Besižudančių daugėja? Tai mitas

Jau trisdešimt metų lietuviai pirmauja Europoje savižudybių skaičiumi. Mūsų šalyje labiau žudosi vyrai. Žymaus žmogaus savižudybė sukėlė bangelę mirčių ir bangą kalbų bei diskusijų – kodėl žudosi lietuviai, ką daryti, kaip spręsti situaciją?

Reklama

Pikti lietuviai

Praėjus daugiau nei savaitei po Vytauto Šapranausko mirties, Sveikatos apsaugos ministerija pakvietė žiniasklaidą į diskusiją apie savižudybių prevenciją. Sunerimusiu veidu ministras Vytenis Povilas Andriukaitis sakė, jog planuoja pradėti aktyvesnes, tarpžinybines diskusijas apie savižudybių prevenciją. „Ne šiandien ir ne vakar Lietuva susidūrė su šiom problemom. Yra pagalbos telefonai, Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės linija, krizių centrų steigimas ir noras išplėtoti prevencines priemones – visa tai yra ir daroma. Tačiau nepaisant mūsų pastangų, žmonės psichologiškai palūžta dažniau, nei mes to norėtume. Kiekvienas likimas iškelia daug klausimų – kodėl, kas buvo greta, kur šeima, bendradarbiai, kolegos, kur visuomenės aktyvesnė pozicija“, – kalbėjo ministras.

Pasak sveikatos apsaugos ministro V. Andriukaičio, mūsų visuomenėje daug agresijos, grubaus elgesio. „Kaip sako britai, „antisocialinio elgesio“. Sukrečia, kai dalis visuomenės komentuoja vieno ar kito žmogaus nelaimę, nesėkmę, mirtį. Kai skaitai tuos komentarus, galvoji, kad greičiausiai tie komentatoriai turi didelių psichologinių problemų. Jiems, ko gero, reikia padėti. Mes, atgimimo epochos vaikai, tikėjome pažanga, šviesos jėga, humanizmu, žmogiškumu. Šiandieninė komentarų kultūra leidžia pasakyti, kad komentarai gali nužudyti ne vieną žmogų“, – sakė ministras.

Į diskusiją susirinkusiems V. Andriukaitis kėlė klausimus: „Kodėl visuomenė tampa tokia nejautri, susvetimėjimo reiškiniai yra išplitę? Tai ne tik medikų ir psichologų problema. Tai mūsų visuomenės, šeimos kultūros, mokyklos, vertybių devalvavimo, mūsų bažnyčių, masinės kultūros standartų, tai mūsų erdvės problema. Kokią mes turime išvystytą keiksmažodžių kultūrą. Žmogaus sužeidimo panorama didžiulė. Turime kalbėti apie daugelį priežasčių, kurių neaptariame. Taip, ekonominė krizė, nedarbas, skurdas, krizės šeimoje, girtuokliavimas – taip, daug kas yra. Taip, visko turime. Nepaisant to, turime kalbėti apie jautresnę visuomenę“.

Kodėl žudosi lietuviai?

Prieškarinė Lietuva Europoje pirmavo gerąja prasme – šalyje buvo vienas iš mažiausių savižudybių dažnis. Higienos instituto mirčių registro duomenimis, didžiausias savižudybių pikas buvo stebimas 2000 m., tais metais Lietuva neteko daugiau nei 1600 žmonių. Praėjus 13 metų savižudybių sumažėjo beveik per pusę. Praeitais metais nusižudė 927 žmonės.

Valstybinio psichikos sveikatos centro direktorė Ona Davidonienė išskiria kelias grupes savižudybių priežasčių, ji jas vadina padidintos savižudybės rizikos faktoriais.

