Atkovojusi laisvę Lietuva tuoj pat atsisakė sovietinių skiepų
Prieš 25-erius metus už Lietuvos laisvę prie Seimo rūmų, Radijo ir televizijos bokšto kovojo ir šalies medikai. Arba budėjo prie dieną naktį įjungto televizoriaus ekrano. Kruvinąjį sekmadienį sovietų valdžios parodytą mirtiną agresiją pasmerkė medikų profesinės sąjungos, pasirašydamos tai skelbiančius dokumentus.
Pasmerkė oficialiai - raštu
Tuometei Lietuvos akušerių sąjungai vadovavo Birutė Jakutienė. Jos parašu iš karto po 1991 m. sausio 13-osios pasirašytas toks pareiškimas: „Mes, Lietuvos akušerės, smerkiame sovietinės armijos vykdomą terorą Mūsų Tėvynėje. Sunkiai ateina į pasaulį gyvybė. Protu nesuvokiama, kaip galima taip žiauriai naikinti šį gležną žiedą. Kareivi, pakeldamas ginklą prieš būsimą Motiną, prisimink savo Motiną, per kurios kančias tu išvydai šį pasaulį. Mes palaikome ir remiame Lietuvos Parlamentą ir Vyriausybę. Tikime, kad po žiauriojo sekmadienio išauš tikros Nepriklausomybės ir Laisvės rytas“.
Portalo pašnekovė sako, kad sekdama Lietuvos žurnalistų pavyzdžiu, ji inicijavo oficialiai pareikšti sovietų karių smurto pasmerkimą ir savo koleges: „Tačiau negaliu pasakyti, kur tokį sprendimą priėmėme – Vilniuje ar Kaune, nes mūsų posėdžiai pakaitomis vykdavo abiejuose miestuose. Bet tai padarėme jau po sausio13-osios“.
Pacientės skundas – dėl lietuviškos šnekos
B. Jakutienė prisimena įsimintiną dieną su vyru ir mažametėmis dukromis budėję prie parlamento.
„Bet tankus pamatėme jau eidami į namus, prie Žaliojo tilto. Dukros labai norėjo grįžti, mes – taip pat, bet kadangi vyresnei buvo tik šešeri, nenorėjome, kad jos tame dalyvautų. Čia dar sutikau kolegą iš savo darbovietės. Gydytojas irgi paragino mus su vaikais eiti į namus. Jis važiavo nuo Televizijos bokšto, pasakė, kad ten šaudoma, yra daug sužeistų. Nemiegojome visą naktį. Sėdėjome visi prie televizoriaus ir įvykius stebėjome iš ten, - prisiminimais dalijasi akušerė. – Visus tuos įvykius nešiojuosi širdyje iki dabar. Ir kasmet, artėjant šiai datai, jie vėl išryškėja“.
Moteris atsimena, kad stovint minioje su tautiečiais prie Parlamento jautėsi taip, kad yra pasiryžusi daug kam, drąsiai kovoti: „Ten jauteisi toks ryžtingas. Juk jeigu tave puola, ir dar neteisingai, visada norisi gintis. Todėl žmonės ir nesitraukė. Ir kolegų nemažai mačiau minioje. Juk medikams sovietmečiu irgi nebuvo lengva. Privalėjome kalbėti rusiškai. Man, suvalkietei, tai buvo ypač sudėtinga. Geriau mokėjau vokiškai. O viena akušerė mūsų ligoninėje buvo gavusi net įspėjimą, o gal net ir papeikimą. Ją apskundė viena pacientė, kodėl ši kalbėjusi lietuviškai“.
Baisu ir didvyriška
B. Jakutienė net išsiprašė iš darbo į paskutinę kelionę palydėti žuvusių laisvės kovotojų.
„Lydėjau juos iki pat Antakalnio kapinių. Ir dabar kasmet bent kartą ten nueinu, - susigraudina pašnekovė. – Iš tiesų baisu. Ir taip didvyriška. Šių žmonių artimieji privalo būti deramai pagerbti, juk jų vaikai žuvo už Lietuvos laisvę, kai kurių – tėvai. O kiek dar sužeistųjų! Gaila, kad tokie jauni drąsūs žmonės, kurie galėjo dar tiek daug nuveikti, žuvo“.
