esame maksimaliai sąmoningi, nes, pavyzdžiui, žiūrėti ar klausyti mes galime paviršutiniškai, neatidžiai, nesigilindami. Paviršutiniškai skaityti neįmanoma: jei dėmesys išsiblaško – mes tiesiog atidedame knygos skaitymą iki sekančio karto.

Todėl šis metodas yra veiksmingas: jo pagalba galima koreguoti žmogaus psichinę ir dvasinę būseną, jo charakterį ir elgesį, padėti atrasti įvairių problemų sprendimus. Ir kas labai svarbu – visa tai žmogus atlieka savarankiškai.

Biblioterapijos propaguotojas N. Rubakinas rašė: „Trys galingos jėgos yra knygoje: žinios, supratimas, nuotaika“. Juokaujama, kad paplitęs knygų skaitymas visuomeniniame transporte – akivaizdus pavyzdys, kaip žmonės intuityviai taiko biblioterapiją gyvenime.

O garsus Lietuvos psichoterapeutas A. E. Alekseičikas apie biblioterapiją rašo: „Tai skaitymas ne dėl žinojimo, nors kai kurios žinios ligoniams nepaprastai svarbios. Greičiau tai skaitymas sielai ir dvasiai, tiesai, kelionei“.

Kokio žanro knygos gali būti taikomos terapijai? Labai įvairaus: tai gali būti speciali medicininė literatūra, filosofinė, dvasinė, religinė, populiari mokslinės psichoterapijos literatūra, humoristinė, folkloras ir pasakos, grožinė ir nuotykių ir t.t. – priklausomai nuo to, kokia reikalinga konkrečiam žmogui.

Vienintelė sąlyga – knygos neturi daryti slegiančio poveikio, kai vaizduojamos situacijos be išeities, vyrauja pesimistinės nuotaikos, aprašomi neišsprendžiami konfliktai, nelaimingi ir beviltiški personažų gyvenimai. Terapinės knygos turi būti tarsi gelbėjimo ratas: įkvepiančios ir optimistiškos.

Knygų skaitymas lavina gebėjimą įveikti kritines situacijas (ligas, stresus, depresijas ir pan.), stiprinti valią ir pasitikėjimą savimi, visapusiškai tobulėti. Biblioterapija gali būti dvejopa: tikslinga, padedanti išugdyti valią, optimizmą, pasitikėjimą savimi; ir – padedanti pakelti nuotaiką bei atitraukti nuo įkyrių minčių apie problemą.

Biblioterapijos tikslai:

suteikti skaitytojui informacijos apie problemas;

padėti suvokti jų esmę;

apsvarstyti naujas vertybes ir santykius;

parodyti, kad ir kiti žmonės susiduria su panašiomis problemomis ir supažindinti su jų sprendimais.

Labai svarbus biblioterapijos vaidmuo auklėjime. Vaikiškos knygos turi būti lengvai skaitomos, pakeliančios nuotaiką, leidžiančios pajusti herojų būseną ir susimąstyti apie gyvenimo vertybes. Dažniausiai tai pasakos, kur vaizduojamas gėris, meilė, teisingumas, išmintis ir humanizmas, o herojai visada randa sprendimus ir įveikia visus sunkumus...

Taigi knyga gali būti draugas, mokytojas, gydytojas. Skaitykime knygas! Levas Tolstojus rašė: „Gera knyga – tarsi pokalbis su protingu žmogumi: teikia žinių, moko apibendrinti tikrovę ir suprasti gyvenimą“.

ruvi.lt