„Socialinės-ekonominės situacijos pasikeitimai. Bendra šalies ekonominė krizė ir socialinės garantijos. Dideli praradimai – darbo, būsto, pajamų. Mokslininkai prognozavo, kad prasidėjus krizei, turėsime didelį savižudybių šuolį, to nenutiko. Paprastai sunkumo akivaizdoje dauguma mobilizuojasi ir stengiasi įveikti tuos sunkumus. Situacija blogėja, jeigu krizė užsitęsia pernelyg ilgai. Tačiau didžiausią indėlį savižudybių priežasčių kontekste sudaro mūsų emocinė krizė, asmeninio gyvenimo praradimai. Artimų žmonių praradimai, skyrybos, šeimos nario praradimas – kai kam tai sudaro savižudybinę riziką. Tačiau ypač didelis vaidmuo tenka traumuojantiems tarpusavio santykiams – smurtas šeimoje, aplinkoje, patyčios, agresija, netolerantiškumas, abejingumas. Vis dėlto tarp mūsų to abejingumo atsirado pernelyg daug. Didesnę savižudybių riziką turi tam tikromis ligomis sergantys pacientai – tai depresija ir šizofrenija“, – kalbėjo O. Davidonienė.

Kitokia lietuvio vertybių sistema

Ekspertus stebina lietuvių vertybinė skalė. Ji gerokai kitokia nei senosios Europos gyventojų. 2010 m. Eurobarometro tyrimas parodė, kad lietuviai nesijaučia laimingi palyginti su kitų Europos šalių gyventojais. 2008 m. Eurobarometro tyrimas, kuriuo buvo siekiama išsiaiškinti, ko reikia, kad būtum laimingas, parodė, jog pinigai rūpi 48 proc. lietuvių ir jie svarbūs tik 32 proc. ES valstybių gyventojų. Darbas yra vertybė 48 proc. lietuvių, ES – 37 proc. gyventojų.

Tokios kategorijos, kaip tvarka ir teisingumas, senosios Europos valstybių gyventojams yra savaime suprantami dalykai. 21 proc. apklaustų lietuvių tvarka buvo svarbus dalykas (ES – 0,07 proc.), teisingumas rūpi 32 proc. tėvynainių (ES – 22 proc.).

Kas labiausiai stebina psichologus? Kad draugystė lietuviams nėra itin svarbi, tik 13 proc. paminėjo, kad ji svarbi (ES – 27 proc.), meilė yra vertybė tik trečdaliui lietuvių, o  ES – 44 proc.

„Kitas momentas, apie kurį mes mažai diskutuojame, bet, ko gero, vertėtų. Tai saugumo jausmas darbe: tik 38 proc. lietuvių jaučiasi saugūs darbe, ES – 72 proc. ES psichikos sveikatą darbo vietoje laiko prioritetu. Mūsų šalyje darbe bendravimo kultūros trūksta, čia mums verta susimąstyti“, – pabrėžė O. Davidonienė.

Vaikų klausimas

Pasak O. Davidonienės, prieš keletą metų Telšiuose darytas tyrimas parodė, kad 26 proc. berniukų ir 41 proc. mergaičių jautėsi nemylimi ir nelaimingi. 5 proc. mokinių bandė žudytis arba buvo tai suplanavę. Iš bandžiusiųjų žudytis 11 proc. tai darė daugiau nei du kartus. „Pagrindinės jų įvardintos priežastys – susipyko su tėvais, jautėsi nemylimi, nereikalingi. Tas abejingumas, laiko neturėjimas ir gal nemokėjimas bendrauti, mūsų tėvystės įgūdžiai, mūsų prioritetų skalės – tokį rezultatą duoda“, – kalbėjo specialistė.

Kalbėdama apie ankstyvą savižudybių prevenciją, specialistė sako, jog būtina pradėti nuo rizikos grupių identifikavimo:

vaikai, augantys smurtaujančiose, asocialiose šeimose;

vaikai, patyrę patyčias, psichologinį, seksualinį smurtą;

vaikai, sergantys hiperkinetiniais sutrikimais, kitais psichikos ir elgesio sutrikimais;

vaikai, linkę į depresiškumą.

Ir dvi naujos kategorijos:

vaikai, kurių tėvai išvykę į užsienį;

vaikai, augantys „sėkmingose šeimose“. Tėvai, dirbantys per kelis darbus, besivaikantys materialinės gerovės. Tokie vaikai sudaro 87 proc. vaikų, kurie negauna dėmesio. Tokiems vaikams kyla egzistencinės problemos ir jie ieško sprendimų gan drastiškais būdais.