Laboratorija budėjo visą parą
Epidemiologas Vytautas Bakasėnas, dirbęs tuomečiame Vilniaus higienos centre specialistu, daugiau nei vieną sausio savaitę su kolegomis budėjo įstaigoje paromis.
„Patys su administracija inicijavome tokią tvarką, nes mūsų centras buvo vienintelis Lietuvoje, kuris turėjo laboratoriją ištirti cheminėms medžiagoms, ar nepanaudota mikrobiologinė tarša ir pan. Papildomai dirbome 4 ar 5 kolegos. Savo noru ir neatlygintinai. Praktiškai įstaigoje gyvenome“, - dalijosi prisiminimais epidemiologas.
Pašnekovas sako, kad bent vieną kartą centre buvo paimti ištirti geriamojo vandens ir maisto mėginiai. „Tikrai nebeprisimenu, ar tai buvo 13-ą, ar kurią kitą sausio dieną, - pasakoja. – Atrodo, kad ir oro mėginiai buvo paimti“.
Atsisakė sovietinių vakcinų
Po reikšmingųjų įvykių, tų pačių metų pavasarį, gegužės 1 d., V. Bakasėno iniciatyva Higienos centras buvo pervadintas Respublikiniu imunoprofilaktikos centru (2007 m. perorganizuotas į Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrą).
„Pasikeitus politinei situacijai atsisakėme imunobiologinių preparatų, vakcinų iš Sovietų Sąjungos. Tokį sprendimą priėmė Sveikatos apsaugos ministerija. Tačiau neturėjome pinigų šiuos preparatus pirkti iš Vakarų, tad reikėjo ieškoti užsienio šalių paramos“, - apie pokyčius sveikatos sistemoje kalbėjo epidemiologas.
Matė pasiruošimą
Lietuvos slaugos specialistų organizacijos (LSSO) prezidentė Danutė Margelienė, tada gyvenusi Mažeikiuose ir buvusi aktyvi „sąjūdietė“, dar kelios dienos iki sausio 13-osios su kolegomis apsilankė Parlamente.
„Gal tai buvo sausio 8-os ar 9-os rytas, - sako portalo pašnekovė. – Atvykusi kolegų laukiau pirmame aukšte, tad pro langą stebėjau visus pasiruošimo darbus, kaip vyrai „sandarino“ aplinką, pylė smėlį į maišus. O paskui jau kartu su paaugliais dukra bei sūnumi atvažiavome čia po visų tų kruvinių įvykių, apėjome aplinkui Parlamentą, aprodžiau tai, ką namuose matėme televizoriaus ekrane“.
D. Margelienė papasakojo, kad Mažeikiai, nors ir toli nuo šalies sostinės, jau ne vienerius metus gyveno laisvės prabudimo nuotaikomis.
„Tada Mažeikių poliklinikoje ėjau vyriausiosios medicinos sesers pareigas ir dar dirbau ligoninėje. Ji, vadovaujama vyriausiojo gydytojo Salvijaus Juodkos, Vasario 16-ąją pradėjo švęsti 1988-1989 metais. Susirinkdavo kolektyvas, labai gausiai – pacientai. Netgi tais metais tuometis vyriausiojo gydytojo pavaduotojas Eugenijus Zalagėnas (dabar dirba Klaipėdos universitetinėje ligoninėje) skaitė pranešimą apie Lietuvos nepriklausomybę. Ar įsivaizduojate, ką tada tai reiškė?! Gal todėl ir skaitė pavaduotojas, ligoninės vadovas tikriausiai neišdrįso. Ir visi žinojome, kad esame stebimi saugumiečių“.
Šios organizacijos akiratin buvo patekusi ir pati D. Margelienė.
„Man liepė stoti į partiją, jei noriu išsaugoti pareigas poliklinikoje. Pasakiau, kad negaliu, įsitikinimai neleidžia. Paklausė, kodėl. „Esu iš tremtinių šeimos“, - paaiškinau. „Nesvarbu“, - man atsakė. Bet vis tiek nestojau, nes buvo jau toks metas, kai daugelis grąžino partijos bilietus".