O. Davidonienė mano, jog pirminėje sveikatos grandyje dirbantys 107 sveikatos psichikos centrai puikiai diagnozuoja depresijas ir kitus psichikos sutrikimus. Nors jos pateikti skaičiai verčia tuo abejoti – į gydytojus psichiatrus, vaikų ir paauglių psichiatrus, socialinius darbuotojus, psichologus ir slaugos specialistus kreipiasi vos 5,2 proc. visų Lietuvos gyventojų. Tik 3 proc. konsultuojasi dėl priklausomybių, nors yra žinoma, kad 80 proc. savižudybių padaromos neblaivių asmenų.

Kalbos dėl kalbų?

Diskusijoje buvo pateikti duomenys, kad jei norima nelikti abejingais savo piliečiams, į pirminę savižudybių prevenciją turėtų įsitraukti apie 19 institucijų. Deja, visi susirinkusieji prisipažino, kad skirtingos žinybos dirba kiekviena sau ir lietuviams dirbti komandoje, bendradarbiauti – sunkiausia užduotis.

Iš pasisakiusiųjų nevyriausybinių organizacijų atstovų galima buvo suprasti, jog pastangos vykdyti savižudybių prevenciją yra didžiulės, trūksta tik tolygaus finansavimo. Sveikatos apsaugos ministro buvo paklausta apie vienintelį ir labai nežymų nevyriausybinių organizacijų finansavimą. Konkursas skelbiamas kasmet, viena organizacija metams gauna iki 6 tūkst. litų. Buvo net prisiminta, kad prieš kelis metus paraišką dėl savižudybių Sveikatos apsaugos ministerijai teikęs Kauno apskrities vyrų krizių centras išgirdo, jog savižudybių prevencija nėra valstybinis prioritetas.

Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos prezidentas Paulius Skruibis sakė, kad per parą paskambina vidutiniškai 822 žmonės, tai sudaro apie 300 tūkst. skambučių per metus. „Po Šapranausko mirties visą balandžio mėnesį buvo daugiau skambučių. Mums skambina dešimt kartų daugiau, nei mes galime atsiliepti. Telefoninės pagalbos projektus ne kartą pristatėme ministerijoms, tris - Seimo kadencijų komitetams. Sveikatos apsaugos ministerija ne kartą teigė, kad savižudybės – tai nieko bendro su sveikata. Socialinių reikalų ministerija skiria 15 proc. visos sumos, kurios mums reikia per metus. Mus išlaiko privatūs asmenys ir kitų šalių fondai. Nesivadovaukime iliuzija, projektas, gavęs mažiau kaip 10 tūkst. litų,  nevyks“, – kalbėjo P. Skruibis.

Ką daryti, kad lietuviai nesižudytų?

Kaip realiausias ankstyvos savižudybių prevencijos sprendimas buvo įvardinta veikianti psichikos sveikatos strategija. „Reikia savižudybių prevencijos veiksmų plano su adekvačiu finansavimu. Kvalifikaciją keliantiems specialistams turėtų būti paskaitos apie galimos savižudybės atpažinimą. Taip pat mūsų šalyje nėra bandžiusių nusižudyti savipagalbos grupės“, – vardijo galimus veiksmus P. Skruibis.

Doc. Nida Žemaitienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto psichologė, pabrėžė, kad vaikai visada buvo prioritetas ir vaikams visada skiriama daug dėmesio. Šioje srityje gali greičiausiai pamatyti teigiamus arba neigiamus poslinkius to, kas daroma. „Po truputėlį mes matome gerėjančias tendencijas ir geriau savo būseną vertinančių vaikų. Nors aišku, lyginant su kitomis Europos šalimis, velkamės uodegoje. Esame tarp tų šalių, kur vaikai jaučiasi nelaimingi. Gera žinia, kad savižudybių rodikliai vaikų grupėje po truputėlį mažėja. Pati jauniausia grupė iki 17 metų, 2011 m. buvo aštuonios savižudybės. Vaikai nėra atskiro pasaulio dalis, jie jautrus barometras to, kaip mes gyvename. Vaikų nuostatose įsitvirtina suaugusiems būdingos savižudybių priežastys, metai iš metų daugėja vaikų, kurie pritaria savižudybei kaip galimam pasirinkimui, kai būna labai sunku. Dominuoja suaugusiųjų nusižudymo būdai. Jeigu paramos, palaikymo aplinkoje nėra, prisideda paaugliškas impulsyvumas, jeigu šitame kontekste dar turime svaigalus ir palankias savižudybei nuostatas visuomenėje, grėsmė yra didžiulė“, – kalbėjo psichologė.

Pasak docentės N. Žemaitienės, mažėja ambulatorinių paslaugų, tai reiškia, kad vaikai negauna pagalbos laiku, jie atsiranda sistemoje tada, kai problemas reikia rimtai spręsti ir tai kainuoja brangiau. „Mūsų išvada – tęstinės pagalbos nėra, ji labai fragmentuota. Atskiros tarnybos ir žinybos nelabai žino savo funkcijas. Nėra tarp jų ryšio ir po reanimacijos vaikas beveik pametamas. Nežinoma, kaip su juo elgtis“, – sako doc. N. Žemaitienė.

Alkoholizmas

Vilniaus priklausomybės ligų centro direktorius dr. Emilis Subata priminė, jog beveik 80 proc. savižudybių yra padarytos neblaivių asmenų. 25 proc. 14-17 m. berniukų, kurie bandė žudytis ir buvo dažnai vartojantys alkoholį, nurodė, kad jie alkoholį vartoja nusiraminimui. Vienas iš 4 nusižudžiusių paauglių būna prieš tai pavartojęs alkoholio. Aukštos savižudybės rizika didėja daugiau nei tris kartus, jei paauglys vartoja alkoholį.

1994 m. lietuviai vaikai buvo bene mažiausiai alkoholį vartojantys europiečiai (kai buvo pradėtas šis tyrimas). Lietuvės mergaitės aplenkė daugelio šalių berniukus. 2010 m. tyrimų duomenimis, ketvirtadalis iki 15 m. amžiaus berniukų ir 17 proc. mergaičių vartoja alkoholį.

„Priklausomybė, kaip liga, vystosi apie dešimt metų. Tai nemažas laiko tarpas, per kurį žmogui gali būti pasiūlyta pagalba. Turime ne vieną žymų žmogų, kuris atvirai prisipažįsta, jog turi priklausomybę. Blogai tik, kad jie neakcentuoja gydymo. Reikėtų apie alkoholizmo ir narkomanijos gydymą kalbėti garsiau ir dažniau, kad tai taptų savotiškai madinga, kad žmonės nebijotų kreiptis pagalbos. Turime apie 6 tūkst. priklausomų nuo narkotikų asmenų, iki 30 proc. jų mirčių – dėl savižudybių. Iš 60-ies psichikos sveikatos centrų tik 13 teikia paslaugas priklausomiems nuo narkotikų asmenims. Visuomenei didžiausią žalą padaro alkoholis ir heroinas – turime tai suvokti“, – kalbėjo E. Subata.

Priklausomybės ligų centro direktorius pabrėžė, jog tik 5-10 proc. visuomenės, vartojančios alkoholį, pridaro 70 proc. žalos (smurtas, vagystės, žmogžudystės ir pan.). „Manau, reikia mąstyti apie tam tikrus prievartos mechanizmus, kurie būtų taikomi priklausomų žmonių atžvilgiu. Darbdaviai turi kelti ultimatumus geriančiam darbuotojui – „eini gydytis arba atleidžiu“, o ne „atleidžiu ir gyvenk, kaip išmanai“. Mes gydome visokių institucijų skyrių vedėjus, servisų meistrus – jie grįžta į gyvenimą. Vaiko teisių apsaugos skyriai pernai atsiuntė pas mus gydytis 112 tėvelių iš asocialių šeimų. Prieš trejus metus kartu su Vilniaus policijos komisariatu vykdyta akcija buvo neįtikimai efektyvi – sulaikytas narkotikų vartotojas buvo siunčiamas ne į įkalinimo įstaigą, o pas mus – gydytis. Paskui narkotikų vartotojai dar kurį laiką patys ėjo į komisariatus, klausdami „kur čia gydote?“. Teismai galėtų lygtinai nuteistus asmenis dėl alkoholizmo ar narkotikų vartojimo nusiųsti gydytis. Jei dirbtų visos žinybos, tada matytume rezultatus“, – kalbėjo E. Subata.

Daiva Ausėnaitė